Viešieji užrašai nėra toks jau visiškai laisvas žanras – tai oficiali informacija, tad šie užrašai turi būti rašomi remiantis lietuvių kalbos taisyklėmis. Deja, net ir elementariausių dalykų rašyba kartais glumina.
Nosinių raidžių rašyba žodžių šaknyje yra nelengva tema, ypač jei žodžiai ar dalyvių formos kiek retesnės vartosenoje. Bet jei nagrinėtume elementarų ir dažną rašomojoje kalboje žodį, pvz., ąžuolas (žr. „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, Vilnius, 1992, § 10), tokį žodį taisyklingai rašo jau penktokai, šeštokai, nes jis mokykliniuose vadovėliuose mirga nuo pirmos klasės.
Lietuvių kalbos mokomojo dalyko pagrindą mokykloje sudaro skaitymo ir rašymo gebėjimų ugdymas. Lyg ir turime (ir tikrai turėjome) atidžiai parengtų mokomųjų priemonių, taip pat šioje srityje įdiegiamos ir informacinės technologijos. Vis dėlto akivaizdžios ir problemos: prastėjantis raštingumas.
Pirma įdomi detalė – straipsnyje minimų gatvių pavadinimų lentelių gamintojai ir graveriai tikrai vyresni ir ne dabartinių išmaniųjų telefonų tapšnotojų karta, jei jau šių laikų mokykla netikusi ar kokia nors dar...
Antra įdomi detalė – jei abejoji kurio nors žodžio rašyba, ją galima greitai pasitikrinti, pvz., kad ir čia http://dz.lki.lt, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Bet iš didelio išmanumo belieka tapšnoti tai telefoną, tai tuščią makaulę – ir mėgautis vien tik tapšnojimo malonumu, kitaip sunku paaiškinti tokius reiškinius, kitaip sakant, „profesionalias lentelių gamintojų ir graverių paslaugas“...
Norite pavyzdžio iš Kauno centro - prašom: Kalniečių rajone, Kalniečių parke – jaunų ąžuoliukų alėja, sodinta kariūnų: „LIETUVOS RESPUBLIKOS PIRMOJO PULKO AŽUOLŲ ALĖJA 1991“. Viskas patriotiška ir nuostabu, tik patriotai gerbia valstybinę kalbą ir ją puoselėja.