Viskas prasidėjo karštą vasaros vidurdienį. Man bei mano draugams tada buvo po 16 metų. Veikti nelabai buvo ką. Mėgdavome žaisti krepšinį, bet tą dieną buvo tiesiog per karšta. Tiesa, pūtė vidutinio stiprumo vėjas. Ilgai nedvejoję nusprendėme važiuoti prie jūros. Ten net būdamas ant karšto smėlio gali atsigaivinti vėsiu jūros vandeniu.
Kadangi vasarą į Klaipėdą suvažiuoja daug žmonių, mūsų paplūdimiai dažnai būna perpildyti. Pasirinkome vietą tarp 1-os bei 2-os Melnragės paplūdimių, nes ten būna mažiau žmonių. Buvome keturiese, tad nusprendėme maudytis po du, kad kiti du saugotų daiktus. Mes su Tomu ėjome pirmi. Abu buvome ne kvailiai ir sakėme vienas kitam, kad giliau juosmens šiandien lįsti nereikia. Bangos buvo vidutinės.
Paplūdimyje plevėsavo raudona vėliava, kuriai kabant tais laikais maudytis leisdavo – ji tik perspėdavo apie galimą pavojų (šiuo metu taisyklės pasikeitusios, raudona vėliava reiškia, kad maudytis draudžiama). Viskas vyko labai lengvai, žaismingai. Šokinėjome, nardėme į bangas. Staiga abu pastebėjome, kad esame šiek tiek toliau nuo kranto, negu buvome prieš kelias minutes. To specialiai nedarėme.
Kodėl taip įvyko, nežinau. Gal jūros srovė, gal neatidumas... Žodžiu, Tomas pasakė, kad pamėgins pasiekti dugną. Nėrė ir nunėrė... Užtruko gerokai ilgiau, nei mes tai paprastai darydavome. Išlindęs vos atgavo kvapą bei pasakė, kad dugno taip ir nepasiekė. Abu supratome, kad situacija – nejuokinga ir pradėjome plaukti link kranto. Abu buvome sportuojantys, nerūkantys, tad jėgų kol kas užteko. Plaukėme gal kelias minutes, tačiau prie kranto priartėti taip ir nepavyko, mat bangos mus vis nešė atgal...
Vandenyje mes prabuvome mažiausiai 15 minučių, tad jėgos, akivaizdu, pradėjo sekti, kol galiausiai jų nebeliko. Puikiai prisimenu tą jausmą! Esi šokiruotas, kai supranti, kad tau plaukti iki kranto – dar nemaža atkarpa, tu prie jo sunkiai artėji ir jauti, kad jėgų jau praktiškai nebėra. Į galvą ėjo mintys, kurios tik dar labiau skatino paniką.
Prisimenu, galvojau, kaip kiti du draugai, esantys kopose, skambins mano mamai ir praneš apie tai... Prisimenu, mačiau jos reakciją, jos veidą. Turėjau ir draugę, su kuria puikiai sutariau – galiausiai ji tapo mano žmona. Situacija tapo nebevaldoma ir beliko kviesti pagalbą. Kadangi pūtė vėjas, bangos triukšmavo, o draugai buvo kopose, jie paprasčiausiai mūsų negirdėjo. Ant kranto mačiau du vyrus, kurie ką tik su dviračiais atvažiavo pasimaudyt. Jie mus išgirdo. Ką jie darė? Ogi nieko, priėjo arčiau kranto ir iš lėto rengėsi, pasyviai mus stebėdami.
Priėjo ir kitas vyras, besideginęs su šeima netoliese. Pasiėmęs pusantro metro pagalį jis stovėjo ir laukė mūsų prie kranto, nors gylis ten buvo vos iki kelių. Štai tada pajutau tą keistą nepaaiškinamą jausmą, kai supratau, kad tai yra pabaiga. Tai yra viskas. Jėgų visiškai nebebuvo, Tomo akys spinduliavo panišką baimę. Mes toliau rėkėme pagalbos, bet niekas mūsų negelbėjo. Paskutinis prisiminimas buvo tas, kad tiesiog reikia plaukti, nustoti šauktis pagalbos ir tiesiog plaukti. Ką dar galėjau padaryti? Tada mano mintys nutrūko... Kaip? Kodėl? Nežinau iki dabar. Tik žinau, kad kitas prisiminimas yra, kai aš jau šalia kranto. Stovi tas pats žmogus su pagaliu, kiša man jį, nors aš jau keliais ropoju į krantą. Ir aišku tie du dviratininkai, kurie mums dar paburba, kad neva per giliai nuplaukėme... Išlipome į krantą ir abu susmukome kaip sąmonę praradę. Prisimenu, gulėjau bent 15 minučių, kol sugebėjau atgauti kvapą. Širdies ritmas buvo toks dažnas, kad visą tą laiką, kol gulėjau sukniubęs, maniau, kad jau tuoj tuoj patirsiu kokį širdies smūgį ar kažką panašaus.
Reikia dėkoti laimei, likimui, o gal Dievui, kad likome gyvi ir sveiki. Iki dabar taip ir nesuvokiu, kokios jėgos man padėjo parplaukti į krantą, kadangi jų jau senai nebebuvo likę.
Ir dabar matant besimaudančius žmones perbėga šiurpuliukai, nes ta riba tarp smagaus laiko ir visiškos nelaimės tokia plonytė...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvienas yra patyręs akimirką, kuri pakeitė jo gyvenimą – netikėtoje vietoje sutiktas žmogus tapo gyvenimo meile, per atsitiktinumą priimtas sprendimas išgelbėjo gyvybę ar keista nuojauta padėjo nepriimti viską galėjusio pakeisti neteisingo sprendimo.
Žinai, ką tai reiškia? Papasakok apie ypatingą savo gyvenimo atsitikimą mums ir laimėk puikių prizų – „iPad mini“ planšetę, skrydį oro balionu arba apsilankymą su nakvyne Pakruojo dvare!
Siųsk savo mintis naudodamasis pilku mygtuku čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Konkursas“ ir lauk rugsėjo 1 d.!