Tomis dienomis ligoninėje moterys nuolat klausė radiją, žiūrėdavo „Šilelį“. Gydytojai drausdavo būsimoms mamytėms jaudintis, bet jos išgyveno ne tik už Lietuvos laisvę, bet ir būsimo vaikelio ateitį.
Sausio 12 d. vakare iš ligoninės paskambinusi žmona džiaugsmingai man pranešė, kad pirmą kartą pajuto kaip spardosi jos įščiose kūdikis. Žmona džiaugėsi, kad vaikelis labai stipriai ir energingai „spardosi ir dūksta“.
Tas vakaras virto „Kruvinuoju sekmadieniu“ - 1991 sausio 13-oji. Į ligoninę pradėjus vežti sužeistus žmones, o netrukus ir žuvusiuosius, iš ligoninės buvo nuspręsta evakuoti (išleisti į namus) mano žmoną, kitas besilaukiančios moteris.
Atvažiavęs į ligoninę aš išvežiau žmoną, dar vieną moterį, kurios vardo tada net nepaklausiau. Tą naktį besilaukiančios moterys matė skausmą, kančią ir mirtį. O jos ruošėsi pasauliui padovanoti naują gyvybę, ta naktis buvo nežmoniškas išbandymas.
Su didžiausia pagarba prisimenu ligoninės personalą, jų profesionalumą. Ačiū Jiems už išsaugotą dar negimusios mano dukters gyvybę. Tą naktį su mumis „kalbėjosi“ dar negimusi mūsų dukra. Jai buvo lemta išgyventi ir gimti jau laisvoje Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!