Kaip viskas prasidėjo?
Darbavausi. Buvau paskendusi tarp užsakymų. Pasilenkusi ieškojau vandens buteliuko šaldytuvo gale, pagaliau suradusi su šypsena atsistojau paduoti klientui ir sustingau.. Jis šypsojosi. Aš irgi. Jutau, kad kažkas pasikeitė, bet dar nežinojau kas. Supratau, kad noriu jį pažinti, noriu su juo pasikalbėti, bet kažkas užstrigo burnoje ir nesugebėjau pratari nei žodžio. Tada jis išėjo.
Turėjau dvi savaites. Tačiau visą tą laiką nesugebėjau nieko pasakyti. Matydavau jį kasdien, paduodavau vandens, nusišypsodavau ir pasakydavau „Prašom“. Viskas. Viduje jaučiau, kad mane kažkas graužia, bet nieko padaryti negalėjau.Tik paskui supratau, kad dvi savaitės yra labai trumpas laiko tarpas.
Paskutinę dieną jaučiausi blogai, bet nieko negalėjau padaryti. Ta proga vyko vakarėlis, į kurį mane nusitempė bendradarbė, bet mes ten buvom tik trumpai... Ji staigiai sliuogtelėjo už baro ir barmeno paprašė to vaikinuko kontaktų, kuriuos kitą rytą aš gavau surašytus ant baltos servetėlės. Tas jausmas, kai paėmiau servetėlę ir pagaliau sužinojau jo vardą, kažkas viduje užgniaužė viską, atrodo, ir širdis sekundei sustojo. Barmenas plačiai šypsojosi ir nesuprato, kodėl tas vaikinukas taip patraukė dėmesį. Ne jis vienas to nesuprato.
Pirmasis pasimatymas
Ilgi susirašinėjimai. Ilgas laiko tarpas. Ir net nepastebėjau, kaip vėl lenkiausi paimti vandens buteliuko iš šaldytuvo galo... Buvau laimingiausia, jis vėl buvo čia. Aš vėl jį galėjau matyti. Tik vėl negalėjau pratarti nei žodžio..
Ir vėl dvi savaitės. Labai trumpas laikas. Tik po savaitės sugebėjom kažkur nueiti ,bet ta diena, vakaras, naktis... Tai buvo tai, ko aš senai laukiau ir viskas buvo taip magiška. Visą likusią savaitę praleidom kartu. Įsimylėjau. Jis irgi. Bent taip galvojom tada. Nenorėjau jo paleist,bet atėjo laikas išvykti ir gavom atsisveikinti.
Ir vėl, ilgi susirašinėjimai ir ilgas laukimas iki kitų metų. Daug ašarų,nes jis kitoje šalyje, neaišku su kuo, po mėnesio tylos ateina laiškas, tada vėl tyla... Ir taip – visus metus... Išskyrus dvi savaites per metus. Kiek tai tęsėsi? Šešerius metus. Dvi savaitės pilnos laimės ir meilės, o visas kitas laikas – pilnas nežinios, nepasitikėjimo ir skausmo.
Ilgai vaikščiojom paplūdimiu. Susikibę už rankų. Arti vienas kito. Jutau jo kiekvieną įkvėpimą. Taip buvo gera... Naktis buvo šilta, aplink buvo tylu ir tik mūsų juokas griovė šią tylą. Jam tai buvo paskutinė naktis, vėl. Ryt ryte jis išvažiuoja.
Ir vėl gerklėje jutau besikaupiantį tą gumulą. Sunku buvo kvėpuoti. Dar sunkiau buvo paleisti jo ranką. Nenorėjau. Norėjau, kad pagaliau tai baigtųsi. Kad baigtųsi mūsų išsiskyrimai, kad pagaliau būtumėm kartu. Tik tada suvokiau, kad to niekada nebus. Tai ir toliau bus tik dvi savaitės mūsų gyvenime. Jutau kaip žodžiai strigo gerklėje. Jutau kaip ašaros riedėjo skruostais. Jam taip pat. Jis nenorėjo, kad tai baigtųsi, bet suprato, kad tai – tik dvi savaitės. Daugiau nieko.
Tada jį mačiau paskutinį kartą. Paskutinį kartą jį bučiavau, nors bučinys buvo sūrus nuo mūsų ašarų, jis buvo pats saldžiausias mano gyvenime.
Tai buvo gražus vasaros romanas, kuriame nei meilės, nei pasitikėjimo nebuvo. Buvo aistra, jaunatviškas susižavėjimas. Bet kiek kančių ir bemiegių naktų... Dabar tai prisimenu kaip gražų pasakojimą, nes tik dabar supratau, kas yra tikra meilė. Kai sutinki sau skirtą žmogų, tu supranti, kad viskas kas buvo iki tol, buvo vieni juokai. Neleiskit savęs skaudinti.Gyvenimas tam yra per trumpas. Mylėkit ir būkit mylimi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.