Savanoriai tarp pabėgėlių
Per šią užsitęsusią pabėgėlių krizę turbūt kiekvienas susidarėme nuomonę ir prisirinkome argumentų, kodėl pabėgėlius Europa turi priimti ar nepriimti. Vis tik Lietuvos ir Vakarų Europos žiniasklaida, kuri yra toli nuo įvykių, vykstančių Graikijos Lesvos saloje, retai užduoda klausimą, ar pabėgėliams reikia padėti, ar ne. Taigi, humanitarinė krizė Lesvos salos pabėgėlių stovyklose vis dar tęsiasi, bet ar tai kam nors rūpi?
Viešoje erdvėje yra pilna šokiruojančių istorijų ir vaizdų apie blogą, nepagarbų ar net brutalų pabėgėlių elgesį. Neneigsiu, kad tarp pabėgėlių tokių žmonių yra, bet jų yra vienetai, taip pat, kaip ir tarp mūsų lietuvių ar europiečių. Ir liūdna, kad tokie vienetiniai atvejai formuoja įvaizdį, koks iš tiesų pabėgėlis atvyksta į Europą. Yra ir kitokių pabėgėlių (jų yra dauguma) ir jiems tikrai reikia pagalbos. Kontrabandininkų laivai per audras vis dar tūkstančiais plukdo šeimas, našlaičius, jaunus vaikinus ir sergančias seneles iš Turkijos į Lesvos salą.
Lesvos salos gyventojai, taip pat kaip ir lietuviai, yra susiskaldę ir labai skirtingai vertina, ar pabėgėlius reikia priimti, ar deportuoti atgal. Visgi, lietuviai nuo graikų skiriasi tuo, kad Lesvos salos gyventojai priversti matyti kančią kasdien. Todėl net graikai, ant kurių krūtinės ištatuiruota svastika, aktyviai įsitraukia į pagalbą ir nei vienas iš jų nenori, kad pabėgėliai kentėtų ar mirtų prieš jų akis. Mes gi prisimename apie situaciją Graikijos salose, kai išgirstame apie nuskendusį vieną ar kelius laivus arba apie tai, kiek žmonių neteko gyvybių per audrą.
Kas atsakingas už skęstančiųjų gelbėjimą? Kas nutinka su išgyvenusiaisiais? Ar kada susimąstėte, kas juos pasitinka ir suteikia pirmąją pagalbą?
Kai susiruošiau 2015 metų lapkritį mėnesiui išvažiuoti į Lesvos salą, galvojau, važiuoju tam, kad susipažinčiau su situacija ir prisidėčiau prie nevyriausybinių organizacijų pastangų suteikti pabėgėliams pirmąją pagalbą, palengvinčiau jų buvimą Lesvos saloje. Net nenumaniau, kokias užduotis gausiu, kokia atsakomybė užkris man ant pečių ir į kokią tragišką aplinką pateksiu – juk tai yra Europa!
Graikijos valstybė, tarptautinės organizacijos ir visiems gerai pažįstamos nevyriausybinės organizacijos nesusitvarko su šia humanitarine krize. Europa lieka nuošalyje, reaguoja uždarydama sienas – lyg tai vis dar yra ne jos, o Graikijos reikalas. Europa bijo, kad pabėgėliams nepavyks integruotis, kiti gal net bijo, kad integruosis į mūsų bendruomenes. Integracija yra labai svarbus klausimas, tačiau kiek yra tokių, kurie susimąsto apie gyvybes, kurias Europa paliko Graikijai gelbėti?
Kaip atrodo afganistanietės motinos su kūdikiu kelionė nuo tos akimirkos, kai ji palieka Turkijos pakrantę?
Pirmas žingsnis
Turkų pusėje humanitarinės pagalbos nėra ir, jei baigėsi maistas ar jūsų vaikas dėl šalto oro pradėjo karščiuoti, tikslas tėra vienas – kuo greičiau persikelti į Lesvos salą. Jums pasisekė, nes audros nėra, kontrabandininkas visus susodina į pripučiamą laivelį ir vieną iš pakeleivių apmoko, kaip laivą užvesti ir parodo kryptį, kur turite plaukti. Kelionės metu į perpildytą laivelį pradeda sunktis vanduo, bet jiems vis dar sekasi, nes skęsti jie pradeda Graikijos pusėje. Savanorių inicijuotos gelbėtojų komandos, tokios kaip danų „TeamHumanity“ (https://www.facebook.com/TeamHumanityDK/info/?tab=page_info), negalėtų gelbėti skęstančio laivo Turkijos pusėje, nes jau pasimokė iš poros jų savanorių ir trijų ispanų gelbėtojų patirties, kurie už pabėgėlių išgelbėjimą buvo suimti ir apkaltinti nelegaliu žmonių perkėlimu per sieną. „TeamHumanity“ išgelbėja motiną su vaiku ir laivą atplukdo iki Lesvos salos.
Antras žingsnis
„Platanos“ stovykla (https://solidarityteamplatanosblog.wordpress.com/), kurią 2015 metų spalio mėnesį įkūrė du draugai anarchistai iš Atėnų, savanorių pastangų dėka yra puikiai paruošta pasitikti sušlapusius žmones. Stovykloje yra autobusas, kuriame pirmąją pagalbą nuo hipotermijos drebantiems žmonėms gali suteikti savanoris daktaras.
Pačioje stovykloje jūs gaunate arbatos, o paėjus dar giliau, galima pamatyti išsirikiavusią eilutę šlapių žmonių, laukiančių prie palapinių, kuriose jie galės persirengti sausais rūbais. Rūbai atvežti iš visos Europos surinktų donacijų. Perrengti šlapius žmones yra labai svarbi savanorių užduotis ir, jei rūbų nepakanka, atvykėliams teks praleisti naktį šlapiems šaltame ore, o tai gali sukelti ir hipotermiją. Toks servisas čia buvo ne visada. Lesvos salos gyventojai ir kitos organizacijos džiaugiasi tokia iniciatyva ir taip gerai sukoordinuota stovykla.
Trečias žingsnis
Iš „Platanos” stovyklos jus sulaipina į Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros autobusiuką ir veža į „Moria“ stovyklą. „Moria“ stovykla yra skirta afganistaniečių, irakiečių ir kitų tautų registracijai. Tam, kad iliustruočiau pabėgėlio kelionę, pasirinkau būtent afganistanietę, nes 22 proc. atvykstančiųjų į Lesvos salą yra afganistaniečiai. Kokios tautybės yra atvykėlis į Lesvos salą, labai svarbu, nes nuo to priklauso, į kokią stovyklą pateksi ir kokiomis sąlygomis lauksi registracijos.
„Moria“ stovykloje sąlygos yra prasčiausios visoje saloje. Rudenį Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra „Moria“ stovykloje atidarė patalpas, kurios skirtos šeimoms su mažais vaikais, seniems ar sergantiems žmonėms. Kai pabėgėlis atvyksta čia naktį, jo nepasitinka nei Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros darbuotojai (jų čia yra tik trys), nei kitų žinomų tarptautinių nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, nes jie savo darbo dieną baigia 18-20 val. Jei turi pinigų, gali nusipirkti palapinę ir miegmaišį (čia jau įsikūrę keli maži verslai, kurie pardavinėja tokias prekes), o jei neturi pinigų, gali glaustis prie medžio alyvmedžių plantacijoje ir šildytis prie laužo (šiuo metu temperatūra yra apie 10 laipsnių šilumos). Jei pabėgėlei pasiseks ir ją pastebės savanoriai, esant galimybei, jie duos antklodę ir maisto davinį.
„Moria“ stovykloje yra įsikūrę „Better days for Moria” (liet. geresnės dienos Morios stovykloje) (http://www.betterdaysformoria.com/) savanoriai, kurie susibūrė per feisbuko grupę. Savanoriai dirba ir naktimis. Savanorių organizuojamoje stovykloje dirba daktarai, yra rūbų, miegmaišių ir kitų reikalingų daiktų, paaukotų iš visos Europos, kad pabėgėlis išgyventų tokiomis sąlygomis. Vieni savanoriai tepa sumuštinius, kiti, jei Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros patalpose dar yra vietos kur miegoti, daro žygius po alyvmedžių plantaciją, kurioje ieško moterų su mažais žmonėmis ir sergančių senelių. Savanoriai stengiasi palengvinti šlapią, šaltą naktį „Moria“ stovykloje ir suteikia šiai afganistanietei su kūdikiu palapinę ir šiltą antklodę, kiek tik gali.
Ketvirtas žingsnis
Afganistanietė vėliau pamato dar vieną eilę, kurioje pilna šeimų su mažais vaikais, ir išsiaiškina, kad čia ji gali gauti leidimą miegoti Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros patalpose. Palapinėje miegoti buvo šalta, todėl ji pasilieka eilėje ir iki vakaro laukia, kol jai ir jos vaikui suteiks patalpas, kurias ji šią naktį dalinsis su kitomis penkiomis šeimomis. Lovų čia nėra. Tam, kad būtų minkščiau miegoti ant kietų grindų, pabėgėlei duoda kilimėlį. Ir taip 4-8 dienas: patikrini, kokie numeriai bus kviečiami šiandien, stovi maisto davinių eilėje, o tada eilėje, kad tau leistų miegoti šiltai po stogu ir taip iki tada, kol ant lentos nepasirodys tavo numeris.
Penktas žingsnis
Afganistanietės numeris pasirodė ant lentos, dabar ji jau gali laukti registracijos eilėje. Po 3 val. laukimo ją apklausia ir suteikia leidimą būti Graikijoje 30 dienų. Dabar jai kažkokiu būdu reikia nusigauti į Mitilinį, iš kur keltu galima keliauti į Atėnus. Afganistanietė kreipiasi informacijos į savanorius, kurie jai pasako, kad kelto kaina yra nuo 40 iki 70 eurų. Jei ji nori patekti į Mitilinį ir turi pinigų, gali važiuoti su taksi, važiavimo juo kaina siekia nuo 10 iki 100 eurų (taip, kai kurie čia mėgsta pasipelnyti!). Jei neturi pinigų, pusantros valandos teks eini pėsčiomis. Tačiau pabėgėlei pasiseka – vienas savanoris sutinka ją nuvežti iki Mitilini. Ji nusiperka kelto bilietą ir po dviejų dienų galės išvykti. Iki kelionės teks dar dvi naktis praleisti „Moria“ stovykloje.
Aprašiau tik kelionės atkarpą Lesvos saloje. Per daug nedramatizavau ir nepapasakojau atvejų, kurie įvyksta vienam iš tūkstančio: neteko afganistanietei pabėgėlei pakliūti į audrą ir matyti, kaip jos vaikas skęsta ar kaip išgelbėto vaiko kojos pradeda pūti dėl drėgnų sąlygų. Pabėgėlei neteko ir savo kūnu patirti, ką iš tikro reiškia tas baisus žodis hipotermija ir daktarams nereikėjo jos gaivinti, jai neteko eiti pėsčiomis dvi dienas per Lesvos salos džiungles iki „Moria“ stovyklos, kaip buvo iki šiol. Taip pat nekilo jokia suirutė ir jai neteko paragauti ašarinių dujų, kurias graikų policija panaudoja prieš pabėgėlius ir savanorius. Pabėgėlės niekas neapiplėšė ir ji turėjo pakankamai pinigų tęsti kelionę į Atėnus, todėl neužstrigo šioje stovykloje.
Nekeliu klausimo dėl priėmimo ar ne ir, galbūt, ši moteris bus deportuota su savo vaiku atgal į Afganistaną. Kai svarstysite, ar padėti, ar nepadėti, įvertinkite, kad ir be šių itin traumuojančių įvykių, kuriuos išvardinau, daugeliui mūsų ši kelionė būtų traumuojanti ir nepakeliama.
Organizacijų, kurias paminėjau, nuorodas pridėjau specialiai, jų veiklos nekoordinuoja aukštesnės institucijos, jie šią pagalbą teikia savo iniciatyva ir savo surinktomis lėšomis. Kokia situacija Lesvos saloje būtų be jų – niekas nenori įsivaizduoti. Jei jums rūpi ir, jei jūs norėtumėte prisidėti prie to, kad pabėgėliai į Europą atvyktų mažiau traumuoti ir nebūtų traumuojami Europoje, patarčiau savo pinigus skirti ne didelėms organizacijoms, kurių darbo vaisių Lesvos saloje beveik nemačiau. Prisidėkite prie šių mažų savanorių sukurtų organizacijų, kurios dar nespėjo tapti biurokratinėmis ir dar nešvaisto pinigų didelėms reklamos kompanijoms, o visą savo dėmesį skiria pabėgėlių gerovei, nes šiems savanoriams jie rūpi.