DELFI skaitytoja Justina pasakojo laukianti gerų egzamino rezultatų:
„Atėjusi į egzamino laikymo salę jaučiausi užtikrintai. Rašinius visuomet rašiau puikiai, dalyvavau įvairiuose konkursuose, todėl dėl minčių dėstymo buvau rami, žinojau, kad reikės samprotauti, todėl gavusi užduočių lapą net nežiūrėjau į literatūrinio rašinio temas, akys krypo į samprotavimą.
Kadangi galvą labiau sukau ne dėl temų, o dėl privalomų autorių, pirmas žvilgsnis buvo ne į temą, o į autorių sąrašą... Maniau, kad nesvarbu kokia tema, jau kažkaip prisitaikysiu, svarbu, kad autorius žinočiau... Prieš akis išvydau A.Škėmą, tuomet žvilgsnis į temą „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko nėra?“.
Mintyse iškart iškilo „Balta drobulė“, staiga pagalvojau ir apie Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, tuomet apie Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir taip viena po kitos mintis mintį veja... Vos sulaukusi leidimo rašyti, puoliau dėstyti mintis popieriaus lape, kol dar nepamiršau, ką noriu pasakyti, užrašau sakinį, o jo vietoje atsiranda trys nauji...
Parašiau viską per 45 minutes, suskaičiavau žodžius - 569. Žinoma, perrašinėjant viską į švarraštį atsiranda dar naujų minčių, todėl didėja ir žodžių skaičius, tačiau perrašius jau nekilo noras vėl viską iš naujo skaičiuot, todėl galutiniame variante vis dėlto atsidūrė skaičius 569, nors realiai jis turėjo būti netoli 700... Taigi 10.45 val. su plačia šypsena paduodu darbą vykdytojai ir iškeliauju iš salės laukdama neblogų įvertinimų“.
Šiemet mokyklą baigianti DELFI skaitytoja Indrė taip pat liko patenkinta temomis, tačiau teigė, jog jai rašiniui pritrūko vietos:
„Žinoma, po anglų kalbos egzamino smūgio į šį egzaminą ėjau kur kas labiau jaudindamasi... Kartojimas nelabai padėjo, o blaškė tai, kad gausiu tokį autorių, kurio kūrinius galbūt sunkiausiai suprantu.
Na, ir atėjo ta džiaugsminga akimirka, kai pamačiau temas. Iš tikrųjų apsidžiaugiau! Pagalvojau - Dievas yra! Arba tiesiog tikrai pasisekė. Samprotavimo temos nepasirodė sunkios ar painios... Tik prasidėjus egzaminui pradėjau rašyti. Pasirinkau antrąją samprotavimo tema „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?“. Rašiau įsijautusi. Apsidžiaugiau ir juodraščio lapų kiekiu, bet...
Šeši juodraščio puslapiai, o švaraščio tik 3 ar 4?! Prirašiusi 6 puslapius juodraštyje, supratau, kad bus sunku susipausti, pradėjau trinti sakinius, bet.... Švaraštis pilnas, o juodraštyje liko dar visas puslapis...
Pasakiusi egzamino „prižiūrėtojai“, kad trūksta dar vietos, ji man pasakė - „Oi, nežinau. Na, kiek parašei, tiek“. Galvoju ir sakau: „ką?“. Atėjo mokyklos direktorė ir labai draugiškai padavė baltą lapą, pasakė, kad įvardinčiau viršuje „Tęsinys“. Bet pasakė, kad nežino, ar ta dalelė puslapio bus vertinama. Tai štai, iš tikrųjų, viskas būtų gerai, bet... Kam duodami 6 puslapiai juodraščio, o švaraščio - perpus mažiau? O parašius daugiau negu reikia, tiesiog nebežinai, ar išvis kas vertins tą tavo tęsinį... Ir linksma, ir baugu. Kažkaip nepagalvota apie tuos, kurie, na, tiesiog, daugiau rašo...“.
Abiturientai, pasidalinkite, kaip Jums sekėsi, mokytojai, įvertinkite egzamino sudėtingumą! Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su
prierašu „Egzaminas“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:
