Keturiasdešimties laipsnių karštis, vaikščiojimas 12 val. be poilsio ir maisto po miestą labai nuvargino.Visą naktį pralėbavę dauguma kelionės draugų kiaurą dieną autobuse miegodavo, ir man buvo visai nebeaišku, ko jie čia vyko – juk išgerti galima ir namie. Negana to, grupėje buvo daug vėluojančių ir triukšmingai, kaprizingai erzeliojančių.
Demonstratyviai neskubėdama vėluojanti grupelė su ironiškomis šypsenomis sliūkindavo į autobusą, kur 40 keleivių laukė jų vienų jau pusvalandį. Negaliu pakęsti tokių žmonių, jie negerbia kitų.
Kartą vairuotojas netekęs kantrybės paliko keletą jų mieste,va tada tai buvo triukšmo. Nuolat vėlavo ir gidė, kuri visai nevykdė savo pareigų, bet nepamiršo iškart susirinkti piningų, kurių neva prireiks lankomiems objektams. Bet pikčiausia buvo, kai prie vieno tualeto, esančio pakelyje, reikėdavo laukti gal valandą, kol visi keleiviai nueis, o jei kažkam tekdavo pasėdėti ilgiau, visų kantrybės taurė putodavo.
Kai grįžau namo, vyras, mane pamatęs, išsigando – buvau numetusi ne vieną kilogramą, nemiegojusi ir pikta.
– Gal neverta tau buvo važiuoti? – paklausė jis.
– Geriau padaryti ir gailėtis, negu gailėtis, kad nepadarei, – atsakiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys dalyvauja konkurse „Atostogos, po kurių teko tik gailėtis, kodėl nelikau namie“.