Knygos formatas labai patraukus. Daug fotografijų, itin kokybiškas, skirtingų spalvų popierius. Paslaptingas pasirinkimas, tikriausiai turintis ir simbolinę reikšmę. Knygelės forma tikrai lotosiška.
Turinys kiek nuvilia. Gal lūkesčiai per dideli? Norėjosi pajusti Rytų atmosferą, bet sekėsi sunkiai. Tiesa, autoriaus aplankyta Birma, Tailandas, Malaizija, Pietų Korėja, Japonija. Keliauta tikrai daug. Pamatyta nuostabiausių (čia įsivaizduoju) vietų, architektūros šedevrų. Sutikta garbingų žmonių. Visa tai aprašyta.
Šitoje vietoje, norisi priminti, jog tai - kelionių apybraižų knyga. Žanras, kuris reikalauja dokumentinio tikslumo, taip pat vaizdingo pasakojimo apie konkrečius žmones, jų poelgius ar charakterius, kartu atspindi žmonių grupių ar bendruomenės tarpusavio santykius. Apybraižoje lyg ir neturėtų būti išmonės, asmenų dialogo, monologų.
Almanto Samalavičiaus knyga tikrai įtelpa į apybraižos žanro ribas. Tačiau čia esama to deguto, kuris sugadino tokią puikią knygą. Beveik norisi verkti.
Autorius kelionių po Rytų šalis apybraižų knygą pasirinko kaip tribūną išlieti visą susitelkusį nepasitenkinimą Lietuva, jos mokslu, politika ir taip toliau. Ar apybraižų knyga vieta tam? Ne, ne, ne. Straipsnis, esė knyga, eilėraštis, romanas, pjesė – labai prašom, kritikuokime kritikuotinus. Bet apybraižos apie Rytus? Kažko, matyt, ir vėl nesuprantu.
Nepaisydama giloko (tiksliau, labai gilaus) nusivylimo, ieškau gerų dalykų. Taigi, kas knygoje įdomaus? Man pasirodė įdomūs apmąstymai apie darbo sąvoką budizme. Čia darbas nei laisvalaikis, nei sekinanti, beprasmiška ar išnaudotojiška veikla. Gaminiai ir gėrybės niekados „nėra laikomos svarbesnėmis už žmogų ir už jo kūrybinę veiklą“. Budizmas skatina žmogų vystyti savo gebėjimus, pasitenkinti gėrybėmis, būtinomis egzistencijai, neprisirišti prie turto, gyventi paprastai, atsisakyti smurtinio santykio su gamta ir aplinka. Pasak knygos autoriaus, „budizmo kultūroje prieraišumas prie materialinių vertybių nėra tapęs gyvenimo alfa ir omega“, todėl menkiausioje trobelėje begyvenančių veidai spindi šiluma ir orumu.
Knygoje gausu architektūros aprašymų, palydimų nuotraukomis. Prieš akis iškyla senųjų pastatų didybė ir savaip jiems prilygstantys naujieji dangoraižiai. Man, prastai šios srities žinovei, sunkokai sekėsi susidaryti aprašomų pastatų vaizdą, neesminių detalių gausa vargino. Tiesa, nuotraukos šiek tiek palengvino vaizduotės darbą. Bet specialistui, arba besilankiusiam Rytuose, seksis tikrai geriau.
Pačios įdomiausios man pasirodė kelionės ne turistiniais tikslais. Autorius aplanko vietas, kurių paprastam keliautojui nelemta pamatyti: Pietų Korėjos Kyungpook universitetą ir jo muziejų, Japonijos Wesedos universiteto Okuma auloje pamatyti spektaklį. Bet šalia atsiradusi Pen klubo dalyvių kalbų ataskaita, priverčia gerokai pažiovauti klubo veikla nesidominčius skaitytojus.
Kaip teigia pats autorius, jis nesistengia rašyti Rytų kraštų istorijos vadovėlio, bet susidomėjusiam skaitytojui pateikia įdomių jos fragmentų. Nuo seniausių laikų iki dabarties. Jokios loginės sekos tarp kraštų ir faktų ieškoti nereikėtų, knyga labai autorefleksiška. Regis, rašymo metu autorius prisimena faktus ir juos sudėlioja, be jokio aiškiai nustatomo tikslo. Pasakojimas šuoliuoja nuo istorinių faktų prie statistinių duomenų, nuo šių prie mitų, vėliau leidžiamasi į kelionės apmąstymus, kol knygos pasaulis įspraudžiamas į „netobuląją“ Lietuvą.
Reikia pripažinti, kad fragmentiškumas man patinka, dievinu impresionizmą, ekspresionizmą, simbolizmą ir visokią kitokią nerealistinę kūrybą. Mėgstu ir realizmą. Bet nelabai pateisinu viską, kas yra kažkur tarp. Man atrodo, kad įsmukusi tarp realistinio pasakojimo ir postmodernios raiškos ši knyga nepateisina savo tikslo. Autorius mėgsta šokinėti nuo architektūros, prie atsiminimų, nuo kelionės aprašymų prie autorių citavimo.
Lietuvai „kliūna“ tikrai daug. Kritikuojami jos gurmanų restoranai, apsiniaukę vilniečių veidai ir Vilniaus oras, po ūkanotu Lietuvos dangumi besitelkiantys muziejininkai ir aukštasis mokslas, „naujųjų rusų“ invazija į Tailando pajūrį, sekso industrijos centras Pataja palyginamas su Palanga „didžiausio poilsiautojų antplūdžio metu“.
Pietų Korėja parodoma kaip „visiškas kontrastas mūsų kraštui, pasiklydusiam tarp apgaulingų neoliberalizmo pažadų, nestabilios, permainingos, paviršutiniškos valstybės mokslo politikos, neaiškių orientyrų ir klampios brandaus postkomunizmo realybės“.
Suklusti turi ir visi dienoraščių rašytojai, nes pasak, Almanto Samalavičiaus, jie arba „arba svajingos gimnazistės, arba psichologinių problemų kamuojami individai“.
Kontraversiška ir Maughamo citata, kurioje teigiama, jog „britai mokė juos [kolonijų gyventojus] teisingumo, statė ligonines ir mokyklas, rėmė jų verslus“. Įdomu, kaip apie tokią „geraširdišką“ veiklą atsilieptų šiandienos buvusių kolonijų gyventojai. Žinau, kaip jie kalba: pavogė mūsų auksą, išsivežė metalus, pralobo mūsų sąskaita, šalis dabar be jokių resursų, klesti korupcija. Kolonizatorių gyrimas, kad ir kokie geri jie bebūtų buvę, visoms netekusioms nepriklausomybės tautoms, lyg smūgis į veidą. Kam tas boksas kelionių knygai?
Knygos turinys vietomis tikrai sukelia abejonių, bet, kita vertus, stilius tikrai puikus. Sakiniai liejasi į sakinius. Tekstas skaitytinas lengvai, autorius rašo lengvai, net turinio koktelis skaitytojui tampa priimtinas.
Jei nebūtų tos besikartojančiai įkyrios Lietuvos lietuviškos kritikos, sakyčiau, knyga tikrai gera, net nepaisydama sunkiai pagaunamo kelionių tikslo, keistokos struktūros, besiplakančių temų ir nelabai man įdomių architektūrinių detalių aprašymų.
Žinoma, juk Almanto Samalavičiaus knyga „Lotoso kvapas“ atspindi autoriaus interesus ir neprivalo įtikti kiekvienam apniukusiam lietuviui, ar mano atveju - lietuvei. Bet... Taip tikėjausi to lotoso kvapo, ar bent dvelksmo. Vienintelis išlikęs įspūdis – kokie mes visi lietuviai esame netikę. Tai, kur čia Rytai?