Atsivėrė vartai į pasaulio rinkas, kurių dėka galime užsitikrinti energijos resursų tiekimą jau nebe iš vieno tiekėjo ir pradėti naudotis laisvos rinkos teikiamais privalumais. Baltijos regione prasideda nauja energetikos era.
Kokie veiksmai lėmė jos pradžią, kaip atrodo dabartinė energetikos situacija Lietuvoje ir kas mūsų laukia ateityje?
Lietuva – energetinis lyderis regione
„Mes po truputį įvykdydami visus energetinius projektus tapome energetiniu centru. Tą užduotį mes keliame sau, kad Lietuva būtų lyderis – energetinis lyderis – šiame regione“, – teigė Rokas Masiulis dalyvaudamas Vilniaus universiteto Jaunųjų energetikų klubo organizuotame renginyje „Lietuvos energetikos kryptys ir tendencijos“.
Taigi energetikos, kaip ir bet kokios kitos ūkio šakos, tikslas yra stiprinti valstybę. Tik protingai tvarkomas energetikos ūkis yra sunkiau paveikiamas negatyvių išorinių veiksnių.
Iš tiesų, dabar Lietuvos energetika sėkmingai vystoma tinkama linkme. Lyginant su tuo, ką turėjome prieš kelerius metus, turime daug daugiau energijos tiekimo alternatyvų, žemesnę elektros energijos kainą, esame laisvesni rinktis. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje yra skleidžiama daug negatyvios informacijos apie energetikos projektus ir apie pačią Lietuvą.
Tačiau Lietuvoje įgyvendinti projektai parodė, kad mūsų šalis gali būti pavyzdžiu pasauliui – parodyti, kaip reikia tvarkyti savo energetikos sektorių ir sėkmingai įgyvendinti energetikos projektus, atnešančius naudą savo šaliai. Lietuva jau dabar tampa kompetencijų centru, turinčiu unikalią patirtį, kuria vadovaujasi kitos valstybės, plėtodamos SGD (Suskystintųjų gamtinių dujų) terminalų, elektros perdavimo sistemų ir kitus projektus. Lietuva dalijasi patirtimi ir čia mokytis atvyksta vis daugiau užsienio atstovų. Pavyzdžius, kodėl Lietuva yra lyderis, būtų galima vardyti ir vardyti.
Įgyvendinę „Trečiąjį energetikos paketą“ liberalizavome energetikos rinkas. Tai užtikrina šių rinkų skaidrumą ir konkurenciją jose. Prieš tai situacija dujų rinkoje buvo nepavydėtina — kelis metus iš eilės už importuojamas gamtines dujas mokėjome vieną didžiausių kainų tarp visų Europos šalių, o 2012 m. — pačią didžiausią. Tai lėmė priklausomybė nuo vienintelio dujų tiekėjo „Gazprom“.
Todėl Lietuva ryžosi įgyvendinti SGD terminalo projektą, kurio vaisius matėme jam net neprisišvartavus Klaipėdos uoste: prieš pradedant eksploatuoti SGD terminalą gavome 20 procentų nuolaidą dujų kainai iš „Gazprom“, kuri, atsižvelgiant į geopolitinius santykius energetikos srityje, tikrai nebuvo pritaikyta atsitiktinai.
Deja, daugelis Lietuvos gyventojų tai jau yra pamiršę, o kai kurie gal net nebuvo apie tai girdėję.
„Pati geriausia derybinė strategija — turėti jėgos pačiam. Ir ta mūsų patirtis dirbant su Rusija yra būtent tokia. Reikia turėti raumenų, kad tave gerbtų, ir tai yra vienintelis būdas, kuris mums padėjo“, – sakė Rokas Masiulis. Negana to, šiemet „Lietuvos dujų tiekimas“ ir „Achema“ pasirašė palankesnį SGD sandorį su „Statoil“, dėl kurio gavome žemesnės kainos pasiūlymą nei iš „Gazprom“.
Pirmą kartą Lietuvoje visiškai neliko įmonės, ilgą laiką mums diktavusios sąlygas: jie nevaldo nei vienos valstybinės įmonės akcijų, be to, 100 procentų dujų parsigabename per SGD terminalą.
Matydami visa tai, latviai ima iš mūsų pavyzdį ir liberalizuoja savo dujų rinką, t.y. imasi veiksmų, kad įmonių veiklos būtų atskirtos ir akcijos būtų išsipirktos iš „Gazprom“. Lenkijos miesto Svinouscio SGD terminalas dirbs pagal Lietuvoje sukurtas ir šiam terminalui pritaikytas taisykles. Esame įsteigę dujų „Get Baltic“ ir biokuro „Baltpool“ biržas. Į jas užsiregistruoja vis daugiau dalyvių, kurie mato jų sklandžią veiklą bei potencialą tapti regioninėmis biržomis.
Dar vienas iš Lietuvos lyderystės energetikos sektoriuje pavyzdžių gali būti branduolinė energetika. Šioje srityje Lietuva turi vertingą atominės elektrinės eksploatavimo patirtį, kuri nevykdant naujų projektų bus prarasta. Be to, Lietuvoje yra Valstybinis branduolinės saugos ir priežiūros reguliatorius (VATESI), griežtai reglamentuota branduolinės ir radiacinės saugos įstatyminė bazė. Lenkija ir Baltarusija, kurios ambicingai siekia pradėti vystyti šią sritį, priešingai nei Lietuva, tokio reguliatoriaus ir įstatyminės bazės neturi, o šios bazės sukūrimas jiems užtruks daugelį metų.
Per kelerius metus įgijome patirties ir kitose srityse. Pavyzdžui, Lietuvos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ dėl savo kompetencijų ir „LitPol Link“ bei „NordBalt“ projektų įgyvendinimo iš ENTSO-E gauna pasiūlymus pasidalinti savo patirtimi su visais Europos perdavimo sistemos operatoriais. Džiugu, kad vieni iš sėkmingiausių „Litgrid“ projektų, sukūrusių pralaidžiausią su trimis elektros energijos sistemomis sujungtą tinklą, garsina mūsų šalį visoje ES. Dėl šių pasiekimų aukšti Europos Sąjungos pareigūnai rodo Lietuvą kaip pavyzdį kuriant Europos energetikos sąjungą.
Nauja energetikos strategija bus rengiama kitaip
Anksčiau buvo planuojama, kad Lietuvos energetikos institutas (LEI) parengs energetikos strategiją, kurią patvirtins Seimas. Tačiau, anot Ministro, ši strategija rengiama kiek kitaip: būsimąjį dokumentą papildė energetinio saugumo ir makroekonominio poveikio analizės. Taip pat, šiuo metu LEI parengtas pirminis strategijos projektas jau yra pateiktas Energetikos ministerijai. Po to LEI šį dokumentą pristatys visoms interesų grupėms, tokioms kaip pramonininkai, aplinkosaugininkai, transportininkai, politinės partijos ir, žinoma, visuomenė. Strategija bus patvirtinta tik atlikus visas reikalingas konsultacijas ir analizes.
Šiuo metu svarbiausią energetikos politiką apibrėžiantį dokumentą – Nacionalinę energetikos strategiją – yra numatoma patvirtinti rugsėjį, jeigu bus rastas visų politinių partijų bendras sutarimas. Tačiau yra didelė tikimybė, kad tarp partijų kils debatai, nukelsiantys strategijos patvirtinimo datą po šiemet vyksiančių rinkimų.
Mažos vietinės elektros gamybos klausimas
„Vienintelė mūsų silpnoji vieta <...> — tai vietinės gamybos trūkumas“, – apibendrindamas energetikos srityje pasiektus rezultatus, teigė Rokas Masiulis. Energetikos politiką formuoja pirminių energetikos šaltinių balansas — tai, iš ko mes patys gaminame energiją. Pastebime, kad toliau importuodama daugiau kaip 70 procentų elektros energijos Lietuva tampa priklausoma ne nuo savo, bet nuo kaimyninių valstybių energetikos strategijų.
Švedijos planai uždaryti branduolines elektrines bei Baltarusijoje kylanti Astravo atominė elektrinė taip pat pakeis mūsų elektros rinkos situaciją. Įvertindami visas tendencijas ir rizikas bei strategiškai planuodami turime nuspręsti, ar Lietuvai yra reikalinga vietinė elektros energijos gamyba ir kokią dalį viso mūsų šaliai reikalingo poreikio ji turėtų patenkinti.
Realiausios galimybės Lietuvoje spręsti šį klausimą yra gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, naujos branduolinės elektrinės ar gamtinių dujų elektrinių statyba. Į klausimus, kiek procentų ir iš kokių šaltinių gaminsime elektros energiją, turėtų atsakyti būsima energetikos strategija. Ministro teigimu, dabar atsakyti yra anksti, nes tai yra „pakankamai sudėtingas politinis ir ekonominis rebusas“, kuriam išspręsti reikia atlikti daug įvairiapusių analizių.
Svarbiausi aspektai, kuriuos reikėtų įvertinti, yra elektros energijos kaina, energetinis saugumas ir energetikos vystymo pridėtinė vertė valstybės ekonomikai, pavyzdžiui: eksportas, darbo vietų kūrimas, užsienio investicijų pritraukimas. Pagal dabartinę elektros savikainą ES rinkoje, Lietuvai naudingiausia ir mažiausiai kaštų reikalaujanti būtų vėjo energetikos plėtra, kurios statybos būtų subsidijuojamos iš ES lėšų. Taip pat, tokių vėjo elektrinių pagaminama elektra nebūtų superkama už fiksuotą tarifą, kuris sudaro VIAP dalį elektros kainoje.
„Dabartiniame subsidijų pasaulyje, kai žalioji energetika yra taip žiauriai subsidijuojama ir praktiškai yra iškreipta savikaina visų elektros gamybos sričių. Sprendimas investuoti į vietinę gamybą yra labai sunkus. Dėl to, kad mes turime „iškreiptų veidrodžių karalystę“. Atsinaujinanti energetika staiga yra labai pigi, bet ne dėl savo savikainos. Ne dėl to, kad ji iš esmės yra pigi, o todėl, kad ji yra subsidijuojama“, – teigė Rokas Masiulis.
Norint pasigaminti dar daugiau vietinės elektros energijos, kiltų elektros energijos kaina, tačiau didėtų ir pridėtinė vertė. Todėl prieš priimant sprendimus, svarbu įvertinti riziką, ar atnešta nauda bus didesnė ir persvers padidėjusios elektros kainos kaštus valstybei. Taip pat, Ministro nuomone, naujojoje energetikos strategijoje yra privaloma išlaikyti Visagino atominės elektrinės projektą, kuris yra profesionaliai parengtas ir priėmus sprendimą statyba galėtų prasidėti jau po trijų mėnesių.
Sprendimas statyti VAE iš karto išspręstų vietinės elektros energijos gamybos trūkumą, tačiau kainos klausimas vis vien išlieka. Taigi priimti tokį politinį sprendimą vien tik dėl projekto valstybei kuriamos pridėtinės vertės yra labai sunku.
Tikslai atsinaujinančiųjų energetikos išteklių (AEI) sektoriuje
Šiais metais jau viršijome iki 2020 m. užsibrėžtus Lietuvos tikslus Europos Sąjungai. Pasiekėme, kad 23 procentai suvartojamos energijos (bendrai elektros, šilumos ir transporto sektoriuose) būtų pagaminta iš AEI.
Prie šių tikslų įgyvendinimo prisidėjo dujų pakeitimas į biokurą šilumos sektoriuje. Negana to, biokuro kaina dabar yra ženkliai kritusi. Tačiau šilumos sektoriuje energijos efektyvumas, įskaitant ir pastatų renovaciją, yra viena iš sričių, kuriose dar juntamas sąstingis. Šiais metais yra tikimasi priimti įstatymą energijos efektyvumui didinti ir čia padaryti kiek įmanoma didesnį proveržį.
Kalbant apie tikslus saulės energetikos srityje, juos viršijome net septynis kartus! Turime apie 70 MW instaliuotos galios saulės elektrinių. Šiuo metu yra skirta papildoma 10 MW kvota Saulės energijos pagamintos gaminančių vartotojų plėtrai.
Taip pat pasiekėme ir kitą iki 2020 m. užsibrėžtą tikslą — 500 MW instaliuotos vėjo elektrinių galios. Šiai sričiai vystyti taip pat svarstoma papildoma 250 MW kvota iki 2020 m., tačiau šį kartą paramos mechanizmas būtų kitoks, todėl vėjo energetikos plėtra susidurtų su naujais iššūkiais. Jei būtų patvirtinta dabar siūloma tvarka, vėjo elektrinių savininkai gautų Europos Sąjungos subsidijų elektrinių statybai, tačiau turėtų prisiimti daug kitų rizikų.
Visų pirma, nebebūtų fiksuoto elektros energijos tarifo už superkamą elektros energiją, kuris šiuo metu sudaro dalį VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos — tai yra viena iš elektros kainos vartotojui dedamųjų). Vėjo elektrinių savininkai turėtų dalyvauti elektros rinkoje ir biržoje prekiauti savo pagaminta elektros energija kaip kiti rinkos dalyviai. Pagal naują mechanizmą jų pagaminama elektros energija nebebūtų superkama prioriteto tvarka. Taip pat jie patys turėtų pasirūpinti balansavimo energija ir rezervine galia, kurios šiuo metu yra užtikrinamos Lietuvos perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“.
Pastebėtina tai, jog didžioji balansavimo energijos dalis šiuo metu yra nuperkama iš Rusijos. Verta paminėti, kad ateityje yra numatoma ir jūrinės vėjo energetikos plėtra. Šiuo metu yra priimtas sprendimas, kad visą plotą žvalgys valstybė, kuri vėliau nuties kabelį į jūrą ir paruoš visą erdvę vėjo energetikos vystymui. Tada bus skelbiamas konkursas, kuriame galės dalyvauti visi norintys, kurie konkuruos tarpusavyje, kas paskelbs žemiausią kainą.
Žengėme tvirtą žingsnį į priekį. Ar užteks valios antram žingsniui?
Apibendrinant galima pasakyti, jog pastaraisiais metais įvykdyti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo ir elektros jungčių „LitPol Link“ ir „NordBalt“ projektai privertė Europą atkreipti dėmesį į Lietuvą. Dabar ji yra žinoma kaip gerai integruota valstybė, turinti elektros jungtis su Šiaurės šalimis, kontinentine Europa ir trečiosiomis šalimis. Per kelerius metus sutvarkiusi savo dujų ir elektros sektorių Lietuva gali džiaugtis sumažėjusia energijos išteklių kaina. Minėtųjų projektų įgyvendinimas atnešė patirtį ir kompetencijas, kurios naudingos visai Europai. Be viso to, jau esame įvykdę sau iki 2020 m. užsibrėžtus tikslus atsinaujinančios energetikos sektoriuje.
Turime ir nebaigtų darbų, iš kurių svarbiausias yra vietinės gamybos klausimas. Ar ją turėtų užtikrinti atsinaujinantieji energijos šaltiniai? O gal prie jų turėtų prisidėti Visagino atominė elektrinė? Ar vietinė gamyba iš viso nėra reikalinga? Nors pastarasis variantas yra blogiausias energetinio saugumo požiūriu, tačiau artimiausioje perspektyvoje vis tiek išliksime elektrą importuojančiai valstybe. O į klausimą „Kas bus vėliau?“ turėtų atsakyti rudenį išleista nauja energetikos strategija.
Visą renginio vaizdo įrašą galite žiūrėti www.jek.lt
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!