Tą vakarą aplankėme ne vieną naktinį klubą, kaip šiandien pamenu tą vyrą, kuris, atrodo, atsirado iš niekur, toks kvepiantis, aukštas ir tamsus (tai buvo mano idealaus vyro siluetas). Kadangi aš nesu iš tų merginų, kurios užkalbins pirmos, to ir nedariau. Moteriška intuicija ir neleido to daryti, žinojau, kad jis netrukus prieis pats, tikriausiai tai yra tas didelis pasitikėjimas savimi. Taip ir įvyko.
Jis atsisėdo šalia, išgėrėme šampano, pasikalbėjome, apsikeitėme numeriais, o aš galiausiai išvažiavau namo, nors negaliu neigti – tą kartą bučiau mielai važiavusi pas jį, tačiau nuo mažens man tėvo įskiepyti žodžiai „Vyrai, nemėgsta lengvo grobio“ to padaryti man neleido. Taigi, kitą rytą atsikėlusi apgalvojau visą situaciją, kad egzaminai ant nosies, tad supratau, kad neverta su juo susitikti, nors supratau, kad dėl jo jau dabar pamečiau galvą. Kol dar turėjau galvą ant pečių, nusprendžiau, kad man svarbiausia mokslai. Tačiau… Po valandos sulaukiau skambučio ir vos išgirdusi jo balsą pradėjau ruoštis. Taigi,čia ir prasidėjo mano istorija.
Viskas buvo idealu, jis buvo nerealiai dėmesingas vyras, sportininkas, todėl dar labiau „vežė“, kad susitikinėjau su žinomu žmogumi, jis atvažiuodavo manęs pasiimti iš mokyklos. Tuo metu visos merginos man pavydėjo, o aš negalėjau patikėti, kad man taip pasisekė. Trumpos kelionės, pažintis su abiejų tėvais – viskas vyko labai greitai, o aš negalėjau prieštarauti, nes buvau beprotiškai įsimylėjusi, nemačiau nieko aplinkui, nepastebėjau ir to, koks jis yra iš tikrųjų. Sukaupusi visas savo pastangas, išlaikiau egzaminus.
Mano išrinktasis turėjo išvažiuoti žaisti – sportuoti į užsienį. Galvojau, širdis subyrės, tą akimirką negalėjau net kvėpuoti. Tačiau jis patikino, kad po mėnesio pasiims ir mane. Laukiau... Tuo metu užpildžiau paraiškas į universitetą – įstojau. Ir tada išvykau pas jį. Viskas buvo puiku. Pradėjau šiek tiek dirbti, užsidirbau, nesupratau, kodėl tuo metu jis skaičiavo kiekvieną mano centą...
Viskas apsivertė: mes sėdėjome namuose, su niekuo nebendravome, aš su didele meile dariau jam valgyti ir laukdavau jo grįžtančio, kol kartą jis grįžo be nuotaikos. Tada mes susipykome, sakiau, kad man nuobodu, kad mes nieko neveikiame, o jis pasakė, kad moteris ir yra sutvertos tokiam gyvenimui. Be abejo, buvo dar beprotiškai daug nutikimų ir ta aistra tapo savęs gailėjimu, taigi aš pasakiau, kad išsikraustau gyventi su savo draugėmis.
Tą vakarą atsimenu kaip šiandien: jis apsikabino mane, atsiprašinėjo, daug verkė. Tačiau tada aš buvau apsisprendusi viską baigti, kol dar ne vėlu. Išsikrausčiau. Jis baigė savo karjerą toje šalyje ir išvyko atgal į Lietuvą. Aš verkiau kiekvieną naktį, man buvo beprotiškai sunku, tiesiog norėjau, kad jis mane apsikabintų ir nepaleistų, todėl per savo naivumą parašiau jam, ir viskas prasidėjo iš naujo. Toje šalyje buvau 6 mėn., kartą draugė išsitempė mane į vakarėlį, alkoholis liejosi laisvai, susitikau daug pažįstamų žmonių, o ryte atsikėliau šalia savo seno draugo. Supratau, aišku, kad mes ne tik apsikabinę miegojome, pašokau iš lovos, apsirengiau ir išbėgau namo.
Įlindusi į dušą vis sukau galvą, ką man daryti, nes blogiausia buvo tai, kad šis vaikinas buvo pažįstamas su mano buvusiu vaikinu. Po kelių savaičių, mano buvęs vaikinas, pasakė, kad darbo reikalais grįžta į šalį, kurioje aš gyvenau, ir kadangi mes lyg ir turėjome taikytis, norėtų apsistoti pas mane. Aišku, jis atvažiavo jau viską žinodamas apie mane ir tą vienos nakties vaikiną. Skandalas. Jis liepė man grįžti į Lietuvą. Grįžau. Daug pretenzijų, daug atsiprašymų iš mano pusės – viskas lyg ir susitvarkė.
Vieną karštą vasaros dieną, jo draugai pasiūlė mums savaitgaliui važiuoti į sodybą, mes sutikome. Prieš vykstant pas draugus, užsukome pas jo tėvus, jie meiliai mane pasitiko, pasakė, kad pasiilgo, kad atvažiuočiau dažniau. Bet aš vis dar nesijaučiau gerai, visų pirma, nes nors ir labai mylėjau savo vaikiną, supratau, kad jis nebus toks, kokio aš noriu, jis tiesiog yra diktatorius-despotas, kuriam reikalinga moteris, kad išnešiotų jo vaikus. Vis dėlto nuvijau blogas mintis šalin ir mėgavausi gražiu Lietuvos kraštovaizdžiu.
Jo draugai apie išdavystę viską žinojo, todėl jaučiausi kiek nejaukiai, vėliau atvažiavo dar kelios merginos be vaikinų, ir aš puikiai mačiau, kaip viena iš jų flirtuoja su mano vaikinu. Galvojau, gal aš paranojikė? Galiausiai mes visi išėjome parūkyti, o aš pamačiau, kaip mano vaikinas išlipo iš mašinos su ta mergina. Aš viską supratau, bet buvau taip įsimylėjusi, kad apsimečiau naivuole ir paklausiau, kur jie buvo. Priėjo vienas iš draugų ir pasakė, kad užjaučia mane.
Po poros valandų, kai visi jau buvo išgėrę (aš negėriau) susiruošėme miegoti, aš pasiėmiau jį už rankos ir paprašiau, kad eitume miegoti, tačiau įsiterpė ta mergina, ir jis išėjo su ja. Po kiek laiko nusileidau į apačią ir pamačiau žudantį vaizdą – jis ir ta mergina nuogi... Mylisi. Aš patyriau šoką. Negalėjau nieko padaryti, nes buvau miške be automobilio, be ryšio, kaip pragare.
(...) Tikrai žinau, kad jie tą darė ir toje vietoje, kur mes turėjome miegoti kartu. Ryte, vos tik prašvito, aš paprašiau vieno iš draugų, kad mane nuvežtų iki kelio, ten manęs laukė mama. Aš tylėjau, po to rėkiau, po to dusau, po to vėl rėkiau, tik atsimenu, kad mano mama sustojo vidury kelio apsikabino ir verkė su manimi. Aš galvojau, kad tai pasaulio pabaiga, nes tuo metu man taip skaudėjo, skaudėjo taip, kad negalėjau kvėpuoti, skaudėjo net galvoti, aš tik norėjau numirti. Po kelių dienų aš vis tiek nuvažiavau pas jį, laukiau jo prie durų, skambinau. Jis tylėjo. O aš žeminausi taip, kaip nei viena save gerbianti moteris nesielgtų. Po kelių dienų aš iš jo gavau žinutę: „Tu juk negalvojai, kad aš užmiršau? Tai kerštas.“
Bet... Su kiekviena diena buvo vis lengviau, supratau, kodėl visi jo draugai vadino jį „Mačo“, pasirodo, kol jis buvo su manimi, jis buvo gal dar su dešimt tokių naivuolių kaip aš. Ir tai nebuvo kerštas, tai buvo jo klaida, alkoholio pasekmės, tik įvardino jis tai kaip kerštą, kad skambėtų gražiau.
Po metų aš susiradau kitą draugą, tik šį kartą viskas buvo kitaip, aš nepasinėriau stačia galva, iš pradžių buvome draugai, po to pora, jis man patiko, galiausiai pajutau, kad be jo būti negaliu. Dabar mes jau 5 metai vedę, turime vaiką ir aš esu beprotiškai laiminga, nes mes viską darome kartu. Kažkada mano vyras pasakė man žodžius: „Atleisk ir tik tada galėsi paleisti.“
O aš neatleidau, bet labai senai paleidau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.