Žmona su dukrele miega lovoje, – nežadinu. Apsirengiu, nueinu į virtuvę, atsidarau šaldytuvą. Jame taip pat nė gyvybės lašelio. Vandens įsipilti nepavyksta, – neveikia hidroforas. Pasiimu duonos kriaukšlį ir grauždamas pasižiūriu laukan, – dangus apsiniaukęs, medžiai apšerkšniję, o sniego patalas viliojančiai minkštas.
Išėjus laukan šaltuko visai nesijautė. Įlindau į garažą, – mašina nesikuria, net nebando. Galvoju, – ai pasivaikščiosiu, turiu dar laiko. Susikroviau visą savo mantą ir iškeliavau pėsčias.
Kiek einu, tiek aplink nė menkiausio garso: nė vienos mašinos, nė vieno kalbančio žmogaus. Atėjau į mokyklą (taip, čia aš dirbu), – čia tik vienas kolega – sutrikęs kaip ir aš. Išsiaiškinu, kad mūsų rytas buvo praktiškai identiškas. Paaiškėja, kad elektros nei telefono ryšio mokykloje taip pat nėra. Viskas aišku, – šiandien darbo kaip ir nebus, – kažkokie elektros sutrikimai.
Pagaliau kažkoks judėjimas gatvėje. Išeinam pasiaiškinti ir padiskutuoti, kas čia nutiko. Sutikti žmonės nieko nežinojo ir taip pat nesigaudė.
– Tikriausiai nukirsta stambi elektros linija, – tariau garsiai, – tačiau tai nepaaiškina, kodėl neveikia mašinos ir telefonai.
– Ar jums neatrodo, kad ir patys žmonės kažkokie keisti? – pastebėjo kolega.
Visi akimirkai susimąstėme. Nejučia pajutau sunkumą galvoje ir prisėdau ant apsnigto suoliuko. Užsimerkiau susinėręs rankas už galvos atlošiau galvą. Klausausi, kaip kaimo moterėlės sprendžia šį detektyvą, – tai kažkiek mane nuramina.
Staiga pro debesis prasiskverbė šviesa – pagaliau pragiedrėjo. Atsimerkiu ir pamatau ne tai, ko tikėjausi: saulės visai nematyti, vietoj jos visas dangus žalsvas su raudonom priemaišom.
– Pirmą kartą matau šiaurės pašvaistę savo akimis! – su nuostaba įgarsinu reginį.
– O ar pašvaistės neturėtų būti matomos šiauresniuose kraštuose, – retoriškai paklausė kolega.
– Jeigu magnetinės audros labai stiprios... – nukandau mintį, kuri galimai ir sukėlė visą šią netvarką, – Nesaugu būti lauke, jeigu tai tikroji priežastis... Greičiau visi vidun.
Sulindom visi į mokyklą ir laukiam nežinia ko... Praėjo kažkiek laiko, kol man pagaliau į galvą šovė mintis, kad žūtbūt reikia grįžti namo. Iš netoliese gyvenančių žmonių pasiėmiau dviratį ir kiek įkabindamas myniau namo.
Tepraėjo vos dešimt minučių ir aš jau namie. Nusibraukiau varvantį prakaitą nuo smakro, – o ten kraujas. Nusivaliau į sniegą veidą, kad negąsdinčiau namiškių, – šaltis maloniai atgaivino.
Įsmukau į namus, – visi ir toliau miegojo. Kas čia darosi?
Nuskubėjau į palėpę ieškodamas nežinia ko. Visur mėtėsi seni rakandai. Viską iš eilės čiupinėdamas netyčia įjungiau seną radiją. Radijas nuolat grojo foninį triukšmą. Pabandžiau paieškoti kitų kanalų, – šnipštas, – tik statika. Nusprendžiau nejudinti radijo, kad jo nesugadinčiau ar neišneščiau, kur jam galėtų pakenkti magnetinės bangos.
Ir štai kampe pamačiau, ko, tikriausiai, ieškojau: nuo remonto likusias gipso kartono plokščių atplaišas. Kiek įmanydamas greičiau susirinkau visas ir nusimečiau žemyn nuo palėpės. Buvau skaitęs, kad gipsas silpnina magnetines bangas, galbūt todėl radijas ir „išgyveno“. Taigi nusprendžiau nusitempti ir radiją.
Įleidau radiją į rūsį, po to vieną po kito kruopščiai užkalinėjau langus. Žmona su dukrele ir toliau miegojo it negyvos, nepaisydamos viso mano „statybų“ sukelto triukšmo. Neramiai pribėgau pažiūrėti, ar joms viskas gerai.
– Krūtinė kilnojasi, – kvėpuoja... – atsipūčiau. Papurčiau žmoną – vis tiek be sąmonės. Kas čia darosi? – Galva plyšta, nieko nesuprantu. Su dukra tas pats. Vanduo taip pat rezultato nedavė. Paklojau rūsyje čiužinių, patalynę ir įtaisiau saugiai savo brangiąsias moteris. Pagaliau mano moterys saugios... saugesnės.
Staiga išgirdau, kad radijo statika ryškiai pakeitė foną. Nedelsdamas pradėjau gaudyti statikos „trukdžius“. Po ilgo gaudymo pagavau mikčiojantį balsą. Deja, statika ryškiai ėmė viršų. Uždėjęs šią „programą“ nuėjau nusiprausti. Staiga iš visos statikos išniro pora žodžių: „Saulės blyksniai“...
Pakėliau akis į veidrodį – veidas paraudęs ir nusėtas pūslelėmis. Ne gana to, girdžiu lauke kažkokį sujudimą. Uždėjau rūsio dangtį ir išėjau pažiūrėti, kas dar manęs šiandien laukia. Praveriu duris, – saujelė žmonių. Pagal aprangas atrodytų kokie eskimai, bet tikriausiai vietiniai, nes tarpusavyje suvalkiuoja.
– Davai, čia visą maistą, pinigus ir, išvis, viską!, – prasižiojo arčiausiai esantis vyras. Akimirkai sustingau nežinodamas, kaip reaguoti... – Kas tau yr? – vos išgirdęs retorinį klausimą pajutau trikdantį smūgį į žandikaulį. Užpuolikas nelaukęs pagriebė mane už rankovės ir nusviedė laukan.
– Saulė! – atsitokėjęs užrikau. Užpuolikai pasimetė, kas čia per keista reakcija, – Saulė! Ji pražudys mus visus, jei nepasislėpsim!
– Ką čia svaigsti? Smegenys susipurtė?
– Pažiūrėk, – parodžiau į dangų, ir palengva šaltis perėjo į karštį ištiestoje rankoje. Pažiūrėjau, - iškilo didelė kraujinga pūslė. Iš netikėtumo surikau.
– Ko čia rėki?
– Pirštas... saulė...
Įsibrovėlis pagaliau pakėlė į dangų akis...
– Aaa! Mano akys, – suriko nelaimėlis puldamas ant žemės ir susiimdamas už galvos.
Staiga pajutau spyrį ir parkritau. Jaučiau, kaip sąmonė sunkėja. Kiti užpuolikai kaip mat supuolė į vidų ir nusitempė savo sužeistąjį sėbrą. Taip pragulėjau nežinia kiek laiko, kol pajutau daužomą veidą.
– Eime vidun... – sušnabždėjo, – mums tavęs dar prireiks! – pastebimai pakėlė balsą.
Gelbėtojas nuvedė mane į virtuvę. Atsirėmiau į sieną ir akies krašteliu vis pažvelgdavau į rūsio dangtį. „Kažin, kaip mano merginos... Ką man daryti...“ – kankino mintys.
Įsibrovėliai vaikščiojo po kambarius vertindami, kas jiems reikalinga, ką galima panaudoti. Pagaliau jų dėmesį patraukė palėpė ir visi ten sulipo. Mano gelbėtojas buvo paskirtas mano prižiūrėtoju.
Girdėjome kaip viršuje dunksi sunkūs žingsniai, kyla įvairios kalbos. Staiga radijo garsas prasimušė pro rūsio dangtį. Prižiūrėtojas kaip mat sureagavo. Atkėlė dangtį ir pamatė mano didžiausią turtą, dėl kurio verta kovoti.
Mačiau, kaip jis stebisi reginiu. Jis nepuolė pašaukti savo sėbrų, o tik klausėsi radijo. Supratau, kad galvoja „ką man daryti“. Įsitriukšmavęs radijas išlemeno beveik aiškų sakinį.
–... er... minučių... blyksnis... slėp... ės... k... toju... per dešimt ... saulės blyk... slėpkit... – skiemenavo radijas.
Dabar arba niekada, – tariau sau.
Pakeltas adrenalino, testosterono ir antgamtinių jėgų vožiau kumščiu oponentui į smilkinį. Tas iškart sukniubo, o ant jo veido liko mano rankos oda ir šiek tiek kraujo. Vyriškis neatrodė labai pavojingas, tai aš jį nuleidau į rūsį, tuo pačiu ilgesingai nužvelgiau savo merginas.
Vėl uždėjau dangtį ir dar papildomai kilimą iš gretimo kambario. Tada užrikau ant viso namo – „Vagys ir niekšai!“. Kaip ir tikėjausi, atėjūnai puolė nuo palėpės žiūrėti, kas čia apeliuoja į jų sąžinę. Kaipmat visus išviliojau laukan. Dabar tik išlaukti žadėtąsias dešimt minučių...
Išlindo trise – iš viso su jų sužeistuoju ir mano gelbėtoju būtų penki.
– Ką padarei Arvydui? Turi tris sekundes!
– Jis nutarė pailsėti, – vilkinu pokalbį, nes trijų sekundžių greičiausiai neužteks.
– Pokštininkas, tuoj mes tau parodysim, niekše!
– Sutinku, kad nesu tobulas, bet veikiausiai ir jūs nesat, – pabandžiau pralaužti ledus.
Kalbos greičiausiai baigėsi, nes pašnekovų žvilgsniai persimainė ir jie pasimetė link manęs. Nutariau palyginti kojų greitumą, tačiau prieš tai sugerti smūgiai ne juokais sumažino mano fizinius gebėjimus.
Bėgau, kol pajutau spyrį į nugarą: šis kontaktas baigėsi mano atsitiesimu ant žemės. Būdamas ant žemės kaip įmanydamas stengiausi gintis, vengti smūgių, tačiau nuo trijų užpuolikų apsiginti gulint ant menčių ne juokas. Viskas baigėsi mano sutalžymu praktiškai iki sąmonės netekimo. Skausmas persmelkęs visą kūną, o galva... tiesiog galėtų būti ir geriau.
Mušeikos pamatę, kad iš manęs kaip pašnekovo, ar linksmintojo maža naudos, dar šiek tiek paspardė savo nuoskaudų nuraminimui ir pasileido ieškoti savo sėbro. „Arvydai! Arvydai...“ – vis girdėjau aplink vaikščiojančius naujuosius kompanionus.
Prišliaužiau iki medžio šešėlio ir atsirėmiau į storą jo kamieną. Staiga pajutau karštį... Deginantį karštį. Nuo medžio pradėjo varvėti ištirpęs sniegas. Taip pat baigėsi ir aplink esančiam sniegui. Išgirdau skardų riksmą ir iškart pajutau deginimą atvirose nuo drabužių vietose lyg liestumeis prie įkaitusios žarijos. Nuo karščio pradėjo vibruoti oras, jaučiau kaip džiūva akys. Visame kūne skausmas neapsakomas – pradėjo lietis vaizdas, atrodė, kad mano kūnui ir nervų sistemai viso šito jau per daug.
Medžiai pradėjo braškėti, o žolė po ištirpusiu sniegu pajuodo ir susitraukė. Staiga viskas nušvito raudonai. Išlindau pažiūrėti, kas čia darosi... Pakėliau akis į dangų, – raudonas kažko panašaus į ugnį debesis milžinišku greičiu krito į žemę. Jaučiau dusinimą ir plaučių deginimą, jutau kaip išdega akys. Jau nebesugebėjau įžiūrėti jokio kontūro... Akis degino skausmu – aš nieko kito nemačiau tik raudoną šviesą. Pajutau, kad nebegaliu įkvėpti... Rankomis nebejutau medžio žievės.
Supratau, kad tai viskas. Nežinau, ar viskas viskam, bet mano būtis čia baigsis. Supratau, kad daugiau nebepamatysiu, neišgirsiu, nebepajausiu savo žmonos ar dukrelės buvimo. Tikriausiai tas pats atsitiks daugybei žmonių... Gink Dieve, kad ne visiems. Niekas nenusipelnė tokios baigties.
Norėjosi dar ką nors padaryti... Ką nors reikšmingo, ką nors turinčio prasmę, bet niekas nešovė į galvą. Nejau ir mirsiu suparalyžiuotas skausmo... Susigūžiau ir iš plaučiuose likusių paskutinių oro likučių išrėkiau: „Tėve mūsų“... Išleidęs paskutinį orą, išleidau ir savo gyvastį.
Nežinau, ar žmonija išgyveno... Nežinau, ar ji buvo verta išlikti... Jei žmonija ir išgyveno, tai ar ilgam..?
--
KONKURSAS! Rašyk savo pasvarstymus apie pasaulio pabaigą ir laimėk metinę pasirinkto žurnalo prenumeratą! Konkurso sąlygas rasite čia.