Pirma. Vienintelė pasaulio valstybė, kuri atvirai demonstruoja norą ir galimybes pasikėsinti į Lietuvos nepriklausomybę, yra Rusijos Federacija. „Žali žmogeliukai“ (remiantis kai kuriais užsienio žiniasklaidos pranešimais, uniformomis be skiriamųjų ženklų apsirengę Rusijos specialiųjų pajėgų kariai) Kryme pademonstravo, kad Kremlius iš anksto (dar gerokai iki Euromaidano) ir rimtai rengėsi susigrąžinti SSRS gyvavimo metais valdytas teritorijas.
Antra. 2004 m., t. y. Lietuvai tapus galingiausio pasaulyje karinio Aljanso nare, šalies apginamumo klausimus sprendžiančių aukščiausio lygio Lietuvos politikų ir politikių strateginis (karinis) mąstymas kažkodėl atsijungė. NATO mus nemokamai apgins! Basta! Pamirškim karinį (kietąjį) saugumą! Tegul mūsų „normalūs bičai“ (plačiau žiūrėti: Vladimiras Laučius, „Ačiū V. Kaikariui, „normaliam bičui“, už atvirumą“, 2014-03-16, DELFI) pelnosi iš sviesto ir sūrio eksporto į Rusiją!
Trečia. Vienintelis galimas Lietuvos karinis konfliktas su Rusija būtų asimetrinio pobūdžio. Todėl Lietuvoje skubiai turėtų būti galvojama apie asimetrinio karo doktrinų ir strategijų bei atitinkamų detalių kovinių veiksmų planų rengimą. Jau prieš maždaug 20 metų reikėjo surinkti tuos 3-4 lietuvius, asimetrinio karo ekspertus (turiu omenyje specialistus teoretikus ir praktikus, o ne visažinius, kurie vienodai „kompetetingai“ gali komentuoti terorizmą, partizaninį karą, Lietuvos vidaus politiką, politinę ir saugumo situaciją Moldovoje, Irake, Zimbabvėje), ir įdarbinti juos Karo akademijoje arba KAM.
Jei neklystu, tai iki šiol Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai neturi nė vieno kurso, kuriame detaliau būtų supažindinami su asimetriniais kariniais konfliktais, tokių konfliktų istorija, tipais ir gerosios patirties pritaikomumu Lietuvai! Manyčiau, kad klasikinių (teorinių/istorinių) asimetrinės karybos vadovėlių ir studijų lietuvių kalba nebuvimas yra beveik nusikalstamo aplaidumo pavyzdys.
Ketvirta. Lietuvos karinėms pajėgoms nereikia tankų, lėktuvų ir „sviestu tepamų“ patrankų. Mums reikia daug pigių (pvz., gamintų Kinijoje) ir kiek įmanoma efektyvesnių priešlėktuvinių bei prieštankinių ginklų. Lietuvai reikia mobilių ir asimetrinio karo (pvz., kariavimo mieste) ypatybes puikiai išmanančių karinių (SOJ tipo) pajėgų, kurias, esant reikalui, paremtų patriotiškai nusiteikę ir ginklais naudotis mokantys paprasti Lietuvos gyventojai.
Penkta. Didžiausia pastarųjų metų Lietuvos strateginė nesėkmė – sugadinti santykiai su Lenkija. Aišku, kad „braliukai“ Latvijoje mums svarbūs, bet „braliukai“ Lenkijoje yra dar svarbesni. Kelias į Lietuvos politinį, ekonominį ir karinį saugumą eina per Lenkiją (ne per Latviją, Estiją ar Skandinavijos šalis!). Todėl gatvių ir pavardžių rašymas lenkų kalba (lygiagrečiai su lietuvių) yra tikrai nedidelė kaina už tvirtą strategiškai (o gal net gyvybiškai) svarbią sąjungą su lenkais.
Ir arkliui turėtų būti aišku, kad vienui vieni asimetrinio karo prieš Rusiją nelaimėsime. Sėkmingam, t.y. pergalingam, asimetriniam karui būtina draugiška ir saugi prieglobsčio teritorija (pvz., kaimyninėje valstybėje), kurioje galima atgauti jėgas ir planuoti naujus smūgius pagal tūkstančio nedidelių (bet skausmingų) įpjovimų strategiją.
Šešta. Žinoma, Lietuvos saugumo situacija šiandien nėra bloga (priklausome NATO, turime tarptautinėse misijose patirties įgijusių karių). Kita vertus, jei 20 metų nebūtų praleisti vėjais, Lietuvos saugumo situacija karinio apginamumo požiūriu būtų gerokai geresnė. Nuo 2004 m. ramia sąžine iš valstybės biudžeto atlyginimus imantys už nacionalinį saugumą (anksčiau ir dabar) atsakingi asmenys turėtų būti „priremti prie sienos“. Kai kurie iš jų, nustačius kaltę, turėtų susilaukti teisingo atpildo pagal įvairius BK straipsnius. Pavyzdžiui, tarnybinis aplaidumas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, o gal net ir – išdavystė (BK 117 straipsnis).
Septinta. Lietuvoje yra sveikai mąstančių žmonių, kuriems svarbi Tėvynė ir tai, kokioje valstybėje gyvens jų vaikai. Asmeniškai pažįstų žmones (taip pat Karo akademijos absolventus), kurie greičiau paaukos savo gyvybes nei leisis būti be šūvio okupuojami kažkokių „žalių žmogeliukų“. Svarbu laiku nubusti ir suprasti, kad gyvename šalia nedraugiško, agresyvaus ir sunkiai nuspėjamo kaimyno. Be to, turėkime omenyje, kad Rusijos veiksmai Kryme tam tikrais aspektais yra naudingi Lietuvai. Tačiau Rusijos veiksmų Kryme nauda Lietuvai – atskiro rašinėlio verta tema.
Iš anksto dėkoju visiems RF samdomiems ar šiaip Kremliui idėjiškai artimiems komentatoriams už komentarus po šiuo tekstu. Peace & Love! (liet. taika ir meilė!).
P.S.: nežinau, kaip ten iš tiesų yra su ta Anglijos lietuvių meile Lietuvai (tėvynei ar Tėvynei?). Tačiau, jei Anglijos lietuviams būtų blogai, aš (Lietuvos lietuvis) bandyčiau pagal galimybes jiems padėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!