Prašykite atleidimo ir galbūt visagalis Dievas atleis už tas nuodėmes, kuriomis gyvenate, taip juodindami nekaltąsias savo širdis. Kas pamokė jus bėgti nuo artėjančios nelaimės? Mūsų atpirkėjo gerumas beribis, gailėkitės ir aukščiausias pasigailės jūsų už sunkiai atleistinus darbus, piktosios dvasios įtikinėjimus: puikybę, tingumą, geismą, pavydą, kerštą, godumą. Jūs turite išgyventi didžią katastrofą, likti šventosios dvasios palaimoje bei toliau dėkoti gailestingajam viešpačiui Dievui“.
Nuskuręs, barzdotas vyras, į šonus ištiesė patinusias, krauju pasruvusias plaštakas. Jo delnuose po truputį plėtėsi stigmos. Mažas berniukas kartu su tėvais, skuodęs šalikelėje, išvydo šviesos spindulį valkatos saujoje ir sustojęs bedė smiliumi į tą keistuolį. Išsprogdinęs dideles žydras akutes vaikas prašvokštė:
- Mama... ziu-žiūrėk, pilkasis burtininkas mūsų mieste. Tik šito barzda negrazi. Fu.
Neilgai trukus, vienoje plaštakos kiaurymėje, stebint iš vaiko pozicijos, tapo įmanoma pamatyti žvejo skulptūros, riogsančios Dangės krantinės dešinėje, galvą. O dar už keletos akimirkų ir visą statulą. Pro kito delno plyšį spindėjo vakarėjanti saulė.
Bėgančių, susirūpinusių, išsigandusių praeivių banga pagavo apsiseiliojusį berniuką ir nusinešė kartu.
- Junkimės ir drauge ženkime į amžinąją palaimą, - skardžiu, aiškiu balsu šaukė Valentinas. Bet niekas į šiuos žodžius nekreipė nė menkiausio dėmesio. Tik viena senyvo amžiaus moteriškaitė, skarele apsijuosusi laiko nubalintą galvužę, sustingo priešais pamokslininką, vos šiam pradėjus tilindžiuoti varpeliu.
Šaligatviu, kaip ir visame mieste, nelyginti skruzdelynas prieš lietų, su mantom, kuprinėm ir lagaminais blaškėsi susijaudinę, panikuojantys, pasimetę gyventojai. Jie taip skubėjo, tarsi po valandos uostamiestyje turėtų rėžtis šešiasdešimt tonų sveriantis meteoritas. Štai skustagalvis iš jugendo stiliaus namo, antro aukšto balkono į kalėdine girlianda aptvertą teritoriją, svaidė įvairius rakandus: knygas, dviračius, kartonines dėžes, kilimus. Apačioje, šalia lentelės su užrašu „saugokitės krentančių daiktų“ stovėjo automobilis, į kurį jauna mergina į kuoduką susuktais plaukais, krovė visus išmestus daiktus, o netilpusius nei viduje, nei bagažinėje, virvėmis tvirtino ant mašinos stogo.
Miesto gatvės duste duso nuo lengvųjų automobilių, mikriukų, dviračių, autobusų, įvairiaus amžiaus, lyties, įvairių spalvų ir visokio iškrypimo individų. Tiesa, būtų per drąsu teigti, kad vargšai piliečiai žinojo nuo ko bėga. Vienas jaunuolis su didele kuprine ant pečių, strikinėjo mašinų stogais. Taip elgėsi ir dar keli gyventojai, kuriems šitaip atrodė tiesiog patogiau ir greičiau palikti miestą, beje, ir visą šiaurės pusrutulį.
Dabartiniu atveju, pėsčiomis, galėjai nueiti tolimesnį atstumą nei važiuodamas ar net skrisdamas lėktuvu - oro uostose vyravo ne ką mažesnė suirutė. Veik visi lakūnai, nusispjovę į savo pareigas, nepaisydami tvarkaraščio ir laukimo salėje maištaujančių keleivių, nuskridę pietuosna ten ir pasilikdavo. Ir nieko stebėtino. Greitai, kaip reaktyvinis naikintuvas, sklido gandai, jog pirmiausia didžioji nelaimė pasiglemš šiaurės pusrutulį, po kiek laiko pasieks ir šiltąsias klimato juostas. Mąstančios esybės tikėjo propaganda, vylėsi, jog laikinoje užuovėjoje pražūtis taip greitai neatslinks.
Ir nujausdamas neišvengiamą išnykimą, skruzdėlynas ieškojo paprasčiausios išeities, bent menkutės vilties kibirkštėlės išsigelbėti. Jis griebėsi, bet kuriuo atveju, ankščiau ar vėliau lūžtančio šiaudo.
Teisybė, dalis vairuotojų rinkosi trumpesnį ir greitesnį kelią, per pievutę ar šaligatvius. Jie nepaisė vienintelio sankryžoje patruliuojančio, savo žmonių labui besiaukojančio policininko. Deja, šio geraširdžio žmogelio egzistencijos, matyt, pavydėjo pats velnias.
Juodas visureigis „Mitsubishi“, netikėtai pasirodęs iš Danės gatvės, nubloškė kelių patrulį ir pro arką – paminklą vieningai Lietuvai, nudūmė skvero keliukais. Žalia uniforma vilkintis pareigūnas, nuskriejęs keletą metrų, galiausiai nudribo ant raudonos mašinos „Volkswagen“ priekio. Taip gerokai įlenkdamas variklio dangtį, suskaldydamas priekinius stiklus, o automobilio vairuotoją - apkūnią moteriškę, priversdamas išsliuogti laukan ir paleista kakaryne šauktis pagalbos.
Netrukus pasigirdo dar kelių miesčionių riksmai ir signalizuojančios transporto priemonės. Mat policininkas prasižiojo ir drabstydamasis putomis pradėjo kratytis, lyg prijungtas prie keturių šimtų voltų elektros srovės. Stambiąją moterėlę nustebino greitosios medicinos žaibiškas pasirodymas. Mobilis, užleidęs sireną, laviravo šaligatviu tarp žmonių, nenoriai duodančių kelią. Raudonai baltas miesto ligoninės autobusiukas, net nestabtelėjęs prie konvulsijų purtomo žmogaus, pralėkė pro šalį. Prie vairo sėdėjo keletas jaunuolių, nedaug kuo primenančių medikus. Drūtoji bobšė laidė įvairius keiksmus ir visą rankinėje turėtą kosmetiką į prašvilpusią greitąją. Paskutinį kartą konvulsijoms iškėlus merdinčiojo krūtinę, taip aukštai, jog šiam greičiausiai turėjo lūžti stuburas, nelaimėlis išleido paskutinį kvapą. Tokioje tiltelio pozoje ir pasiliko.
Iš netoliese stovėjusios mašinos, tik dabar išlindęs praplikęs vyrukas, prisiartinęs ne arčiau pusmetrio atstumu, konstatavo policininko mirtį. Neužtrukęs nei sekunde ilgiau, skuoste parskuodė į vietą. Galiausiai sirenos nutolo - greitoji, mėlynai švytinčiais žiburiukais, nubloškusi kelias šiukšliadėžes ir kelioliką panikuojančių piliečių, įlėkė į kavinę ir sprogo.
Ūmai rėkti pradėjo didžioji dalis individų. Nesvarbu, stovintys prie mašinų ar sėdintys juose, susigrūdę autobusuose ar srautu plaunantys abu šaligatvius. Siaubo apimti jie aikščiojo ne tiek išgąsdinti sprogimo, kiek neseniai mirusio policininko. Tas, nušokęs nuo „Volkswageno“ kapoto, gerokai svirduliuodamas bei žiopčiodamas, pasileido link moteriškės, kurios mašinos priekis buvo pakitęs iš esmės.
Storoji, žviegdama visa gerkle, pasileido šaligatviu priešsrautine puse. Būkštaujantys praeiviai noriai davė jai kelią. Nes tikrai nenorėjo veltis į Frekenbok ir vaikštančio negyvėlio konfliktą. Vienas garbaus amžiaus šlavėjas dar turėjo ketinimų padėti vargšei užvoždamas persekiotojui šluotkočiu per galvą. Bet jo dėmesį atitraukė ant ledų šaldiklio pasilipęs žmogus. Jis skambino varpu, šaukdamas kažin kokią maldą. Ilga susitaršiusi barzda bei nušiurę skarmalai dėl pietryčių vėjo draikėsi ant nuskurėlio kūno. O per žaizdą pilvo srityje veržėsi besileidžiančios saulės spindulys. Tokią pat šviesą jis išvydo ir jo delnuose. Ant kaklo kabojo žalias kryžiuko formos pakabutis.
Moteris tuščia rankine, užsižiopsojusi į tikrą šventąjį, rėžėsi į stulpan. Policininkas nė neketindamas sustoti prie dejuojančios, už galvos susiėmusios stambiosios moterėles klibinkščiavo toliau. Žmonėms ji tai pat nerūpėjo. Užmiršo netgi artėjančią nelaimę. Visų dėmesys buvo sutelktas į pareigūną. Jis, nusvirduliavęs iki barzdočiaus, krito ant kelių ir ilgai – maždaug pusantros valandos - graudžiai raudojo.
Per tą laiką miestiečiai, storu, deformuotu ratu apstojo maldininką, išskietusį į šonus rankas. Tarytum kunigą kalbantį „Tėve mūsų“ maldą ir pasakojantį apie Dievo gailestingumą. Kaip gyvą pavyzdį pateikdamas iš mirties prisikėlusį pareigūną. Naujasis apaštalas nešaukė, kalbėjo garsiai. Nors ir keista, bet individai stovintys minios gale, pakraščiuose ir iš tolo stebintys boluojančią, virš žmonių iškilusią figūrą, suprato kiekvieną jo žodį taip aiškiai, tarsi barzdyla kalbėtų šiems į ausis.
- Broliai ir seserys. Jau ne pirma valanda, kaip kalbu šituos žodžius, tik niekas lyg šiol manęs neišgirdo. Mažuma sustojo pasiklausyti, kiti tiesiog nematė, turėjo savų rūpesčių ir problemų. Baikštūs jūs, gyvieji. Kaip avių banda.
- Ką čia veiki, o Dieve?! – pasigirdo iš minios moteriškas balsas.
- Aš ne dievas, - pabrėžtinai tarė tuos žodžius oratorius – aš tik vykdau jo valia. Mesijas, tikrojo Dievo sūnus, nori, kad išliktumėte gyvi šiame pragaištingame pasaulyje ir melstumėtės, kol dar ne vėlu. Kolei laiko dar yra. Aukščiausias jums suteikia galimybę pasitaisyti. Jis dovanoją malonę.
Garsiau prašneko pamokslininkas, žvilgsniu slysdamas per minią. Toliuose sugriaudėjo perkūnija.
- Kas tu toks? Sakyk tiesą! – surėkė klounas iš masės, ant jo peties sėdėjo beždžionė, o šalimais, praskietusi kojas, stypsojo žirafa. Ji bandė perkąsti vieno džentelmeno kuprinę. Būreliui žmonių gyvūnas tapo užuovėja, pavėsis nuo saulės spindulių ir atgaiva nuo alinančio liepos karščio. Už jos stoviniavo likęs cirko kolektyvas.
- Aš, Valentinas, Dievo siųstas tarnas į žemę, kuris pavedė man užduotį - išgelbėti žmoniją nuo artėjančios katastrofos – pasaulio žūties.
- Kaip tai padarysi? - vaikiškos gaidelės suskambėjo pranašui iš kairės.
- Jūs privalėsite sekti mane, o aš nuvesiu jus į vietą, kuri apsaugos mus nuo visų velnio žabangų ir priešlaikinės mirties. Tikėkite manimi, nes kito pasirinkimo nebeturite. Kas iš to vargo, keliaujant į pietus, pražūtis ateis ir ten. Su manimi išsigelbėti dar nevėlu.
- Ir kaip jūs mus išgelbėsite, - užtraukė plonas senyvas balselis, prie jo prisidėjo ir kiti.
Miestiečiai neatrodė pikti, greičiau išsigandę, nes tokio stebuklo kaip - mirtinai sužeisto žaliuko prisikėlimas - ne vienas savo akimis nebuvo regėjęs, todėl neturėjo preteksto netikėti maldininko žodžiais.
- Visi kartu žengsime į paskutinę mūsų išsigelbėjimo viltį, į paskutiniąją stotelę. Neturiu laiko aiškinti, kas tai per vieta ir kaip ji mus išgelbės, nes po to seks kitas ir dar kitas klausimas. Visa tai darau jūsų labui. Tad klausiu: ar norite būti išgelbėti? - išdidžiai, aiškiai užklausė šventikas?
Atgijęs pareigūnas, pabalusiu veidu palietė rankomis žaizdotas, neapautas apaštalo kojas, tada atsistojęs pabučiavo dešinę ranką, pro kurią dar skverbėsi paskutinieji saulės spinduliai, galiausiai kryželį.
Minia pradėjo aikčioti. Vieni šaukė „o galingasis viešpatie“, kiti „taip, seksime“, o dar kiti, stovintys tolėliau, nepastebėję viso to reginio stūgavo: „kas nutiko, kas vyksta!“ Mažesnioji dalis vis žvilgčiojo į dangaus skliautą, kuriame pro pūkinių debesų klodus matėsi juodas apvalus objektas. Dar prieš porą dienų jį vos buvo galima įmatyti plikomis akimis. O dabar jis atrodė net tris kartus didesnis už saulę ir nepaliaujamai artėjo žemės link. Žmonės iš žiniasklaidos peršamų faktų suprato, jog ta nežinoma planeta - blogis. Ir priartėjusi prie žemės gali negrįžtamai ją pakeisti. Daugiau žinoti jiems nereikėjo.
Nedaug kas pajuto silpną žemės virpesį. Ne visi pastebėjo skylančius viešbučio langus, svyruojančias mašinas be keleivių, nerimstančius gyvulius.
- Tad sekite mane, - apreiškė maldininkas ir nužengė nuo ledų šaldiklio. Minia prasiskyrė, sukurdama šventuoliui laisvą praėjimą. Jam įkandin, svyruodamas į abi puses, puškavo atgijęs tvarkos sergėtojas. Ir tyliai švokštė.
Iš pradžių kukliai, vos vienas kitas miesčionis slinko paskui naująjį išminčių. Kiti, abejonių užgožtais veidais, spoksojo į tuos, nusprendusius jungtis prie vargšo stebukladario, o gal apsimetėlio, iliuzijų meistro. Po kelių akimirkų, saulei pasislėpus Senamiesčio stogų harmonijoje, Valentinas rankų mostais pradėjo šluoti automobilius pagrindinėje miesto gatvėje. Kelią atlaisvino palengva ir atsargiai, kad gink Dieve neužgautų nuo šaligatvio besitraukiančių žmonių. Valydamas kelią, greičiausiai naudojosi tomis pačiomis antgamtinėmis jėgomis, kurių dėka prikėlė mirusį kelių patrulį.
Liaudis, šūkčiodama iš nuostabos ir susižavėjimo, patraukė atsilaisvinusiu keliu, pamatyti tariamą išsigelbėjimą. Prie vis didėjančios minios, žygiuojančios pietų kryptimi, akmenimis grįsta gatve, šliejosi visi, girdėję pranašą. Šiuo atveju nebuvo susilaikiusių ar nedrįstančių. Vieni sekė iš nuostabos, kiti iš baimės, dar kiti tiesiog nebeturintys ko prarasti.
Visų priešaky žygiuodamas Valentinas nesiliovė vieną po kito rodęs stebuklus. Mosikuodamas rankomis, lyg vaikytų įkyrią musę, jis sukėlė lietų iš giedro dangaus, privertė gražiausias gėles akimoju dygti tarp akmenų, tiesiai žmonėms po kojomis. Taip pat nutiesė nuostabaus ryškumo vaivorykštę miestiečiams virš galvų. O vienas didžiausių stebuklų - kvietė visas senamiesčio gyvastis, tarp jų katinus, šunis, peles ir iš kažin kur atklydusius briedžius, taikiai lietis į minią ir eiti kartu.
Plati, šurmuliuojanti žmonių ir gyvūnų masė, primenanti jūros šventės karnavalo veikėjus, nukrypo į Kurpių gatvę ir pasiekė vandens telkinį, kurio viduryje kėpsojo salelė. Šią teritoriją vietiniai ir šiaip atklydėliai be išimties gerai žinojo, kaip Jono Kalnelį. Kol pavienės kompanijos vasaros metu žaliame kampelyje rinkdavosi prastumti laiką, gurkšnojant alutį ar kitus stipresnius gėrimus, kiti tiesiog sėdėdavo pakrantėje ir žvejodavo drumzliname vandenyje užsiveisusias žuveles. Tiesa, pasitaikydavo ir bepročių, nuspręsdavusių toje didelėje pelkėje net pasipliuškenti. Naujojo ganytojo būrį nuo beprotystės skyrė tik vienas niuansas - išvaduotoji tauta tą vakarą atrodė it užhipnotizuota, praradusi laisvą valią ir pasirinkimą.
Valentinas, priėjęs sausumos kraštą, sustabdė minią. Tiltelis, vedęs į kalnelį, riogsojo tvenkinyje, perlūžęs pusiau.
Tada barzdočius pradėjo mosikuoti rankomis, trypčioti kojomis, sukeldamas dulkių kamuolius po savimi ir ritmingai kraipyti galvą į kairę bei dešinę puses. Jo šokio pavyzdžiu pasekė ir nemirėlis. Svyruodamas į transą, pasinėrusio apaštalo dešinėje, prikeltas pareigūnas mėgino atkartoti lygiai tuos pačius judesius, kuriuos atlikinėjo šventasis.
Zombiui šokti sekėsi sunkiau. Lankstėsi nerangiai, nemokėjo taip klubų kraipyti ir galva taip mostaguoti kaip Valentinas. Pavienės žmonių salelės jau buvo pasinėrusios į šio keisto šokio sūkurį, kai pranašas liovęsis krypavęs, žengė vandenyn. Visų nuostabai vanduo neleido jam nugrimzti. Jis laikėsi tvenkinio paviršiuje, lygiai kaip prieš sekundę stovėjo ant žemės. Ir prieš jį sustojusiai, nesusipratėliškai, aikščiojančiai bei dar tebešokančiai miniai, tarė:
- Broliai ir seserys. Liaukitės šokę ir paklausykite manęs. Jei tikėjimas jūsų tikras, vanduo po gležnomis jūsų kojomis virs žeme. Ir nesušlapę, daugiau kaip perėję trumpo lietaus sukurtą balą, atsidursite kitame krante.
Netrukus, vienas po kito, į ramiai plytintį vandens telkinį, leidosi klaipėdiečiai. Atsargiai dėliodama žingsnius, minia, viena išsibarsčiusia dalimi mėgdžiodama vedlio šokio techniką, traukė tvenkinio paviršiumi salelės link. Pusę kelio įveikė bemaž visi, išskyrus nemirėlį, niurktelėjusį vandenin vos po pirmųjų žingsnių. Bet tai nebuvo kliūtis. Plaukti, kad ir nerangiai, jis mokėjo. Tik pusiaukelėje jo gaivališkas urzgimas virto povandenine burbuliukų srove.
Keletas piliečių, matę negyvėlio grimzdimą, išsigandę mindžikavo vietoje ir tik spaudžiami kitų ėjo pirmyn. Jono kalnelį pasiekė didžioji dalis gyventojų, išskyrus du kunigus, vienuolę, keletą senučių, rožančiais apkarstytais kaklais ir porą senjorų. Viena iš „davatkėlių“, pliumptelėjusi į vandens telkinį, šuniuko stiliumi nusprendė plaukti atgal į krantą, tik jos siekis liko neįgyvendintas. Kažin kokia jėga, pagriebė senutę ir nespėjus šiai nei riktelti, nusitempė gelmėn. Žygiavę vandens paviršiumi, matyt, dar turėjo lūkesčių gelbėti įkritėlius, bet apaštalas perėjęs tvenkinį ir pasilipęs ant kalnelio viršaus griežtu tonu, visiems girdint sušuko:
- Gaištantys vandenyje - tai nuodėmingieji, negelbėkite jų, kitaip gelmė įsitrauks jus pačius.
Taip apaštalo praminti netikėliai, nespėję daugiau pasipriešinti, buvo įtraukti pelkėn nežemiškos būtybės.
- Blogieji skaitysis pragare su šėtonu. Te palengvina jiems kančią mūsų gailestingasis viešpats, – apgailestaudamas, gana ramiai dėstė pamokslininkas.
Po keliolikos minučių virpantys, žado netekę miestiečiai suspietė salelėje. Tarp šokančiųjų tarpe teliko vos vienetai. Atsigręžę į savo nueitą kelią, žmonės išvydo vandens paviršiuje plūduriuojančius skenduolius. Jų melsvuose, perkreiptuose veiduose tapo įžiūrimos šypsenos. Sunku buvo pasakyti, ar jas paliko skausmas. Tai veikiau priminė pašaipos vypsnius. Numirėliai be garso juokėsi iš tų naivuolių, stovinčių Jono kalnelyje. Tik kruvini akių obuoliai jau nebematė viršum jų, link žemės kas minutę artėjančios nežinomosios planetos.
Iš visų nuskendėlių, į salelę, keturiomis išsikepurnėjo neseniai prisikėlęs policininkas. Jis atrodė dar labiau miręs ir labiau švogžiantis nei prieš gerų, blogų individų atranką. Miestiečiai negailėjo ir į jį svaidė įtarių žvilgsnių.
- Broliai ir seserys. – Lyg nematydamas išnirusio zombio, pradėjo Valentinas. - Perėjome pirmąją pusę. Nedaug teliko iki išsigelbėjimo nuo didžiosios pragaišties. Beveik nėra abejonių, jog tarp mūsų dar yra netikėlių. Todėl dievo kariauna bus apvalyta nuo jų, einant vandeniu į gretimą krantą.
- Kodėl iš viso reikėjo leistis į vandenį, jei galėjome pakrante nueiti į reikiamą vie... – buvo bebaigianti moteris dryžuotu sijonu.
- Kad sužinotume jūsų tikėjimo stiprumą, - nutraukė ją vedlys, - štai atsakymas, mano sese. Tie žmonės likę vandeny daugiau niekuomet nebeišvys dangiškosios šviesos, nes savo gyvenimą skandino nuodėmėje. Gera žinoti, kad dar yra tikinčių šiame Viešpaties būryje.
Skustagalvis iš minios baikščiai išsiviepė, bet jo auksinė šypsena akimirksniu išnyko, apaštalui davus nurodymą žygiuoti. Žmonės klausydami įsakymo puolė į vandenį, šį kartą nesušlapę perėjo visi, išskyrus policininką. Pastarasis vandenyn įkrito po ketvirtojo savo žingsnio. Kad ir kaip priešinosi mataruodamas rankomis ir kojomis, žerdamas purslus į keturias puses ir kriokdamas ant visos apylinkės, vis tiek buvo pačiuptas negailestingos būtybės. Kliuksėdamas ir kone atlikinėdamas visus apaštalo šokio judesiukus, nelaimingasis tvarkos sergėtojas dingo gelmėje.
Kitame krante Valentinas nesustojo, tik rankos mostu parodė ženklą, judėti toliau. Jį sekė didelė palaiminga minia. Ir tuomet, kai visas pulkas perėjo likusią pelkės dalį, iš vandens išniro policininko galva. Kartu pasirodė pečiai ir liemuo. Sudriskęs, sušlapęs, išnarintom rankom, išsuktom kojom, bet dar pašlubčiojantis pareigūnas išsirioglino krantan. Piktai užstaugė, niršdamas greičiausiai ant savęs. Jis nepajėgė suprasti, kodėl jo tikėjimas šlubuoja. Nesuprato, kuo taip nusikalto.
Minia tarsi negirdėdama kriokimo, kiūtino naujojo apaštalo vedini.
Daug iškentėjęs nemirėlis, prasibrovęs pro minią, priėjo Valentinui iš užpakalio ir kėsinosi tverti jam už sprando, bet virpanti ranka užgriebė tik rūbo skverną. Zombis, tarsi nuplikytas, atitraukė ranką. Ir, matyt, išsigandęs, savo neapgalvoto sprendimo, paslapčiomis žingtelėjo atgal.
Tautos gelbėtojas nedelsiant sustojo. Taip sustabdydamas ir didžią minią, tuomet neskubėdamas atsigręžė. Kadangi žmonės jį supo iš visų pusių tarė:
- Kas mane palietė? - Barzdočiaus išmintingas, klausiamas žvilgsnis narstė kiekvieną stovintį šalia. - Kuris palietė mano drabužius?
Būrys, lyg prabudęs iš palaimingo snaudulio, ėmė akimis ieškoti kaltininko. Ir paniekinami žvilgsniai susmigo ties sunkiai ant kojų bepastovinčio nemirėlio. Pikti žmonės, atrodė, galėtų be rūpesčių jam nutraukti galvą. O kūną apmėtyti akmenimis, jei tik būtų leista.
Piliečiai keliais žingsniais atsitraukė, sukurdami laisvą praėjimą apaštalui. Iš gyvojo lavono išraiškos nebuvo įmanoma pasakyti, ko jis siekia. Ar suvokia ištartus žodžius? Kaip jaučiasi? Ir ar išvis kažką jaučia? Jo mąstymas veikiausiai ne daug kuo skyrėsi nuo šimpanzės, šiuo metu besikarstančios cirko akrobatams ant pečių. Kas skambėjo policininko galvelėje? Turbūt tik nendrinių birbynių skleidžiamas primityvus garsas.
Naujasis apaštalas, pėdomis beveik neliesdamas žemės, prisiartino prie sunkiai šnopuojančio mėsos ir kaulų tvarinio.
– Kodėl neprisipažinai, mano brolau? Gal nenori išvysti mūsų viešpačio, jo motinos šventosios mergelės bei visų šventųjų palaimingoje tvirtovėje?
– paklausė Valentinas, ranka užsidengęs nosį ir burną. Nuo gyvojo lavono sklido nepaprastai šlykštus tvaikas. Žmonės atsitraukė dar keliais žingsniais, matyt, šalia nemirėlio išstovėti galėjo tik pranašas.
Nemiręs policininkas pažvelgė į švytintį kryželį, siūbuojantį apaštalui po kaklu, bei visu kūnu virpėdamas, parpuolė ant kelių priešais jį. Tada gailiai sušvokštė.
Naujasis apaštalas, iškėlęs ranką į viršų, rodės, tuojau nubaus kaltininką, vienu mostu nukirsdamas jo ištuštėjusią galvą. Bet visų nustebimui, Valentinas tik švelniai uždėjo savo plaštaką ant šlapios policininko galvos.
– Tu perėjai vandenį. Visą atleidžiantis, maloningasis mūsų Dievas suteikė progą pasitaisyti. Ir mano brolio atgijęs tikėjimas tepadaro jį sveiką. Eik ramus ir dėkok pasaulio atpirkėjui, – greitai kaip žirnius išbėrė Valentinas.
Po šių žodžių, išnirusios persisukusios rankos bei išklerusios kojos kartu su atsilupusiais mėsos gabalais nuo kūno, grįžo į pradinę padėtį. Negyvėlis raudodamas pabučiavo kryželį ir atsistojo antrą kartą jį išgelbėjusio apaštalo dešinėje. Tvaikas beregint išsisklaidė.
Minia pajudėjo, spausdama Valentiną, sielų plovėją, iš visų pusių.
Visai netoli, išniręs virš kitų Senamiesčio pastatų, stūksojo didžiulis bokštas, tad keliauninkams nebekilo abejonių, kur link jie eina. Į bažnyčią, kurios pavadinimo vandenį perėję miestiečiai nežinojo. Klaipėdoje ji buvo pastatyta sovietmečiu, bet, nespėjus įvykti pirmosioms mišioms, Sniečkaus represijų žlugdoma dievo šventovė transformavosi į filharmonijos salę. Ir tik po beveik trisdešimties metų katalikams buvo grąžinti maldos namai. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Lietuvos SSR Liaudies Filharmonija buvo rekonstruota į Marijos taikos karalienės parapiją. Bažnyčios bokštas – neskaitant televizijos – tuo metu turėjo aukščiausio pastato visoje Klaipėdoje titulą. Ir lyg šiol – tai viena aukščiausių bažnyčių Lietuvoje, taip pat gražiausia uostamiestyje.
Tūkstantinis žmonių pulkas, sustojęs prieš didelius medinius bažnyčios vartus, nepajėgė suprasti kaipgi ši šventovė galėtų išgelbėti žmoniją nuo pražūties.
Šventasis atsigręžė į minią. Kaip tik tuo metu numirėlis savo stipriomis rankomis pravėrė bažnyčios vartus. Viduje niekas nešvietė, niūrioje tamsoje skendėjo visi šventyklos ornamentai, vitražai, suolai, paveikslai bei altorius. Iš tamsos, labai norint, buvo galima išgirsti tylų nesuderintų vargonų skambesį ir prislopusį tenoro balsą, giedantį nesuprantamą giesmę. Netrukus salėje užsižiebė viena lemputė. Prieblandoje tapo įmanoma įžvelgti altorių. Įsijungė dar keli šviestuvai. Giesmė suskambo garsiau, skaidriai ir švelniai, užpildžiusi visus bažnyčios užkaborius.
Visiems girdint, prakalbo šventasis.
– Broliai ir seserys, bažnyčia – mūsų išsigelbėjimas ir paskutinė viltis.
Kadangi minioje nebuvo nė vieno giliai tikinčio, vyravo prieštaringumas barzdočio žodžiams. Klaipėdiečiai pradėjo šūksniais reikšti savo nepasitenkinimą, teigdami, jog tokia patalpa nepajėgi sutalpinti kone visų Senamiesčio žmonių.
– Ar dievas mus išgelbės, jei nueisime į bažnyčią ir gailėsimės už padarytus blogus darbus? – būgštavo piliečiai.
– Atleis ir išgelbės, svarbu, jog tai padarytumėte visi kartu.
– Iš kur mums žinoti, kad nemeluoji? – rūstavo minia.
Jei atidarius vartus rodėsi – giedojo vos keli choristai, tai šiuo metu jų girdėjosi visas trisdešimt ir kas minutę choras pildėsi naujais giesmininkais. Kompoziciją jau girdėjo ir būrio gale stovintys miestiečiai.
– Sakau jums, jeigu bent vienas žmogus, bent kuris iš šio būrio nesutilps dievo namuose, te paverčia mane aukščiausiasis su žemėmis maišomu ropliu, ir lai apmėto mane akmenimis likę išorėje. Visi, suprantantys mano žodžius, matantys šitą bažnyčią, taip pat girdintys dangiškąją giesmę, taps įgalintais rasti bent menkutę vietą mūsų Viešpaties rūmuose.
Šventovėje jau buvo šviesu. Begalė choro balsų pritariant būgnų dūžiams ir visam simfoniniui orkestrui giedojo Mocarto „Requem‟. Minia susijaudino. Bet į vidų žengti nė vienas nesiryžo.
– Pasaulio pabaiga čia pat ir atgailavimui laiko daug neturime. Kam laukti tamsos atėjimo? Ženkime į šviesą dabar!
Staiga dangus pradėjo trauktis juodais debesimis, sugriaudėjo perkūnija, sudrebindama žemę. Bažnyčią juosusi akmeninė siena keliose vietose įskilo.
Žmonės liovėsi priešgyniavę ir kaip bulių banda pasileido vidun. Lipo vieni per kitus, stumdėsi, daužėsi, žnaibėsi, keikėsi. Tėvai mažamečius savo vaikus laikė ant rankų arba ant pečių. Vikresni ir gudresni, kabarojosi arkliams, briedžiams ir kitiems stuburiniams ant kuprų. Dar labiau įgudę – tokių buvo vienetai, bet buvo – be didesnio pasipriešinimo šokinėjo kitiems individams per galvas. Viena dalis mėgino ropštis per vitražinius langus.
Kiti, turintys ginklus, nesvarbu, žaislinius ar tikrus, valėsi kelią grasindami tuojau pradėsią šaudyti. Galiausiai, nors ir sužeisti, ištinę, apsivėmę veik visi prie bažnyčios stoviniavę, – svarbiausia, gyvi dievo kūriniai – pasiekė vidų. Kas dėjosi bažnyčioje, buvo galima spręsti iš aidinčių nuostabos bei kančios riksmų, susiliejančių į bendrą garsų simfoniją.
Dabar, atrodytų, giedojo visi žmonės. Visi kaip vienas. O muzika drebino bažnyčios sienas. Paskutinysis, išvengęs sambrūzdžio dėl išlikimo, šalia didžiulės sulaukėjusios bandos klūpėjęs bei meldęsis, į bažnyčios vidų žengė numirėlis. Tiksliau sakant, nedaug betrūko, idant būtų įžengęs, jei ne priešais išnirusios metalinės durys. Muzika nutilo. Balsai prislopo. Zombis uždėjo delnus ant durų, bandydamas jas stumtelėti. To nepavykus padaryti, numirėlis užstaugė ir atsisuko į pranašą, kuris, kaip rodės, nelabai skubėjo jungtis prie šventovėje vienas ant kito susispietusio kolektyvo.
– Atrodo, tau nelemta, mielas mano brolau. Amžinieji vartai atsiveria tik to vertiems. Todėl pūsi šioje planetoje, kai ji skendės pražūtinguose audrose. Tu degsi viską naikinančioje ugnyje ir niekad nenumirsi.
Zombio negyvos akys nemirksėdamos žvelgė į šventiką. Tada jis puolė daužyti kumščiais metalą. Galbūt, supratęs viso to beviltiškumą, nuklibinkščiavo prie kairiųjų durelių, tada prie dešiniųjų, po to prie parapijos raštinės. Net langus dengė plieninis uždangalas.
– Kaip nesupranti, esi tik šiukšlė, jaukas. Tau nevalia žengti į dievo namus. Galiu tik padėkoti už pagalbą. Tavo misija baigta.
Tada policininkas, sienoje kumščiais išmušęs skyles kaip atramas rankoms ir kojoms, ėmė ropštis mūrine tvirtove aukštyn. Tarytum devintą dešimtmetį perkopęs žmogus voras, viršun kildamas pareigūnas tikėjosi pasiekti bokšto viršūnę ir iš ten patekti į vidų.
– Dievas gailestingas tiems, patekusiems į amžinąją šventovę. Pasiliksi čia, nelaimėli, su kitais tokiais kaip tu. Liksi ten, kur tau ir priklauso būti – žemėje! – šaukė Valentinas, stebėdamas nepasiduodančio numirėlio pastangas įsibrauti prie išsigelbėjusių. – Dievas tavimi tik pasinaudojo. O tu, menkas padare, patikėjai juo net po mirties.
Tuo tarpu zombis jau lipo bokštu, švogždamas ir staugdamas iš įniršio ir nesuvaldomo pykčio.
Šventikas prikišo kryželį sau prie smilkinio ir ištarė tokius žodžius:
– Univa du šimtai penkiolika. Kalba Valeor. Mes pasiruošę. Laukiam signalo.
Nejučia dangus nušvito. Tamsus debesų sluoksnis išsisklaidė ir žemė, sujudinusi bažnyčios bokštą, ėmė skilti. Ir sienos pradėjo trūkinėti, o luitai, atsisakę kėpsoti kaip bažnyčios dalys, atsiskyrė nuo savosios motinos kūno. Pro kamuolinių dūmų užsklanda prasiveržė didelis baltas objektas. Į orą iškeldamas kone visas bažnyčios liekanas, tarp jų – pastato sienas, stiklų šukes, laiptus, patalpų dalis, varpinę ir bokšto viršūnę, kur įsikibęs vis laikėsi nelaimėlis pareigūnas.
Erdvėlaivis, kurio didžioji dalis buvo paslėpta žemėje, išsilaisvinęs iš bažnyčios apvalkalo, pakilo į atmosferą. Kartu su granito gabalais iš gan aukštai nukrito ir zombis. Jis užkaukė, kai akmens luitas prispaudė jo daug sunkumų perėjusį kūną. Varpas skausmingai sugaudęs rado savo poilsio vietą tarp negrįžtamai formą pakeitusios šventovės. Penki balti nežemiškos technologijos dariniai paliko uostamiestį. Valentinas palydėjo akimis laivus, kažin kiek metų užsimaskavusius tikėjimo kaukėmis, dabar kylančius į orbitą.
Viskas baigėsi.
Apaštalas atsipūtė.
Ir vėl sėkminga invazija, ar ne Valeor? – džiugiai tėškė bažnyčios kiemely atsiradęs skarmaluotas vyrukas. Atrodė šiek tiek jaunesnis už Valentiną, o ir barzda ne tokia ilga bei susivėlusi.
– Ar visi susitvarkė su savo regionais? – paklausė Valentinas, nusišypsojęs, kaip rodės, pažįstamam žmogui.
– Žinoma, buvo pranešta, jog šiek tiek problemų kilo Rusijoje, keliuose Afrikos tautose ir šiaurės Korėjoje, o aš susitvarkiau kur kas geriau nei pirmąjį kartą. Maniškiams užteko be rankų pakelti kryžių ir didžioji dalis patikėjo. Štai, jokių didesnių pastangų.
– Na, kaip naujoką belieka tik pagirti.
– Taip, dėkui, man tik įdomu, ką darysime, kuomet visatoje nebeliks nei vienos gyvos esybės. Kas mūsų laukia tuomet?
– Iroveli, tikėk manim, iki to dar labai labai toli. Veikiausiai, tai įvyks tada, kai tu ir tavo proanūkiai bei jų proanūkių proanūkiai sėdės mūsų dievo dešinėje.
– Nesuprantu dar vieno dalyko, beje, niekas man ir nesiruošia to paaiškinti, tad gal nesupyksi jei paklausiu. - Irovėlio žvilgsnis skraidė dangaus skliautu. Nors tai ne pirmas kartas, bet atrodė lyg šį reginį matąs pirmą kartą gyvenime. - Kodėl negalime kartu gabenti tikinčiųjų asmeniniais dievais?
– Pasakysiu tau, Iroveli. Visų planetų gyventojus mes aukojame savo dievui ar ne? Tie minkštakūniai tokie naivūs, jog užtektų kelių minučių įtikinti, kas yra tikrasis jų dievas. Net pasakius, kad jie rojuje, greičiausiai patikėtų. Ir štai, jeigu mūsų dievui būtų paaukotas tikintis individas, nutiktų maždaug tas pats, jei į vyno taurę įpiltum nuodų ir juos išgertum. Mūsų Viešpats mirtų.
Irovėlis nustebęs bestelėjo žvilgsi į Valentiną, pirštuose sukinėjantį pakabuką.
– Nejaugi... tai jau...
– Taip Iroveli, kai tavęs dar nebuvo, mūsų Dievas apsinuodijo. Dėl tos pačios priežasties buvome priversti sukurti kitą, naują dievybę. Tiesa, dabartinis darinys tobulesnis nei ankstesnysis, todėl nieko nepraradom, – geranoriškai paaiškino Valentinas. – Telieka tarp mūsų visa tai, ką pasakiau.
– Žinoma, žinoma, – susimąstė Irovelis ir nukreipė žvilgsnį į griuvėsius, nuo kurių girdėjosi stūgavimas. – Sakyk, ką darysime su prikeltaisiais, manau, reikėtų juos pribaigti.
– Ne, lai pūva šiame rutulyje.
– Bet jie gali sukilti. Pameni, pasakojai kas nutiko Marse, kuomet nusprendėte tuos gyvus lavonus palikti egzistuoti?
– O tai įvyko dėl to, kad marsiečiai mus laikė dievais. Žemiečių numirėliai kitokie, jie tiki į savo įsivaizduojamą Dievą. Ne tiek liūdna, kiek beviltiška į juos pasižiūrėjus. Tikri minkštakūniai.
Irovelis prikišo prie smilkinių savo pakabutį, minutę pasiklausęs, pažvelgė į viršų.
– Na štai, paskutiniai žvaigždėlaiviai skrenda į stotį, šoku į savo miesto dalį vykdyt smagiausios šio žaidimo dalies. – Irovelis išsiviepė.
– Lyginti tas primityvias gyvenvietes su juodžemiu, greit susimatysim. Beje, kaip matau naudojai nepaprastą metodą su uodega, veliau pamokysi ir mane tokią užsiauginti.
Tai taręs, ilgos barzos savininkas, Irovelis išnyko.
– Luktelk, kokią uodegą?
* * *
Zombis buvo pritrėkštas akmens luito. Praėjo viena, dvi, trys dienos, kai po ilgų ir intensyvių nemirėlio pastangų akmenį šiaip ne taip pavyko nuritinti. Griuvinėdamas ir svyruodamas į šalis, galiausiai atsistojo.
Žvilgtelėjo viršun. Nežinomosios planetos nebesimatė. Peržvelgė bažnyčios griuvenas, didesnioji dalis jų gulėjo milžiniškoje duobėje. Kažin kur toli, dar kaukė sirena. Keistas bildesys, sklidęs iš visų pusių, jau buvo liovęsis. Zombis apsižvalgė ir jo dėmesį patraukė dulkių debesys, toje vietoje, kur prieš jam nukrentant stovėjo šventasis. Ant suskeldėjusios žemės sukinėjosi driežas. Atrodė, tarsi nematoma jėga, lankstydama roplį pagal jo paties neseniai atlikto šokio judesiukus, maišė jį su žemėmis.
Priartėjęs zombis koja prispaudė driežo uodegą ir, paėmęs kumščio dydžio akmenį, lengvu rankos mostu taikliai sviedė į reptiliją, taip sutraiškydamas jo kūnelį. Iš išvirtusių žarnų zombis pirštais ištraukė kryželį, kurį Valentinas prieš tai nešiojo. Viena ranka užsikabino pakabutį ant kaklo. Šis tuo pat kartu nušvito žalsva spalva. Pareigūnas pajuto staiga jį užklupusią neregėtą galią. Jo gyslose ėmė vėl tekėti kraujas, tik šį kartą kelioliką kartų greičiau. Akimirksniu pajautė, suprato, išgirdo kur kas daugiau nei būdamas žmogumi. Vidiniai balsai nemirėliui skelbė, kad jo laukia didelis darbas. Šlubčiojantis ir šiek tiek svyruojantis lavonas nukando driežui galvą ir patraukė į pietus kapinių link. Žinojo, kur eiti, kažkas jį vedė. Ir ves toliau. Po žeme ilsisi daug žmonių. O ir pagalbininkų jam reikės. Jis ras ir likusius driežus, ras juos visus.
O žmonės, jei žemėje tokių dar buvo, stebėdami gyvojo numirėlio išraišką, nebūtų numanę, ką jis galvoja, kaip jaučiasi. Ir pirmą kartą, ne tik per tris dienas, bet ir per visą savo gyvenimą pareigūnas pasijautė esąs gyvas, lyg iš naujo atgimęs. Jis išgyveno pasaulio pabaigą. O jo galvoje, su keliomis dešimtimis chorų ir simfoninių orkestrų, skambėjo garsus bei visą drebinantis „Requiem‟.
--
KONKURSAS! Rašyk savo pasvarstymus apie pasaulio pabaigą ir laimėk metinę pasirinkto žurnalo prenumeratą! Konkurso sąlygas rasite čia.