Krokuva – lenkų kultūros sostinė
Varšuvą pasiekiame ankstyvą šeštadienį. Tuoj pat perkame traukinio bilietus į Krokuvą. Bilietuose vietos nenurodytos, o traukinys atvažiuoja pilnut pilnutėlis, tad pusę kelio praleidžiame stovėdami. Vis dėlto, lenkai patriotai – daug keliauja po savo šalį, Lietuvoje tokių pilnų traukinių neteko matyti.
Krokuvą pasiekiame apie pusę vienuoliktos. Ji mus pasitinka saulėtu, šiltu oru ir šurmuliuojančiomis miniomis turistų. Tolimesnis mūsų maršrutas drieksis iki Zakopanės, o kol turime laiko, nusprendžiame keletą valandų skirti šiam nuostabiam miestui.
Krokuvos pavadinimas kilęs nuo kunigaikščio Krakov vardo. Pirmą kartą Krokuva paminėta 967 m. rytų pirklio. Šiandien šis miestas – tarsi muziejus po atviru dangumi, čia sklando nepakartojama ir nuostabi atmosfera.
Trumpą ekskursiją pėsčiomis pradedame nuo Turgaus aikštės, į kurią veda daugelis senamiesčio gatvelių. Turgaus aikštėje verda gyvenimas: prekiaujama suvenyrais, galima pasivažinėti arklių traukiama brika, turistus linksmina gyvos skulptūros. Šalia aikštės stūkso nepakartojamo grožio Šv. Marijos bažnyčia. Nuo aikštės patraukiame Vavelio pilies link, į vidų neiname, nes trūksta laiko. Daug įspūdingiau ši pilis atrodo iš priešingos Vyslos pusės. Pasigrožėję Krokuvos senamiesčiu, patraukiame Zakopanės link.
Zakopanė – kalnų kurortas
Zakopanė – Tatrų kalnų papėdėje prisiglaudęs miestelis Slovakijos pasienyje. Šis kurortas gyvybingas ištisus metus: pavasarį, vasarą ir rudenį čia atvyksta norintieji palaipioti po kalnus, žiemą užgriūva slidinėjimo entuziastai.
Iškart ieškome Zakopanės turizmo informacijos centro, nes laiko turime nedaug, o pamatyti norisi kuo daugiau. Per daug nenudžiungame: vienos dienos labai mažai, kad pamatytume ir kalnus, ir gražiausią slėnį – kalnų perėją Kosceliska. Nusprendžiame surizikuoti ir suspėti. Ar mūsų planas išdegs – matysime rytoj.
Šio vakaro tikslas – susirasti nakvynę. O tai padaryti Zakopanėje labai lengva: autobusų stotyje pasitinka „močiutės“, siūlančios, kur apsistoti. Nusprendžiame susirasti nakvynę vaikštinėdami po miestelį. Kur tik pasisuksi, kone ant kiekvienų namų tvorų, durų kabo iškabos: „Pokoje“. Ką jau ką, bet verslininko gyslelę lenkai turi. Dauguma namų triaukščiai: pirmajame aukšte gyvena šeimininkai, kiti du nuomojami turistams.
Susiradę kambarį, nusprendžiame pasivaikščioti po pagrindinę pėsčiųjų gatvę Krupuvki, kurioje verda vakarinis Zakopanės gyvenimas. Čia daugybė viešbučių, kavinių, restoranų, suvenyrų parduotuvių. Taip pat prekiaujama vietiniu kalnų sūriu, gaminiais iš vilnos. Pasigrožėję architektūra ir kalnų panorama, sukame laikinų namų link – rytoj anksti keltis.
Kelionė per Tatrus
Ankstyvą sekmadienio rytą skubame autobusų stoties link, nuo kur mikroautobusas mus nuveš į Kuznicą – būtent iš čia keltuvas kelia į Kasprovo viršūnę. Nors dar ankstyvas rytas ir keltuvai neveikia, išsirikiavusi nemaža eilė. Nuogąstauti, kad teks ilgai laukti, nereikia: keltuvai neseniai pakeisti, 15 minučių ir mes jau viršuje.
Kai kilome, buvome maloniai nustebinti – vienas lenkas, išgirdęs, kad kalbame ne lenkiškai, užleido vietą keltuve prie lango. Tad turėjome progą grožėtis nuostabiais kalnų vaizdais: audros išguldytu mišku, kylančios saulės rausva spalva nudažytomis viršūnėmis.
Kalno viršūnėje galite būti kiek tik norisi, na, nebent skubate atgal grįžti taip pat keltuvu – tada teks suktis greičiau. Mes nusprendėme nusileisti savomis kojomis.
Trasos įvairiausio ilgio ir sudėtingumo, skirstomos į geltonąsias, žaliąsias, mėlynąsias, raudonąsias ir juodąsias. Tarpusavyje jos susikerta, tad galima iš sunkiausios trasos panorėjus pasukti ir į lengvesnę. Trasų spalvos pažymėtos ant akmenų, medžių, o susikirtimo vietose stovi nuorodos, kiek laiko užtruksite vienoje ar kitoje trasoje. Tikrai nepasiklysite, o jei per ilgai užsibuvote, pernakvoti galėsite ir kalnų trobelėse. Tik būtinai perspėkite šeimininkus, kurių namuose apsistojote, kad be reikalo nesijaudintų, jog pasiklydote kalnuose.
Mes nusprendžiame pasiekti aukščiausią Lenkijos Tatrų viršūnę Svidnicą, kurios aukštis 2278 metrai. Į ją kopiame ketera, per kurią vingiuoja Lenkijos ir Slovakijos siena. Tad, galima sakyti, viena koja buvome ir Slovakijoje. Pakeliui sutikti žmonės sveikinasi, besileidžiantieji žemyn praleidžia kopiančiuosius į viršų. Į Svidnicą užkopėme juodąja trasa, o žemyn leidomės lengvesne žaliąja. Akis džiugino vis kiti kalnų peizažai: mažos kalnų pušelės, tarsi iš pasakų išdygusios trobelės, didžiulės prisirpusios mėlynės, tarsi sniegas boluojančios nuo kalnų nusiritusių akmenų sankaupos. Kelią pastojo sraunūs kalnų upeliai.
Besileisdami žemyn, sukame į šoną ir aplankome Penkių ežerų slėnį. Tai – nuostabūs smaragdinės spalvos ir skaidrūs tarsi stiklas ežerėliai. Matyti, kaip palei dugną plaukioja žuvytės – atrodo, ištiesi delną ir jos pačios sušoks į rieškutes.
Pasigrožėję ežerais, renkamės lengviausią ir trumpiausią trasą, nes dar norime aplankyti Kosceliska perėją. Pakeliui sutinkame daug įvairaus amžiaus žmonių, net maži vaikučiai ir nėščios moterys lipa į kalnus. Matyt, zakopaniečiams įgimta kalnų meilė ir laisvalaikį jie leidžia tik čia. Apačioje sustojame atsikvėpti vienoje iš kavinukių: užkandame karšto kalnų sūrio, atsigeriame kalnų žolelių arbatos ir važiuojame į Zakopanės stotį.
Klajonės po Šalčio urvą
Kosceliska – antroji pagal dydį kalnų perėja Lenkijos Tatruose. Jos ilgis 9 kilometrai. Tai – kalnų uolose įsirėžęs kelias, kurį galima eiti tik pėsčiomis, o jei labai pavargai, gali sėsti arklių traukiamomis brikomis. Kadangi jau įdienoję, o vakare išvažiuojame į Varšuvą, neužteks laiko įveikti visą kelią. Aplankome vieną čia esantį Šalčio urvą (Jaskinia Mrozna).
Šis urvas atidarytas 1934 metais, o nuo 1958-ųjų apšviestas. Urvo ilgis 480 metrų. Norint jį pasiekti, reikia iš perėjos sukti į šoną – į jį veda juodoji trasa. Po pasivaikščiojimo po kalnus buvome pavargę, bet noras pamatyti šį urvą nustelbė nuovargį. Rodos, atsirado jau ne antras, o trečias ar gal net ketvirtas kvėpavimas, nes takas vedė gana stačiu akmenuotu šlaitu į viršų. Už kiekvieno posūkio laukėme pasirodant nuorodos, kad pasiekėme tikslą, bet kaip jos nebuvo, taip nebuvo. Svarbiausia nesustoti pailsėti, nes jei sustosi, pajudėti bus dar sunkiau. Pagaliau tikslas pasiektas!
Šalčio urve temperatūra apie 6 laipsnius šilumos. Kai kur labai siaura, tenka brautis vos ne šonu. Taip pat yra ir labai žemų vietų, kurias įveikiame atsitūpę ir krypuodami kaip ančiukai. Beje, reikia būti labai atsargiems, nes pasitaiko šlapių ir slidžių akmenų, kai kur ant galvos laša vanduo.
Perėję urvą, atsiduriame gana aukštai ant stačios beveik kaip siena uolos, nuo kurios veda daugybė medinių laiptelių. Jais nusileidžiame atgal į perėją ir sukame mikroautobusų stotelės link. Pakeliui grožimės stačiomis uolomis, žaliuojančiais miškais, srauniais kalnų upeliais.
Grįžę į Zakopanę, dar spėjame pasivaikščioti centrine miesto gatve ir skaniai pavakarieniauti prieš naktinę kelionę autobusu į Varšuvą.
Varšuva – šiuolaikinis Europos miestas
Varšuva įsikūrusi ant Vyslos upės krantų. Tai – modernus, milžiniškais prekybos centrais ir į viršų it strėlės šaunančiais dangoraižiais nustatytas miestas.
Daugiausia turistų, žinoma, sutraukia senamiestis, į jį labai paprasta nukakti iš centrinės Varšuvos stoties. Senamiestyje daug gražių siaurų gatvelių, vingiuojančių į Turgaus aikštę ir Karaliaus rūmus, bažnyčių.
Pasukę maža siaura gatvele į šiaurę, pasieksite senovinio bokšto griuvėsius, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Vyslos vingius. Čia dauguma turistų fotografuojasi prie Varšuvos simbolio Undinėlės. Pasak legendos, Vyslos vandenyse gyvenusi undinėlė išpranašavo žvejams, kad šioje vietoje bus pastatytas didelis miestas.
Žingsniuodami toliau, pasiekiame Barbakaną – šiaurinių Varšuvos vartų gynybinį įtvirtinimą. Pasukus kitu keliu nuo Karalių rūmų, galima patekti į karališkąsias maudyklas, išlikusias nuo kunigaikščių laikų. Aplinkui plyti didelis, gražiai sutvarkytas parkas. Didžiausia jo puošmena – tvenkinio salelėje stovintys rūmai. Tai mėgstamiausia miestiečių poilsio vieta.
Varšuvoje verta aplankyti ir kitame Vyslos krante esantį Pragos rajoną. Kalbama, kad vakare jame ne itin saugu, bet dieną drąsiai galima pasivaikščioti. Šis rajonas – bohemos sambūrio vieta. Čia daugybė menininkų dirbtuvių, meno galerijų.
Užsukę į zoologijos sodą, skubame stoties link. Naktis autobuse, ir mes jau Vilniuje.
Prieš šią kelionę man atrodė, kad idealiausias poilsis – jūra, smėlėtas paplūdimys, žuvėdrų klyksmas. Dabar žinau, kad mielai jį iškeisčiau į kalnų žygius. Juk tyras kalnų oras ir tyla išvalo galvą nuo visų blogų minčių. Ir tikrai teisingai sakoma, kad geriau už kalnus yra tik kiti, dar nematyti kalnai.
--
Kokie dalykai būtini nepamirštamoms atostogoms? Rašykite apie savo nepamirštamas atostogas, kokie dalykai buvo svarbiausi ir laimėkite savaitgalį dviems SPA viešbutyje „Belvilis“. Reikalavimai: ne trumpesnis nei 1500 tūkst. spaudos ženklų straipsnis (vienas psl. „Word“ programoje). Už nuotraukas gausite papildomai 50 balų. Savo rašinius siųskite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nepamirštamos atostogos“ arba kelkite mūsų sistemoje čia. Rašinius siųskite iki rugpjūčio 17 d. Nugalėtojas paaiškės rugpjūčio 19 d.!