Suvalkietis žiūrovus žavėjo ne tik puikiu dainavimu, bet prasmingomis istorijomis apie gyvenimą. Štai keletas jų. Pirmoji: kartą tėvas sako savo sūnui: - Kai kada ant kuo nors supyksi, įkalk vinį į šitą medį, - aiškino jis.
- Gerai, - atsakė klusnus sūnus. Pirmą dieną jis įkalė daugiausiai, antrą – mažiau, po savaitės pastebi, kad nebeįkala nė vienos vinies. – O dabar ištrauk visas vinis, kuriuos įkalei - paprašė tėvas. Sūnus pakluso ir įvykdė tėvo užduotį. – Ar matai, kiek dabar skylių? - teiraujasi tėvas. Taip, - klusniai atsako sūnus. – Taigi atmink, įskaudinti labai lengva, bet žaizdas išgydyti yra kur kas sunkiau, - tvirtai ištarė tėvas.
Ši istorija, manau, privertė susimąstyti ne vieną žiūrovą. Antrasis pasakojimas susijęs su dalininko gyvenimu: „Dainuoti man sekasi, kai užpuola krizės, aš ją tiesiog praleidžiu žengti pirmajai, o tada einu pats“, - šmaikštavo suvalkietis.
Žiūrovams buvo sutiekta galimybė dainuoti kartu. Dainininkas nuoširdžiai bendravo su publika leisdamas jiems dainuoti per mikrofoną. Taigi plojame ir žemai lenkiamės Ovidijui Vyšniauskui.
