Taip nutiko dėl to, kad straipsnyje pasisakiau prieš trumparegišką norą auklėti konservatyvią visuomenę ir versti ją sužydėti visomis vaivorykštės spalvomis. Taip pat už tai, kad kategoriškai nepritariu minčiai, jog vienos lyties poroms reikia leisti įsivaikinti ir suteikti šeimos statusą, na, ir dėl to, kad žinau ir pripažįstu tik vyrus ir moteris, o ne lyčių popuri pagal nuotaiką. Todėl eilinį kartą esu LGBT nekenčiamas gėjus. Eilinė diena ofise.
Praėjus metams nuo partnerystės įstatymo fiasko, šiandien Seime yra net du nauji projektai, skirti vienos lyties porų santykiams sureguliuoti. Galbūt jūs žinote tik vieną – laisviečių ir draugų civilinių sąjungų projektą, kuris parengtas, manau, taip, kad rezultate kaip įstatymas nebūtų priimtas.
Kitas – Civilinio kodekso pakeitimų įstatymas, sukuriantis artimo asmens koncepciją ir iš esmės leidžiantis dviem suaugusiems žmonėms, nepriklausomai nuo lyties, teisiniu būdu susitvarkyti savo buitį, civilinius, turtinius ir kitus praktinius dalykus.
Būtent to ir reikia žmonėms, kurie gyvena kartu nesusituokę – paprastos, emociškai neįkrautos ir teisinių šeimos apibrėžimų prašančios kohabitacijos.
Aišku, civilinių sąjungų įstatymo rengėjai ir LGBT pasibaisės – čia yra verslo sutartys, o ne šeimos santykiai. Pažiūrėkim šaltu protu, kur veda tokie virkavimai.
Pirma, jeigu jau civilinių sąjungų įstatymas turi apimti tik turtinių ir kitų praktinių bendro gyvenimo reikalų sutvarkymą (pavyzdžiui, aš ir mano partneris kartu užgyvenom turto; nutrūkus santykiams dėl bet kokių priežasčių reikia tą turtą atitinkamai atsidalyti; kitas pavyzdys – teisė neliudyti prieš artimą žmogų teisme ir pan.), tai tam nereikia jokio naujo instituto.
Šiuo metu jokio aiškaus reglamentavimo nėra ir kiekvienu atveju reikia apsikrauti notariniais derinimais. Būtų Kodekso pakeitimai, būtų atitinkami įstatymų pakeitimai, tai išsispręstų. Taškas. Antra, šeimos santykių buvimo ar nebuvimo įstatymai nekeičia. Jeigu du artimi žmonės jaučiasi šeima, tai niekas jiems to nei draus, nei turi leisti.
Kita vertus, aš juk puikiai žinau, kad esu vyras ir vaikų negimdysiu. Mano partneris irgi negimdys. Vaikai turėtų augti su tėčiu ir mama. Šiuo metu įsivaikinti gali tik šeimos (susituokę vyras ir moteris), kas yra labai gerai.
Jeigu kažkam skaudu, kad bendro gyvenimo faktas nepriklijuoja šeimos etiketės, kyla klausimas, kam to reikia. Emocinių ryšių įstatymai reglamentuoti tiesiog nėra fiziškai pajėgūs.
O štai planus turėti vaikų – pajėgūs. Čia turbūt ir yra didžioji nepasitenkinimo bendro gyvenimo registracija paslaptis.
Girdėti balsų, kad tik civilinių sąjungų įstatymas užtikrins lygybę. Gerai. Kokią lygybę turim omeny? Kaip ir pernai, taip ir šiemet rašau tai, ką patiriu – jokios diskriminacijos. Abu su partneriu gyvenam kartu jau daugiau kaip penkerius metus.
Man regis, visi kaimynai žino, kad mes pora. Sakau, kad regis, nes neinam ir nesiskelbiam visam pasauliui – kaip ir skirtingų lyčių poros irgi neina ir nesiskelbia visiems aplinkui, bet žmonės juk ne akli. Nė karto nebuvo jokio incidento. Darbe nesulaukiu jokių patyčių ar ignoravimų. Niekas manęs nežemina.
Beje, ir mano homoseksualių pažįstamų nežemina, kurie gyvena savo gyvenimą. Kartais pasijuokiam, kad už mus labai norintiems kovoti skauda labiau nei mums. Tai tiek apie faktinę lygybę.
O kas liečia šeimos lygybę, jau sakiau – jaustis šeima niekas nei trukdo, nei gali įpareigoti. Nuo to įstatymo buvimo didelės meilės ir pagarbos niekas jums nejaus. Maža paslaptis – pagarba nusipelnoma darbais, o ne lytine orientacija.
Mūsų visuomenė labai vertina savo darbą gerai atliekančius, tvarkingus, stropius žmones. Gal savo išsvajotai neapčiuopiamai lygybei pasiekti pradėkim nuo pagarbos aplinkiniams ir jų pasaulėžiūrai?
Kita vertus – LGBT aktyvistai tiesiog patys toliau žudo savo pačių mylimus įstatymus, sakydami, kad juos priėmus jie bus tobulinami. Aš tai matau kaip pažadą galiausiai civilines sąjungas paversti santuokomis.
Tą mato visi, kas moka skaityti. Atmetant rusofašistinių homofobų pagal gyvenimo būdą baubimą, visiems matosi, kad civilinė sąjunga bus pamatas, ant kurio bus auginamos „šeimos, kurias reikia pripažinti, kitaip jos ne šeimos“. Akivaizdu, kad nors priimtas svarstyti Seime, įstatymas galiausiai vėl bus atmestas.
Nors įstatymų projektais, kuriuose jiems priskiriami statusai, kurių jie nei nori, nei kurių jiems realiai reikia, rengėjai homoseksualius žmones palieka kvailio vietoje, LGBT aktyvizmas tai nušviečia, kaip diskriminaciją ir engimą.
Galvą guldau, kad alternatyvų įstatymo projektą, kuriuo sutvarkomi praktiniai turto ir kiti aspektai, valdantieji palaidos ir liks senas geras status quo: vieniems skųstis, o kitiems – ginti, kai realybėje nebus padaryta nieko gero ir skirtingų, ir tų pačių lyčių sugyventiniams (gal gana bodėtis šio normalaus žodžio).
Žinau, kad po savo pasvarstymų vėl gausiu dozę neapykantos iš LGBTQXWZ, taip pat iš patvorio homofobyno, kuriems norisi naikinti visus gėjus ir lesbietes, nes žemės riešuto dydžio smegenys turi tik dvi jungtis ir abi užtrumpintas.
Tiesiog noriu priminti, kad jokių susitarimų dėl bendro gyvenimo dar nėra ir nebus, nes kažkam yra didelis noras mokyti visuomenę gyventi taip, kaip ji to nenori.
Galiu garantuoti, kad didžiajai dalia tų „70 proc. tamsuolių“, kurie nepritaria partnerystei, visai netrukdo tai, kad kartu gyvenantys žmonės galėtų atstovauti vienas kitam, vesti bendrą ūkį, dalytis turtu, tvarkyti sveikatos reikalus ir viduje laikyti savo santykius šeima ar ne šeima.
Bet suprantu, kad jie nenori, jog tradicinė šeima prarastų savo pozicijas. To nenori ir visi suprantantys, kad heteroseksualių ir homoseksualių žmonių priešinimas naudingas tik vienai santvarkai, kuri dabar žudo vaikus Ukrainoje.
Šis laiškas yra skaitytojo nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos. Savo nuomone pasidalinkite el. paštu pilieciai@delfi.lt
