Kalbantis apie vaiko sveikatą ir profilaktinio kraujo tyrimo rezultatus, gydytojai užsiminus apie rodiklius netyčia leptelėjau, kad žinau, kas jie tokie ir ką jie rodo, nes tuo domiuosi savo malonumui. Iš gydytojos išgirsta replika privertė nutilti: „Neskaitykit jūs jokių straipsnių internete ir po jokius tyrimus nelandžiokit. Jei nestudijavote medicinos ir nesate hematologė – jums tokių dalykų žinoti net nereikia“.
Sau pagalvojau, kad turbūt protingam žmogui būtų aišku, kad tuo domiesi ne dėl slaptų kėslų nelegaliai gydyti žmones, o dėl paprasčiausio bendrojo išprusimo. Nieko neatsakiau, nes, na, ką ten ir bepridursi.
O dabar persikeliame į šios savaitės įvykius. Sekmadienį sūnui sukilo temperatūra, jautėsi prastai. Pirmadienį iškart išsiruošėm pas gydytoją. Mūsų gydytoją pavadavo jau kita. Išklausiusi mano pasakojimo apie sūnaus savijautą ir simptomus, ėmėsi apžiūros. Diagnozė – angina. Na, ką padarysi. Sūnus pradėjo darželį lankyti, gal užsikrėtė nuo kito vaiko, gal peršalo ar perkaito. „Iškart jums išrašau antibiotikus“.
Aš paprašiau CRB tyrimo (C-reaktyvus baltymas – vienas geriausių uždegimo aktyvumo rodiklių. Jis priklauso „ūmios uždegimo fazės“ baltymų grupei. Kai vaikui (ar suaugusiam) atsiranda infekcija, piktybinių navikų augimas ar imunologinė patologija, tai sukelia „ūmios uždegimo fazės“ reakciją ir atsakas į ją yra baltymų-reaktantų sintezė kepenyse. Tuomet padidėja CRB. Jis žymiai padidėja esant bakterinei infekcijai ir dažnai tai būna vienas iš pagrindinių rodiklių ar skirti antibiotikus).
Gydytojos atsakymas tiesiog pribloškė: „Antibiotikų vaikui reikia jau šiandien, o tyrimas vis tiek parodys, kad antibiotikų reikia“. Ir tada jau man kilo įtarimas. Neketinau supanikuoti dėl paskirtų vaistų, tačiau norėjau būti tikra, kad jie tikrai reikalingi. Kaip ten bebūtų, antibiotikai nėra tik paprastos cukraus granulės.
Sekančią dieną nuvykom į kitą kliniką, nes vaikas vis dar jautėsi prastai, o ką toliau daryti, nežinojau. Atlikusi bendrą kraujo ir CRB tyrimus, atsakymu nešina laborantė manęs iškart paklausė, ar vaikas neseniai nėra sirgęs virusine infekcija, nes leukocitų kiekis pakitęs, o CRB tuo metu buvo 20mg/l („virusinis“ profilis 10–50mg/l, „bakterinis“ profilis daugiau nei 50mg/l).
Nuojauta pasitvirtino – antibiotikų nereikėjo. Kadangi esu linkusi vadovautis bent dviejų specialistų nuomone, tad susisiekiau su pažįstamu bendrosios praktikos gydytoju, kuris patvirtino tą patį: antibiotikų tikrai nereikia.
Turbūt nereikia nė sakyti, kaip pikta pasidarė. Ir ką tokiu atveju daryti? Grįžti pas tą pačią gydytoją ir įrodyti jai, kad ji buvo neteisi ir pasielgė nekompetetingai? Kreiptis į klinikos valdžią dėl tokio įvykio? Nedaryti nieko? Kaip gi elgtis?
Net liūdna pasidaro pagalvojus, kad yra labai daug tėvų, kurie nežino, ko prašyti ir kodėl prašyti, o vis dėlto yra gydytojų, kurie tuo pasinaudoja. Mes, tėvai, juk ir „neturim nieko žinoti“. Tam yra gydytojai, kurie mokėsi ištisą dekadą ir per darbo metus sukaupė daug patirties, o turėtas žinias vis gilino. O, bet, tačiau. Situacija tokia, kokia yra.
Pati jau ne kartą susidūriau su panašiais atvejais, kuomet gydytojas atsisako parašyti siuntimą tirtis. Paskutinį kartą girdėtas argumentas buvo „O kam tau reikia? Tas tyrimas juk kainuoja“. Bet kai kalba pasisuka apie tavo paties vaiko sveikatą, aiškinti specialistui, kodėl tu nori išsitirti ir nesulaukti normalaus atsakymo, varo į neviltį.
Tai jeigu tu, išsilavinęs šios specialybės atstove, negali man padėti, kas tada gali? Nejaugi reikia migruoti tarp sveikatos priežiūros centrų ir ieškoti kompetetingo gydytojo? Taip taip. Sakysite, kad jums taip nenutiko. Ir aš tikrai tuo tikiu. Ir pati pažįstu tikrai ne vieną savo darbui atsidavusį gydytoją, kurie tikrai dirba sąžiningai ir kruopščiai, kuriems žmogaus sveikata ir gyvybė yra šventi. Bet ką daryti su ta mažuma (o gal jų nėra labai mažai? Gal mes dar daug nežinom?), kuri dėl man nesuprantamų priežasčių (tingėjimo? Atsakomybės nebuvimo?) išvis turi teisę dirbti sveikatos priežiūros centruose ir gydyti žmones? Juk tai gali ir, neabejoju, jog kelia pavojų jų pacientams. Kas iš tiesų atsakingas už tai?
Ir štai grįžtu prie paskutiniu metu taip dažnai linksniuojamo „supermamos“ statuso. Sako, jos kalba taip, tarsi išmanytų daugiau už kitus, esą, žino absoliučiai viską, nors daugumai savišvieta įvairiausiais klausimais neragauta ir neuostyta. Na va: turiu ir aš tą „simptomą“, tik kad dar gerokai prieš šį atvejį tuo domėjausi, nes kažkur nugirdau apie tokį tyrimą ir žodį „antibiotikai“ viename sakinyje. Pasidomėjau, dar pagalvojau, kad gal prireiks kada nors.
Bet jei tą dieną nebūčiau tame kabinete stovėjusi su iš anksto pasiruošta informacija, nežinia, kaip būtų baigęsi. Net jei gydymas antibiotikais būtų baigęsis ligoninėje (nors ir be didesnių pasekmių), tai man nuo to širdies mažiau tikrai neskaudėtų. Juk tai – mano vaikas. Aš atsakinga už jo sveikatą ir aš privalau ja rūpintis. Tačiau kodėl esu priversta lįsti ten, kur man iš tiesų nepriklauso? Aš tikrai ne gydytoja. Ir neketinu ja tapti. Todėl susirgus vaikui norėčiau ramia galva nueiti pas pediatrę ir sulaukti to, ko dėl kompetencijos ir išsilavinimo neturėjimo negaliu padaryti pati: gydymo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!