Bet ne visada pavyksta padaryti tai, ką planuoji. Dirbdama Danijoje greitai padariau neblogą karjerą, kurią palikti jau darėsi gaila. Tačiau gal tai ir nebūtų sulaikę, jei nebūčiau čia suradusi savo gyvenimo meilės.
Jis – danas, sukūrėme šeimą. Per beveik 20 metų išmokau danų kalbą ir, tiesą sakant, nebelabai matau savęs kažkur kitur. Tačiau ar tai reiškia, kad pamiršau Lietuvą?
Visai ne. Nesu viena iš tų emigrantų, kurie kartoja, kad Lietuvoje viskas blogai ir visiems reikia išvažiuoti. Savo gimtinei jaučiu tik geriausius jausmus, bendradarbiauju su lietuviškais verslais, kai tik galiu, grįžtu, leidžiu čia savo uždirbtus pinigus ir noriu manyti, kad kaip Lietuvos pilietė esu naudinga savo šaliai.
Vis dėlto vis dažniau pagalvoju, jog reikėtų įgyti Danijos pilietybę. Juk čia mano dabartinis gyvenimas, darbas, gydytojai ir t.t. Kai kurie dalykai tiesiog būtų paprastesni čia gyvenant ir turint pilietybę. Nuo tos minties sustabdo būtent baimė prarasti Lietuvos pilietybę.
Man ji reiškia labai daug. Tai tarsi gija, nenutrūkstantis ryšys su gimtine, kurį prarasti būtų be galo skaudu. Tai, kad įgyjant kitos šalies pilietybę įgimtoji prarandama, labai skaudina.
Tarp emigrantų turiu ne vieną pažįstamą, talentingą, daug pasiekusį, kuris buvo tiesiog priverstas atiduoti savo lietuvišką pasą įgijus pilietybę užsienio šalyse. O kiek dar tokių yra, kurie galėtų būti naudingi savo šaliai, tačiau jie tarsi išmesti į šiukšlių dėžę. Neverskite mūsų jaustis nereikalingais! Juk mes galime tiek duoti savo valstybei, net ir gyvendami svetur.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis! Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt