Grįžę iš Panevėžio antradienį pabirome kas sau – susitvarkyti, apsiskalbti, nudirbti darbus, kuriuos per krepšinį teko apleisti. Keli netikėtai apsirgo. Matyt, kažkoks virusėlis įsisuko į mūsų stovyklą – paguldė ne vieną drūtą vyrą.
Trečiadienį, kaip ir buvome sutarę, 19 val. 30 min. visi susirinkome „Siemens arenoje“, susistatėme amuniciją. Tenka pripažinti, kad Vilniaus arena krepšiniui stebėti yra kur kas patogesnė nei Panevėžio. Daugelio nuomone, kaltas dviračių trekas, kuris atskiria žaidėjus nuo aistruolių. Vilniuje, nors stovi toliau nuo aikštelės, krepšininkų nuotaikas ir žaidimo pulsą jauti geriau, nes nėra to nereikalingos tuštumos jausmo. Tuo įsitikinome iškart prasidėjus varžyboms. Nors, kita vertus, pagirtinas Panevėžio arenos projektuotojų ir užsakovų noras sukurti kuo universalesnę, daugeliui sporto šakų pritaikytą, areną.
To jausmo, kuris tvyrojo trečiadienio rungtynėse aprašyti neįmanoma – reikia būti šalia, „sirgti“ kartu. Kai atakuoja priešininkai, visi rėkia, muša, trypia, mojuoja – tarsi perkūnas iš giedro dangaus, o kai kamuolį varo mūsiškiai, minia ošia, skanduoja, palaiko – atrodo, kad tūkstančiai aistruolių bėga kartu su komanda.
Vos tik prasidėjo rungtynės – nuovargio kaip nebūta. Dvi pastarąsias paras skaudėjusi ranka stebuklingai „išgijo“: daužiau būgną su didžiausiu azartu. Iš tiesų visi labai energingai palaikė mūsų komandą. Kaip aš ir spėjau, įsijungė antrasis kvėpavimas ir mums, rinktinės aistruoliams, ir vyrams aikštėje – taip visada būna per čempionatus, įžengus į antrąjį etapą.
Tikėjomės gerų rungtynių, bet tikrai nemanėme, kad jos bus tokios rezultatyvios ir, sakyčiau, korektiškos. Ačiū abiems komandoms už gražų krepšinį. Nepaisant to, kad lietuviai visą laiką pirmavo maždaug dešimt taškų, varžybos buvo įtemptos ir nepaprastai įdomios iki pat paskutinės sekundės.
Labai gerai nuteikė ir publika, susirinkusi arenoje. Skanduotes „pasigaudavo“ per kelias sekundes ir skanduodavo iki galo. Pagarba aistruoliams! Panevėžyje komandos palaikymas taip pat buvo aukšto lygio, bet Vilniuje – visiškai kitokia atmosfera. Serbams užkūrėme tikrą pirtį! Tokio triukšmo „Siemens arenoje“ per visus keturis kėlinius dar neteko girdėti.
Gražiai atrodė žmonės arenoje – margaspalvė, judri minia. Vyrauja visokių atspalvių žalia. O gal būtų dar gražiau, jei toje minioje atsirastų daugiau linksmos ir šiltos geltonos? Kviečiu visus, kurie skaito šiuos mano nakties rašinius, į artimiausias rungtynes ateiti apsirengus geltonai! Tribūnų vaizdas iškart pagyvėtų.
Jau esu minėjęs, kad stebėti rungtynes arenoje – visai kas kita nei per televizorių. Emocijos, bendrumo jausmas – visa tai savaime aišku ir net nėra ką lyginti. Bet yra dar vienas dalykas: žiūrėdamas rungtynes arenoje nematai jokių pakartojimų, negirdi komentatoriaus, kuris viską paslaugiai paaiškina. Švieslentė – toli, vargiai ten ką pavyksta įžiūrėti, o nuolatos spoksoti į kubą virš aikštelės irgi nesinori, nes tada reikėtų nukreipti akis nuo įvykių pačioje aikštelėje.
Šiandien pabandžiau tokį eksperimentą: paskutinį kėlinį rezultatą tikrinau kas minutę. Laikrodyje virš krepšio pamatęs, kad liko minute mažiau – žvilgtelėdavau į rezultatą kelioms sekundėms ir mintyse suskaičiuodavau skirtumą. Skirtumas nemažėja – gerai, o jei sumažėjo – imi jaudintis. Bet tokiu būdu iki pat rungtynių galo jaučiau, kaip kinta mūsų rinktinės persvara. Emocijų ir įtampos – daugiau, be to geriau jauti rungtynių pulsą.
Kolegos retsykiais patraukia mane per dantį už tai, kad aš mėgstu „strateguoti“, kas kokiose rungtynėse galėtų laimėti, kad viena ar kita komanda patektų į kitą etapą ir panašiai. Pas mus galioja griežta aksioma: palaikom komandą, kas bebūtų, o vyrai laimės, prieš ką reikia laimėti, ir jokių „išskaičiavimų“ būti negali. Žinau, kad už tai gausiu velnių, bet prisipažinsiu: mūsiškių pergale visiškai įsitikinau dar likus maždaug septynioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Po gražaus mūsiškių tritaškio, sėkmingai nutrauktos priešininkų atakos ir fantastiško Jono Valančiūno „dėjimo“. Ir tada man neliko jokių abejonių – pergalė mūsų!
O pergalė buvo tikrai įspūdinga. Ačiū vyrams už geras emocijas ir gražų žaidimą!
Ačiū ir mūsų nenuilstančiam Petriukui: po varžybų susikrovę būgnus į mums skirtą kamputį važiuojam į vieną Vilniaus kavinių – švęsti pergalės. Ir šį kartą jau švenčiame iki ryto! Įdomu, kaip ta kavinė 8 ryte atsidarys kažką maitinti pusryčiais ar pietumis... :)
Serbų bijojau labiau nei prancūzų, su kuriais teks kautis penktadienį. Bet su visais vienodai reikia kovoti, todėl nei prancūzai nei novickiai mums nebaisūs! Likite su DELFI ir aistruolio dienoraščiu!