Bet iš tikrųjų, tai Lietuvoj žmonės ant gyvūnų labiau pyksta, nei juos myli (nors tampame tolerantiškesni, tiesa, tačiau labai lėtomis apsukomis). Patys deda į „Facebook“ visokių katukų ir šuniukų nuotraukas, džiaugiasi kokie mieli, o paskui siūlo naikinti kačių šėryklas ar migdyti beglobius šunis.
Gerai dar, kad į kai kurias kavines įleidžia su savo augintiniu. Mėgstu tas vietas ir jose dažnai lankausi. Vasarą, aišku, viskas paprasčiau – beveik visos lauko terasos leidžia atsivest šunis, o žiemą tenka rinktis vietas, kurių šeimininkai neprieštarauja, kad ramus ir paklusnus mano šuo laiką leistu kartu su manim.
Užsienyje kavinėse daug kur mačiau šunis su savo šeimininkais, o Tel Avive tai ne tik kad visame mieste daug šunų, bet šeimininkai vedasi juos ir į parduotuves, net ir maisto! Tai – labai geras požiūris, ir tie, kur tikrai myli gyvūnus tai supranta. Kaip nesmagu palikti savo augintinį pririštą lauke prie parduotuvės ilgą laiką. Ir šuniui stresas, ir šeimininkui neramu, be to, niekada negali žinoti – gali ir aplinkiniai jį provokuoti ar užgauti, gal net pavogti.
Žmonės būna gi visaip sureaguoja – kiek kartų esu gavusi visokių nesąmoningų pastabų, kad vedžioju šunį miesto centre. Žmonėms jis užkliūna ir viskas. Nesvarbu, kad jis taikus ir net neloja, o „krūvutes“ atsakingai renku kad ir kur jas maniškis padėtų. Šuo – šeimos narys (o jų gi neparišam valandai po medžiu), toks pat mylimas, kaip mažas vaikas (mažieji gi irgi ne visuomet drausmingi kavinių lankytojai, tačiau keliaujam su jais, duodam laisvę siaust kavinėse kiek širdis geidžia ir retai atkreipiam dėmesį į kitų nepasitenkinimą).
Todėl labai ir apsidžiaugiau pamačiusi šunis Vilniaus centre esančiame prekybos centre. Gerai, kad pagaliau nors vienas centras susiprato, kad šunys visų pirma yra draugai ir šeimos nariai. Gyvenu Vilniaus senamiesty, ir nėra jau labai daug tų prekybos centrų aplink, o į kokius akropolius trenktis nesinori, o ir nėra laiko, tai nuo šiol čia užsukti galėsim visi, kurie IŠ TIKRŲJŲ myli gyvūnus nepalikdami jų vienų gatvėje.
O tie komentatoriai, kurie sakysit, kad nėra ko šunis visur po parduotuves ir kavines tampytis, arba kad tai pavojinga – tai turbūt patys gyvūnų neauginat arba nesat susidūrę su tikrai mielais ir išdresuotais šunim.
Juk kaip sakoma: koks šeimininkas, toks ir šuo (protingas šeimininkas vargiai vesis sunkiai auklėjamą šunį ten, kur ir pačiam šeimininkui būtų nepatogu ir nemalonu prieš kitus). Todėl ir bijoti reikia ne šunų, o nemokančių juos auginti žmonių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!