Studijos užsienyje - svarbi šiuolaikinio universitetinio išsilavinimo dalis ir netgi didelis privalumas. Daugelis darbdavių vėliau tai vertina kaip papildomą naudingą patirtį. Todėl renkantis, kokią programą studijuosite, svarbu pasižiūrėti ir su kokiais universitetais bendradarbiavimo sutartis turi aukštojo mokslo institucija. O įstojus net ir į mokamą vietą verta stengtis dėl aukščiausių įvertinimų ir kuo geresniu balu išlaikyti užsienio kalbos egzaminą. Tai gali būti jūsų bilietas į naujų patirčių ir įspūdžių pilną studijų užsienyje pasaulį.
Mano paprasta sėkmės istorija
Visų pirma, net nežinau, ar istoriją, kuri nutiko man, galima būtų vadinti sėkmės istorija. Galbūt tiksliausiai ją būtų pavadinti istorija, kuri įrodo, kad kai/jei beldies, durys tau atsidaro. Bet tuo pačiu daug šioje istorijoje ir sėkmės.
Tačiau pradėkime apie viską iš pradžių. Ar esi girdėjęs apie Erasmus programą? Ji apima ne tik studijas, bet teikia stipendijas ir praktikoms. Gavęs šią stipendiją gali nuo trijų iki dvylikos mėnesių praktikuotis bet kurioje šalyje, dalyvaujančioje Erasmus programoje (o jų kasmet vis daugiau!).
Kam reikia tokios praktikos? Kad sužinotum, kas dedasi už tavo namų sienų, kokie reikalavimai kitose Europos šalių įmonėse, įgytum tarptautinės darbo patirties, konkrečių įgūdžių bei išplėstum savo žinias apie užsienio šalies, kurioje atlieki praktiką, ekonominę ir socialinę kultūrą.
Skirtingai nuo Erasmus studijų, čia daug daugiau dalykų, kuriais turi pasirūpinti pats: susirasti praktikos vietą, susitvarkyti dokumentus (dažna organizacija nė nežino, nuo ko pradėti tai, tad tenka paaiškinti tau). Bet tuo pačiu ir žymiai mažiau biurokratinių formalumų su tuo pačiu be galo reikalingu finansiniu paskatinimu naujoms patirtims.
O štai čia ir reikalinga sėkmė, kuri lydėjo mane, doktorantę, nusprendusią pagilinti savo žinias mano inovatyvios tyrimų krypties tyrimų centre.
Rašau disertaciją apie technologijų taikymą žmoniškųjų išteklių valdyme. Teko skaityti daugybę straipsnių ir knygų. Pasidomėjau, kokiose institucijose dirba mano skaitomų straipsnių autoriai. Europoje tokių vos du - trys, didžioji dalis – JAV ir Australijoje. Ir vis tik vieni iš srities pirmaujančių specialistų yra visai šalia, Olandijoje ir Vokietijoje.
Parašiau į pirmąjį, daugybės svarbių publikacijų autorei, ir jau po dviejų savaičių mano el. pašto dėžutėje manęs laukė svarbusis patvirtinimas apie praktiką Twente universiteto Operacijų, organizacijų ir žmoniškųjų išteklių valdymo katedroje. Tuo pačiu savotiškas bilietas į naujas patirtis, žinias ir nuotykius. Tad ir dabar savo studentams, kurie pesimistiškai dejuos, kad nežino, kaip rasti praktikos vietą, sakysiu – jūs tik panaršykite internete ir bandykite. Bandantiems būtinai pasiseks.
Studijos Olandijoje
Taigi, Twente universitetas, gyvuojantis jau 50 metų ir skelbiantis – aukštosios technologijos žmogiškajam prisilietimui (ang. high tech human touch). Tai universitetas ir studentų miestelis, įsikūręs tarp dviejų nedidelių miestelių – Hengelo ir Eschede – Vokietijos pasienyje, Overeiselio (ang. Overijssel) regione.
Čia ekonominė situacija ne pati geriausia Olandijos mastu, beveik nėra šiltnamių, fabrikų, kitos pramonės ir turizmo, taigi ir imigrantų iš Lietuvos. Twente universitetas - tai apie 3300 mokslininkų ir profesionalų (gausu iš Rusijos, Lenkijos, Kinijos bei dirba viena lietuvių ekspertė, kurią netikėtai sutikau tik paskutinėmis savaitėmis) atlieka pažangius moksliniu tyrimus, kuria inovacijas realiam (praktiniam) pasauliui ir dėsto daugiau nei 9000-čiams studentų. Šalia universiteto įsikūręs ir mokslo bei technologijų parkas, universiteto partneriai.
Studijuoti Olandijoje kaip ir neteko, bet žvilgsnis į visą procesą iš už kolegų dėstytojų nugaros ir tuo pačiu pokalbiai su studentais man padėjo susidaryti štai tokį vaizdą.
Kalbant apie dėstytojus, jie visų pirma mokslininkai (kartais nedaug dėstantys) arba praktikai (atliekantys mokslinį darbą ir kartais nedaug dėstantys). Lietuvoje dažnai tekdavo išgirsti priekaištą, kad mūsų studijos atitolusios nuo praktikos. Nuvažiavus į Olandiją – kad mano planuojamas tyrimas per daug susijęs su praktika. Ketinau tirti konkrečių ministerijų veiklą inovacijų teorijų kontekste. Dabar galvoju apie inovacijų teorijų vystymą ir jų praktinį patikrinimą ministerijose. Mokslininkai Olandijoje tobulina ir vysto, kuria mokslines teorijas, o esant užsakymui, atlieka su praktika susijusius tyrimus organizacijose, vykdo į praktiką orientuotus projektus.
Studijos skiriamos į praktines (tarsi ir mūsų kolegijų atitikmuo) bei paruošiančias moksliniam darbui (doktorantūrai). Beveik visi, norintys studijuoti mokslinėje magistrantūroje ir baigę studijų programas ne Olandijoje, turi mokytis papildomus metus išlyginamųjų studijų. Tiek bakalauro, tiek magistro studentai praktiškai visą laiką skiria studijoms.
Viena vertus, dėl to, kad studijos intensyvios, vyksta paskaitos dienos metu ir studentų laukia daugybė atsiskaitymo darbų raštu kas savaitę. Kita vertus, studentams sudarytos puikios sąlygos dirbti po 4-12 valandų universitete, universiteto stovykloje ar šalia esančiuose miestukuose. Taip pat studentai atlieka praktiką, rašo darbus įmonėse. Taigi praktiniai įgūdžiai įgyjami ir be darbo po 8 valandas, kaip įprasta Lietuvoje.
Kadangi Olandijos universitetai dominuoja pasaulio ir Europos universitetų geriausiųjų reitinguose, čia studijuoja studentai iš skirtingiausių pasaulio kraštų. Kaip pasienio miestelis, populiari studijų vieta ir Vokietijos piliečiams.
O ar žinote, kas geriausi studentai Olandijoje? A-zi-jie-čiai! Ir nesvarbu, kad dažno kino šnekamoji anglų kalba tokia, kad vargiai vos supranti juos. Jie rašo puikiai, stengiasi maksimaliai. Kartais persistengia, pasitaiko palūžusių, išsiųstų namo, bandančių žudytis. Tuo tarpu eiliniam olandui pakanka minimumo.
Jau ieškant informacijos apie studijas akcentuojama - svarbiausia čia suformuluoti ir išsakyti savo nuomonę, o ne iškalti teoriją. Laisvumas jaučiamas ir dėstytojų bei studentų bendravime: diena susitinka auditorijose, vakarais nevengia pratęsti diskusijų prie alaus bokalo.
Nors šiaip studentai čia (Lietuvoje) ir ten - tokie patys. Studentai nusirašinėja. Gal tik kai kurie jų išradingesni – technologinės galimybės aukštesnės. Dažnas dėstytojas nepatenkintas studentų bendravimo kultūra. Panašu, kad tai tampa nebe šalies problema, o pasauline aktualija. Tiesa, užsieniečiams kyla ir dar viena rimta – olandų kalbos – problema. Bet apie tai vėliau.
Studentavimas Olandijoje
O jo tikrai mažiau nei kitur. Bet tas, kuris yra, kitoks. Visų pirma, vasara nėra tas metas, kai niekas nevyksta. Paaiškėjo, kad vasara - pats geriausias metas pajusti daugiau spalvų. Teko sudalyvauti keliuose vakarėliuose gyvenant studentų namuose. Kaimynystėje matydavome kaip švęsdavo vokiečiai – daug alkoholio, per langus skriejantys televizoriai ir degančios sofos. Mūsų bendrabutyje vien užsieniečiai, daugiausiai ne iš Europos šalių. Vakarėliai su dainomis, gitaromis, šokiais, skirtingiausių pasaulio šalių virtuvių išbandymas ir jokio alkoholio.
Kaip jau turėjote suprasti, užsieniečiai su olandais kartu negyvena. Dažniausiai ir vokiečiai (kurių daug studijuoja šiame pasienio mieste) su kitais užsieniečiais nepainiojami. O tie kiti – tai indoneziečiai, filipiniečiai, vietnamiečiai, kitos buvusios Olandijos kolonijos, pietų amerikiečiai, afrikiečiai ir taip, kinai. Visas šis tautų katilas vasaroja bendrabutyje, viena vertus todėl, kad studijos trunka ne vienerius metus, o namiškius aplankyti gali tik kartą į kelis metus. Kita vertus, jie dalyvauja projektuose ar per vasarą taip pat mokosi, rašo tarpinius ar baigiamuosius darbus.
Margaspalvė bendrabučio kompanija
Vasara (ir ne tik) - puikus metas pamatyti tiek didžiausius, tiek mažučius Olandijos miestus. Kiekviename jų kažkas įdomaus, gausu atviro oro muziejų, parkų, šeštadieniais vyksta turgus ir teminiai renginiai (gotų ar antikvariatų dienos, karnavalai, gėjų paradai, festivaliai ar koncertai).
Vienintelis trūkumas – garsusis Kaukenhofo parkas veikia tik iki gegužės, tulpės laukuose nebežydi, o mano gyventame regione gėlių visai negausu. Kad Olandija pirmauja gėlių eksporte, pajunti tik maždaug nuo Utrechto. Kita vertus, galbūt dėl to, kad Olandijoje viskas prasideda anksčiau (krokai žydi sausį), o aš atvykau tik birželio pabaigoje. Bet lieka gausus viso kito pasirinkimas olandų kultūros pažinimui.
Roterdamas, prie Erasmus tilto
O paskui baigiasi vasara ir papuoli į pasiruošimo naujiems mokslo metams sūkurį. Sugrįžimo į studijas dienos (ang. Kick-in days) universitetuose trunka lygiai savaitę.
Tai nesibaigiantys vakarėliai, kuriuos organizuoja patys studentai, universitetas ir studentų unijos (sąjungos), bandančios pritraukti kuo daugiau naujų narių. Šiais mokslo metais bene labiausiai nustebinęs visus dalykas Twente universitete buvo galimybė pasijodinėti po stovyklą... kupranugariais. Prieš tai nublanko ir mokslo palapinės, ir gyvas išradingas studentų vaidinimas.
Įprasti stereotipai apie Olandiją ir žvilgsnis kitu kampu
Kokia pirma asociacija kyla išgirdus Olandijos pavadinimą? Malūnai? Tulpės? Dviračiai? Klumpės? Kanalai? Kanapės (iki šiol kai pasakau kam nors, kad buvau Olandijoje, pirmas jų klausimas, ar vartojai... spėju to klausinėja daugelio čia buvusių).
Jau prieš išvažiuojant daugelis mane erzino su „žolyte“ bei raudonų žibintų kvartalais. Vėliau supratau, kad norit iškart nuteikti paprastą olandą prieš save, tiesiog būtina pradėti kalbą nuo paskutinių dviejų reikšmės jų gyvenime. Ir sužinosite tik tiek, kad tai turistams, o statistinis olandas apie tai pajuokauja, bet nėra bandęs. Arba ne, priklauso nuo žmonių, galimybės plačios, aplinka šalyje tolerantiška, „kofishopai“ (ang. Cofeeshop – legalios rūkymo vietos) ant kiekvieno kampo net ir mažiausiame miestuke.
Groningeno miesto muziejus: saviironiškas olandų požiūris į kanapių kultūrą
Tuo pačiu užklausus apie kanapes eilinio olando, užkirsite kelius į bet kokį kitokį žinojimą apie Olandiją ir olandus. Kurį, beje, ir šiaip nėra lengva rasti, nes olandai, nors ir moka puikiai angliškai, dažniausiai nėra linkę kalbėti. Paklausinėsi, atsakys, bet tik labai retas kuris yra linkęs pasakoti daug ir įvairių dalykų, o dar retesni – klausti apie tave. Dažnai neapleisdavo jausmas, kad jie tokie įdomūs patys sau ir taip patenkinti viskuo, kas pas juos, kad visa kita neįdomu. Nebent tai ne statistinis olandas – daug keliavęs ar žurnalistas.
Taigi kokį stereotipus peržengiantį vaizdą apie Olandiją susidariau aš. Miestai – tai maži siauri dviaukščiai namukai, išpuoštais langais be užuolaidų su siaurais šaligatviukais, kiekvienas praeivis gali prašmėžuoti pro pat tavo langą. Nors vietinės olandės ar užsienietės olandų žmonos minėjo, kad ši mada jau baigiasi ir visi pradeda dangstytis, bent jau didmiesčiuose. Kitas ypatumas – langų puošimas, ne ne, ne gėlėmis kaip įprasta Lietuvoje, o savo skulptūrėlių, gaublių, žaislų kolekcijomis. Į tokios langus tikras malonumas paspoksoti.
Miestuose gausu bažnyčių, tačiau didžioji dauguma jų uždarytos (bažnyčiose skulptūros išdaužytais veidais stovi nuo Liuterio reformacijos laikų). O jei atidaros – tai pritaikytos kaip galerijos, koncertų salės, parduotuvės, ar – labiausiai šokiruojantis dalykas – barai.
Tuo tarpu, pvz., mano miestuko krikščionių katalikų bendruomenė sekmadieninėms maldoms nuomavosi salę viešbutyje: indoneziečiai, afrikiečiai, lenkai ir visi norintys rinkdavosi į sekmadienines mišias, kiek kitokias nei esame pratę Lietuvoje, su daugiau giesmių, asmeninių pasisakymų, bendruomeniškumo elementų, taigi labiau anglikoniškos tradicijos.
Amsterdamas: dviračiai ir langų puošmenos
Išvykstant vienas kolega lietuvis papasakojo anekdotą apie olandus. Jis trumpas: jūroje plaukia du laivai - kaip atpažinti, kuris olandų? Paskui olandų laivą neskrenda žuvėdros. Nežinau, ką būtent jis norėjo juo pasakyti, bet aš atradau tokią tiesą – olandai be galo taupūs. Duonos liekanos keliauja antims ir žąsims. Pietums jie dažniausiai nešasi sausus sumuštinukus, kuriuos sėdi ir tiksliai pusvalandį kramsnoja kompanijoje.
Atskiro žodžio verta Olandijos dviračių kultūra ir lietus bei žvarbus vėjas. Vasara pasitaikė lietinga. Ir jei jau lydavo, tai taip, kad nė skėtis negelbėjo. Greitai atpratau nuo lietuviško niurzgėjimo dėl menko lašnojimo. Užtai žolė ten vešli ir greitai auga. O olandai nuo vaikystės neatskiriami nuo dviračių. Nesvarbu, koks oras (net ir per stiprų lietų jie sugebėdavo minti pedalus taip, tarsi šviestų saulė). Taip pat ir sniegui sningant! Ant dviračio sėda ir sijonuotos aukštakulniais avinčios damos, ir mamos su dviem mažyliais. Kiti ir priekabas prisikabina prie dviračių. Ir lagaminą jie sugudrauja kaip vežti. Dviračiai - svarbu, kad važiuoja (cypiančius ir girgždančius girdi visus iš tolo). Kiaura padanga – ne bėda: lopą uždeda draugai ar remontininkai ir pirmyn. Svarbu, kad dega lemputės ir veikia stabdžiai, kitaip laukia bauda, tik nepamenu 20 ar 40 eurų.
Kodėl nepamenu? Nes per tuos tris mėnesius taip ir neįsigijau dviračio, tik keli skartus jį skolinausi. Ir myniau kaip tikra olandė – trumpu sijonėliu ir aukštakulniais. Kaip gi kitaip pasieksi vakarėlio vietą kitoje universiteto stovyklos pusėje... Apstu ten ir dviračių pusbrolių – velomobilių, kurie menkai nuo žemės teatkilę. Tad svarbiausia, bet kur einant, pažiūrėti į kairę, dešinę ir vėl pasisukti į kairę, o tada jau - pirmyn..
Ir vietoj pabaigos: trys „+“ ir „-“
Tokio mandagaus pirmadienio klausimo sulaukdavau iš kolegų po eilinės savaitgalinės savo kelionės. Taigi, Olandijos pliusai – multikultūriškumas, kitaip tariant, daugybė žmonių iš skirtingiausių pasaulio šalių. Ar nepažvelgęs į žemėlapį pasakytum, pavyzdžiui, kur yra Surinamas ar Eritrėja? Arba, kokio dydžio Indonezija, kokia religijų ir kultūrų gausa ten? O ką tradiciškai valgo kinai viename ar kitame regione?
Man Olandijoje praleistas laikas tapo pačia tikriausia geografijos, gamtos ir kultūrų pažinimo viktorina, kas dieną iškeliančia vis naujų ir naujų klausimų, atnešančia daug atsakymų ir apmąstymų.
Ši kultūrų gausa tai ir kitoks gyvenimo būdas, pamoka, kurią Olandiją jau išmokusi, o man ji buvo nauja ir labai reikalinga. Kitokia žmonių kultūra verčia prisitaikyti prie jų savitumų ir papročių, gerbti juos. Įprasti dalykai lietuviui tampa ne tokie svarbūs, pažindamas kitas kultūras prapleti ne tik akiratį, bet atsiranda ir tolerancija kitokiems žmonėms (dėl rasės, kultūros, papročių, tradicijų ir pan.). Iš naujo supranti religiją, žaviesi kitų atsidavimu, supranti bendravimo skirtinguose žemynuose ypatumus. Matai kaip vieni adaptuojasi, kiti palūžta, supranti to svarbą ir sudėtingumą.
Kaip pradedančiai mokslininkei didelį įspūdį paliko turtingos bibliotekos, prieiga prie naujausių duomenų bazių, puiki universitetų infrastruktūra. Ir olandų pragmatiškumas, kai griauti ir statyti yra daug paprasčiau nei perstatyti, viskas puikiai pritaikyta vartotojams.
Pasitaikė ir vienas kitas minusas – man pasirodė, kad olandai neturi nacionalinės virtuvės. Kolegos dažnai klausinėdavo, ar jau valgiau ką nors tikrai olandiško, tačiau patys negalėdavo pasakyti, kas tai būtų. Čia susimaišiusios įvairiausios gaminimo tradicijos, labai populiari indonezietiška virtuvė. Grįžus namo teko pagaminti draugams mano nuomone patį olandiškiausią patiekalą... aš sutepiau šviesią duoną žalumynais pagardintu sviestu, storai atrėžiau fermentinio (lietuvių vadinamo olandiško sūrio) ir papuošiau rukalos šakele.
Patys olandai siaubingai nacionalistiški, ypač kalbos atžvilgiu, ir kai kurie iki išprotėjimo nesidomi aplink esančiais (olandiški charakterio ypatumai). Per tai sunku prisikasti ir prie pačių olandų. Išplėsti supratimą apie juos. O didžiausias paradoksas tas, kad praktiškai kiekvienas ten puikiai šneka anglų, bet... nenori šnekėti. Tad aiškintis, kas tokie olandai tenka patiems – muziejuose, parodose. Šiuo atžvilgiu man didžiausią įspūdį paliko Groningeno miesto muziejus, pristatantis tiek pačių olandų ironišką požiūrį į save, tiek sugretinantis savo turtingą kultūrinę praeitį ir dabartį.
Pagaliau Olandijoje pakankamai sunku būti laikinu svečiu. Trys mėnesiai per trumpas laikas tapti registruotu žmogumi, galima, bet daugiau keblumų nei realios naudos. O neregistruotas žmogus – Olandijoje viso labo pusžmogis, be teisės į nuolaidas, banko sąskaitą ir pan.
Sudėtinga ten būti ir imigrantu. Nemokant kalbos tenka sunkiausi purviniausi (šalčiausi ir šlapiausi) darbai ir jokio laisvo laiko kursams (jų, beje, jau ir nebeapmoka) išmokti olandų kalbai – bilietui į geresnį gyvenimą, kurio čia visi ieško.
Ir vis tik kelionė buvo neįkainojama mokslinė ir žmogiškoji patirtis. Ne visada gera, bet visada grūdinanti ir padedanti pažinti save, išmokti kažko apie naują kultūrą. Trys mėnesiai kitokio gyvenimo, penkiolika aplankytų Olandijos miestų ir kelios dešimtys naujų kontaktų – štai dėl ko, mano nuomone, buvo verta rinktis Erasmus programą.
Kaip indėnų posakyje: „Prieš teisdamas žmogų, tris mėnulius pavaikščiok su jo mokasinais“.
Ypatingas dėkoju mano draugei, pasaulio pilietei Astai už palaikymą ir vertingas pastabas apie šį straipsnį, ir mano buvusiai studentei Mildai, pasidalinusiai penkių mėnesių Erasmus studijų patirtimi, iš kurios, beje, paveldėjau ir labai reikalingas telefono, Albert Heijn (didžiausias Olandijos maisto prekių tinklas) ir transporto (veikia vieninga visos Olandijos el. bilieto sistema) korteles.
Paskutinis patarimas planuojantiems studijuoti ar praktikuotis užsienyje – visuomet prieš išvažiuodami pradėkite nuo pokalbio su ten jau buvusiais.
Nuotraukos iš asmeninių Rasos Pačkauskaitės, Gintarės Paražinskaitės, Fred Kaggwa archyvų.