Ką ir sakyti, po niūrių dienų, kai sostinėje teko šlepsėti per patižusį sniegą ar slidinėti nevalytais šaligatviais, o lyg pilka plėvele aptrauktas dangus, rodos, jau leidosi ant pečių, net ir santūrus saulės šypsnys Nidoje būtų labai nudžiuginęs. Tačiau saulė nei nemanė slėptis! Lyg užkliuvusi už medžių, suposi jų viršūnėse, skleisdama geltonus spindulius per skaidrų dangų, kurio ryškus mėlynumas išbluko tik vakarėjant.
Pykčiu netvėrė tik vėjas – įsisukdavo į medžius ir krūmus, blaškė kamino dūmus, šiaušė būrin suskridusių alkanų varnų plunksnas. Atkakliai jis darbavosi ir prie marių, bandydamas nustumti
storą ledą nuo kranto. Pro atsiradusius ledo plyšius saulės nušviestas matėsi akmenuotas marių dugnas.
Vieniša, bet išdidi ledų įrėmintoje marių properšoje plaukiojo gulbė. Jos švarus baltumas iš tolo atrodė lyg trapi vėjo supustyta sniego skulptūrėlė. Nesidomėjo ji pavieniais praeiviais ir jų klaidinančiais rankų mostais – ji mikliai panardindavo galvą į žalsvai mėlyną vandenį ir šį tą sužvejodavo.
Jachtų prieplaukoje – tik įtemptų lynų, siūbuojančių stiebų ir trūkinėjančio ledo muzika. Ant kranto iškelti ir tvarkingai išrikiuoti burlaiviai ilgesingai žvelgė į baltą horizontą, kurį nuo dangaus
skyrė auksinis saulės brūkšnys, galiausiai atsiremiantis į kopos iškyšulį.
Kopos papėde nuliuoksi voveraitė, kurios tamsiai rudas kailiukas gerokai kontrastuoja su gelsvu smėliu, bet jai nėra ko baimintis. Liuoktelėjusi nuo vieno krūmo ant kito, kažką ant jo radusi ima stropiai lukštenti, gracingai supdamasi ant liaunos šakelės. Aplink tokia tyla, kad girdėti jos skubrus krebždesys.
Kopos dabar – lyg sušalę smėlio laikrodžiai. Žvilgsnį į tolį vilioja vėjo supustyto smėlio ir sušalusių žolių raštai. Ant palinkusių karklų šakų lyg miniatiūrinės sniego gniūžtės pakibę „kačiukai“. Kvepia drėgme ir pušų sakais.
Dar labiau ramina miškas. Ūksmingoj tyloj lyg kareiviai abipus tako sustojusios išlakios pušys, likęs sniegas atrodo lyg nerūpestingai išmėtyti balti kilimėliai ant rusvo žemės pakloto. Tik po kojomis
trakštelintys kankorėžiai ir purptelėjęs paukštelis suplėšo jaukią tylą. Džiaugsminga, nors ir trumpa jo giesmelė pradrasko nuo ilgesio, sunkių minčių ir nesibaigiančių rūpesčių aprūdijusią sielą.
Nežinau, kaip kitur, bet į Nidą kalendorinis pavasaris tikrai atėjo laiku! Ir jei jaučiatės pavargę, išsisėmę, pristigote įkvėpimo ar tiesiog nepakyla rankos jokiai veiklai – pavaikščiokit pajūriais
pamariais, godžiai gerdami ateinančio pavasario kvapą. Nidoje jis ypatingas.