Publikuojame komentaruose pasisakiusių vyriškių komentarus ir kviečiame Jus pasidalyti savo nuomone – kaip manote, ar yra laikas, po kurio reiktų susituokti, ar santuoka Jums apskritai atrodo reikalinga? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santuoka“
Tuoktis greitai – nebūtina?
Ne vienas vyriškos lyties DELFI skaitytojas neslėpė, kad tai, jog merginos neveda po metų ar dvejų, nereiškia, kad neves niekada.
Pavyzdžiui, komentatorius K. teigė, kad ir po 5 metų tiesiog dar nėra tikras, ar jo mylimoji – ta vienintelė.
„Kokie žmonės apgailėtini. Draugauju su drauge jau 5 metus ir net nėra planuose sutuoktuvių. Kodėl? Todėl, kad santykiuose dar yra nemažai problemų, mes abu sutartinai jas sprendžiame, abu suprantame, kad tuoktis neišsprendus visų bėdų, tas pats, kas pirkti automobilį, kuris neaišku, ar kada nors važiuos. Pirštis po metų draugystės? Jūs juokaujat? Per metus jūs žmogaus nepažįstat, ką jau kalbėt jeigu kartu nepagyvenę. Nereikia būti apgailėtinais. Moterims dažniausia vestuvės yra statusas, kad nesijaustų senmergėmis. Realiai nusispjaut už ko, svarbu, kad ištekėtų. Jeigu žmogų tikrai myli, tai jokių vestuvių nereikia. Ir galu gale, kas liečia turtą – vyrai, pasirašykite vedybines sutartis! (...)“, – rašė komentatorius K.
Šešerius metus su drauge gyvenantis kitas komentatorius taip pat kol kas neskuba vesti – kaip jis sakė „pažįstu ir tokių, kurie susituokė jau po metų, nes „taip reikia“ ir kurie dar po metų dviejų išsiskyrė…“
„Pats gyvenu jau 6 metai nesusituokęs ir pažįstu nemažai porų, jau po 9-10 metų gyvenančių kartu, ir viskas gerai. Pažįstu ir tokių, kurie susituokė jau po metų, nes „taip reikia“ ir kurie dar po metų dviejų išsiskyrė… Žinoma teigiamų ar neigiamų argumentų galima rasti abiejose pusėse, nėra kažkokios taisyklės. Man tai įdomus toks paprastas požiūris – „va, neveda, vadinasi nemyli, o vat jeigu pasiperša, vadinasi myli“. Kai kurie nesutapimai poroje išryškėja tik po tam tikro laiko. Gal todėl ir pasitaiko tiek daug istorijų apie pagrobtus vaikus, skyrybų tragedijas ir t.t., nes čia dar labai svarbu greitai susituokti, kad nuodėmėje negyventum“, – savo nuomonę išreiškė komentatorius „Kalbanti beretė“.
Vienas, savo nuomone komentaruose panoręs pasidalyti vyrukas, sakė pats vedęs tik po 5 metų. Įsitikinimas, kad vaikinas turėtų greitai pirštis, o jei to nedaro – nemyli, jam atrodo kvailas.
„Nežinau, kas čia per gan kvailas moterų įsitikinimas. Su žmona išdraugavome 2 metus, dar 3 metus pragyvenome kartu ir tuomet susituokėme. Piršlybos ir vestuvės gal būtų įvykusios anksčiau, bet dėl to erzinančio klausimo, kada pasipirši, piršlybos buvo atidedamos. Po vestuvių gyvenam kaip ir gyvenom. Niekas nepasikeitė, santykiai geri, kartais iš kaminų dūmai pasipila, bet jau taip būna. Asmeniškai manau, kad santuoka niekuo daugiau neįpareigoja, nei gyvenimas susimetus. Čia jau reiktų žiūrėt į auklėjimą, vertybes. Asmeniškai abiejose situacijose esu vienodai įsipareigojęs prieš žmogų“, – rašė komentaruose skaitytojas „No Subject“.
Tuo metu „Realistas“ prisipažino – jam santuoka iš tiesų nieko nereiškia, meilė gali būti ir be jos.
„Tas popieriukas nieko nereiškia, žmona gali būti ir nesusituokus. Jei yra meile, ji yra. Tos vedybos – tai tik juridiškas reikalas. Viskas dėl turtų ir pan. Pilna barakudų, kurios skuba savo kūną parduoti, kol nenuvertėjo“, – rašė „Realistas“.
Vesti – reikia
Tiesa, ne visi komentaruose pasisakė vyrai pritarė minčiai, kad santuoka nebūtina ar piršlybų reiktų laukti ilgą laiką.
„Senu troliu“ pasivadinęs vyras panoro pasidalinti savo pusseserės patirtimi, kuri, ne vienerius metus laukusi vestuvių, galiausiai buvo vyro apgauta. Jo manymu, „vyras, jei nori šeimos, veda“.
„Vis pasakoju savo pusseserės istoriją, gal kitoms (…) bus pamoka. Su „exu“ pradėjo draugauti dar XX amžiuje, vos 16-ikos sulaukusi, jam buvo 19-ika. Graži buvo pora, laukė, kol ji pabaigs mokyklą, taps pilnametė ir tuoksis. Bet baigė mokyklą, sulaukė pilnametystės ir nusprendė – anksti, reikia bent du kursus „atsimokyti“. „Atsimokė“ tuos du kursus, bet, va, nelaimė – pasikorė tėvas. Teko metams atidėt taip ilgai lauktas vestuves. Padraugavo dar metus, bet jau tuoktis „neapsimokėjo“, kol bakalauras nebaigtas. Po to laukė magistro baigimo. Tada jau kartu apsigyveno, bet vis dar nesituokė – mirė „jaunojo“ močiutė, kaip čia rengsi vestuves, kai būsimai anytai gedulas? Taip dar kelerius metus „pratraukė“.
Susituokti draugystės dešimtmečio proga vėl nepavyko – „jaunąjį“ muitininką patraukė atsakomybėn dėl kažkokių machinacijų. Kokios jau ten vestuvės, nei pinigų, nei nuotaikos. Taip dar penkeri metai praėjo. Jau ir vestuvėms susitaupė, ji ir pareiškimo padavimą planavo, tik kad kartą grįžusi iš darbo nei sugyventinio, nei jo daiktų nerado, kaip ir pinigų, kuriuos, keistas sutapimas, kaupė jo sąskaitoje. Pasirodo, vyrukas ramiausiai rado darbą Vilniuje, pasiėmė paskolą butui, o po pusmečio vedė. Aišku, ne mano žioplą pusseserę. Puikiai jau šešerius metus gyvena, du vaikus jau turi, kartais tėvus provincijoj aplanko, o ji, vargšė, vis dar jį keikia, o jau greit ir keturiasdešimt... Panos, nebūkit durnės! P.S.: pats vedžiau po metų draugystės, nemačiau prasmės nei toliau „tampytis“, nei gyventi nesusituokus. Vyras, jei nori šeimos, veda. Jei neveda, vadinasi dar nėra tinkamos“, – rašė komentatorius „Senas trolis“.
Panaši buvo ir kito komentatoriaus nuomonė – jis sakė besididžiuojantis tuo, kad yra vedęs.
„Santuoka – ne popierėlis, ji keičia požiūrį į vienas kitą ir kitų – į jūsų. Visų pirma, mes visai visuomenei deklaruojam, kad ir teisiškai, ir dvasiškai esam vienas nedalus visuomenes vienetas (nekalbu apie meilę, nes myli ir sugyventiniai). Ir aš didžiuodamasis kolegoms, draugams ar naujiems sutiktiems žmonėms pristatau ją kaip savo žmoną, o ji – kaip savo vyrą, ir čia niekam nekyla klausimų. Mes šiuo statusu labai didžiuojamės ir bendri teisiniai reikalai tik suartina, problemos pasidaro bendros, kaip ir laimingos akimirkos, nes viskas yra mūsų abiejų. Ir kai susipykstam, nesusikrausi šmutkių ir taip paprastai neišeisi, nes tie bendri reikalai sulaiko“, – rašė komentatorius „Vedęs“.
Požiūrį pakeičia moterys
Vis dėlto, kai kurie vyrai sakė, kad jų požiūrį į santuoką „sugadino“ būtent antroji pusė – vienas jų, skubintas vesti, po to turėjo patirti, ką reiškia skyrybos.
„Buvo laikas, kai buvau jaunas ir norėjau šeimos. Man po mėnesio pasakė: arba tuokiamės, arba skiriamės... Didžiavyriškai vedžiau, susilaukėm vaiko... Dabar sudaužyti gyvenimai visiems, nes „ponia“ panoro skirtis ir išsiskyrėm.
Po tokių atvejų tau ta santuoka būna nulio vietoje, tu nebetiki tomis priesaikomis, kai tave išduria prieš altorių ir visus liudininkus. Tau tai atrodo visiška butaforija, kuri tik sukuria papildomas problemas tų skyrybų atvejų. Dabar po visų žaizdų „užrandėjimo“ gyvenu su puikia moterimi, kurią teoriškai kaip ir būtų galima vesti, bet man to nebereikia, mano jausmų tai nepakeis. Vat ir pavyzdys esu – tas pats žmogus, bet požiūris į tą patį dalyką pasikeitė radikaliai. Bet garantuoju, atsakomybės jausmo už kitą žmogų tai nesumažino, tik nebetikiu vedybomis, jos – tik pinigų švaistymas ir problemų susikūrimas nesėkmės atveju. Amen. Visiems meilės linkiu. O tos vedybos yra niekinis dalykas, kitaip nebūtų ir tiek skyrybų“, – rašė kitas komentatorius.
Panašiai svarstė ir „Viengungis“ – jis sakė, kad merginos „pačios nežino, ko nori“.
„1. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma mano sutiktų merginų kaip tik labiau norėjo būti sugyventinėmis, nei gyventi šeimoje. Aš esu kategoriškai prieš sugyventinių gyvenimą; 2. Jei merginos nemoka gerbti savęs, gyvena kaip sugyventinės, o dar ir vaikų prisigimdo ne santuokoje, tai kas jas norės vesti? 3. Merginos pačios neapsisprendžia, ko nori. Vakar norėjo šeimos, vaikų, o šiandien jau nenori. Po savaitės ar mėnesio vėl atsiranda noras. 4. Daug merginų mėgsta sakyti, kad jos neišrankios, kad joms tiktų bet koks vaikinas, kad tik neteistas, negirtuoklis-narkomanas, dirbantis. Bet jei tokios merginos horizonte pasirodo toks vaikinas, ji jau iš tolo šaukia: „Oi, tik ne šitas“. 5. Galiausiai seka frazė: „Visi vyrai – kiaulės“, – rašė komentatorius, prisistatantis „Viengungiu“.
