Nereikia cituoti daugybės psichologinių straipsnių, visi žinome, kad būtent iki mokyklos formuojasi žmogaus tikrasis „aš“, moralinės ir psichologinės vertybės, supratimas, savivoka, socializacija.
Mūsų pareiga – įžvelgti tai kiekviename mažame žmoguje, išgirsti jį, pajausti, išklausyti, nukreipti tinkama linkme, sudominti, ištiesti pagalbos ranką, paguosti ir suteikti pasitikėjimo savimi. Taip, mes suprantame ir žinome, kad neturime teisės būti irzlios ir be geros nuotaikos, mums niekada nieko neskauda ir mes nepavargstam, neturim absoliučiai jokių asmeninių problemų ir nei lašo pesimizmo...
Mes ne vienerius metus krovėme į savo galvas žinias, pedagogines naujoves, kėlėme kvalifikaciją, tobulėjome, ir... prisitobulėjome...
Realybė?
Pervargusi, vos paeinanti būtybė, pro sukąstus dantis spaudžianti kažką panašaus į šypseną. Robotą primenantis murmėjimas apie vertybes, kuriomis dauguma nebetiki, sugrūstiems į mažą erdvę lyg kalakučiukams fermoje vaikams. Jau net nesvajojama pabendrauti su kiekvienu vaiku atskirai, išgirst, kas vyksta jo širdelėje, ko jis nori, apie ką svajoja. Šiuo atveju svarbiau, kad visi grįžtų namo sveikomis rankomis ir kojomis, nes 25 žmonių ir didesnė grupė, savaime suprantama, iš ugdytinių virsta į prižiūrimuosius. Ir nesvarbu, kad įstatai teigia ne didesnę kaip 20 vaikų grupę, o lopšelyje – 15 vaikų skaičių, daugumoje ikimokyklinių įstaigų tai tik niekinės vertės popierėlis, neturintis jokios reikšmės realybėje.
Mes džiaugiamės vaikų priežiūra, o ne pilnaverčiu ugdymu. Bet vėl bėda...
Prieš 25-erius metus, pradėdama dirbti ikimokyklinio ugdymo pedagoge, net nepagalvojau, kad mano diplomas – daugybės specialybių garantas. Raitomės kaip sliekai ant šaligatvio, bandydamos į vaikų ugdymą įterpti nesibaigiančias papildomas pareigybes: aktoriaus, dainininko, šokėjo, psichologo, muzikos vadovo, gydytojo, logopedo, spec. pedagogo, dizainerio, dailininko, buhalterio, sunkumų kilnotojo (dauguma tėvų atiduoda vaikučius į rankas, net nesusimąstydami, ką reiškia panešioti 25 vaikus), scenaristo, režisieriaus, renginių organizatoriaus ir vedėjo, valytojo. O kur dar pranešimų rašymas ir skaitymas, stendų apipavidalinimas, projektų kūrimas, atvirų veiklų vedimas ir lyg viso to dar būtų maža – ugdymo programų rašymas, pakoreguojant profesorių „išrasto dviračio“ tekstus, normatyvus ir vertinimus.
Apsuku ratą ir grįžtu į pradžią: mūsų pareiga – asmenybės ugdymas. Tik kada...? Kaip...?
Ir nevilties kupino pasisakymo pabaigai... Kai grįžti namo vos apversdama liežuvį, su iki maksimumo pakilusiu spaudimu, neįgyvendintų siekių spaudimu krūtinėje ir pilnom smegenims neįvertinto darbo, praveri piniginę ir... apsiverki. Gerbiami valdžios žmonės, priskirkite algą ikimokyklinio ugdymo pedagogui pagal visas jo atliekamas pareigas, nes darbo kodeksas garantuoja gauti atlygį už kiekvieną atliktą darbą.
Nebesinori pirkti maisto per akcijas, atostogauti, daugiabučio balkone auginant krapus, norisi išdidžiai pakelti galvą ir pasakyti – aš specialistas, aš pedagogas ir puikiai žinau savo darbą. Mes neturime bijoti darbe susirgti ir, belaukdami pensijinio amžiaus, tarp vaikų numirti, mums priklauso normalios ir teisingos mūsų profesijai socialinės garantijos. Užaugę mūsų ugdytiniai neemigruotų į užsienį, jeigu turėtume galimybę paliesti kiekvieno širdies stygą.
Išgirskite, susimąstykite ir pradėkite daryti tvarką ten, nuo kur ir prasideda žmogaus kelias – nuo lopšelio. Orus, išdidus, savimi pasitikintis pedagogas – sveikos ir optimistiškos valstybės garantas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis apie savo darbą ar atlygį? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Profesija“ ir išreikškite savo nuomonę!
