Prakaito lašais rasoja kakta, papsi nuo nosies galo... Įveiktos kliūtys – mes jau sėdime autobuse ir galima ramiai įkvėpti oro, pažvelgti į pro autobuso langus slenkančius vaizdus. Mūsų viešbutis - Los Americas kurortiniame mieste, iki kurio tik pusvalandis važiavimo ir jau išsvajotas poilsis.

Mūsų grupė yra penkių asmenų. Mažiausia turistė Agnietė. Ji tik pusantrų metų. Vyriausias grupės narys – močiutė Oelda, įkabinusi į garbingą pensijįnį amžių. Dar yra septynmetis Agnietės brolis Mantas, mama Gita ir tėtis (grupės vadovas) Aidas. Ir kiti turime savo pareigas. Gitai patikėtas bendravimas su viešbučio personalu, parduotuvėse, kavinėse... Mažieji prisižiūri vienas kitą, o močiutė rūpinasi pusryčiais ir vakariene, nes viešbutyje gyvename be maitinimo - nespėjam laiku grįžti. Po salą keliaujame išsinomuotu automobiliu ir pagal savo programą, nes taip galima pamatyti daugiau, negu siūlo turizmo agentūra. Ir dar – pavargus grupės nariams, bet kada galima sustoti poilsiui.

Tenerifė - didžiausia Kanarų salyne esanti vulkaninės kilmės sala. Dar ji vadinama amžino pavasario sala. Pirmą dieną skiriame pasikėlimui į Teidės ugnikalnio viršūnę, esančią 3718 km virš jūros lygio. Tai aukščiausias Ispanijos ir trečias pasaulyje pagal dydį vulkaninės kilmės kalnas. Riedame link jo. Pakelėje trumpam sustojame pasižvalgyti senajame krateryje. Iš tolo matosi uola vadinama Dievo pirštu. Pavadinimas gana taiklus. Įspūdingos ir kitos įmantrių formų ir figūrų uolos. Čia buvo filmuojami „Milijonas metų iki mūsų eros“ ir „Žvaigždžių karai“ filmai.

Žiūrint į sustingusios lavos riedulius, apima laukimo jausmas, kad tuoj pasirodys kailiu prisidengęs pirmykštis žmogus ar iš uolos išžengs šarvais apsitaisęs koks nors mėnulio gyventojas. Vaizduotė kuria vieną už kitą įdomesnius, spalvingesnius vaizdus... Tolumoje ryto saulės spinduliuose matosi išryškėję ugnikalnio šlaitai apsupti purių rausvų, baltų debesų. Pagaliau pasiekiame mašinų stovėjimo aikštelę. Renkamės daiktus, ką pasiimsim keldamiesi į viršūnę. Internetiniame puslapyje buvome paskaitę, kad viršuje šalta, pučia stiprus vėjas. Pasiimam striukes, vandens buteliukus, fotoaparatus, filmavimo kamerą... Kepurės jau ant galvų. Ir mažoji Agnietė patogiai įsitaisiusi nešyklėje tėčiui ant nugaros.

Judam link keltuvo. Vėjas smagiai mus pasupa, papurto, bet be nuotykių pakylam į aukštutinę aikštelę. Liko dar įkopimas į pačią viršūnę. Takas nors ir vingiuotas, status, bet saugus. Kopimas ir su pašniokštimu (čia taip kabarojasi močiutė), ir su jaunimo pastriksėjimais. Pagaliau pasiektas tikslas. Krateris 25 m gylio ir 50 m pločio – taip skelbia informacija. Jaučiasi sieringos dujos. Ugnikalnis miega ramiai alsuodamas. Filmuojamės, fotografuojamės ir, pasigrožėję į tolį besitęsiančiais vaizdais, leidžiamės atgal.

O dabar prasideda... Nutarėme leistis savom kojytėmis, kad galėtumėm daugiau pasižvalgyti, pasigrožėti. Debesys plaukia žemai po mumis, saulė plieskia negailestingais, deginančiais savo spinduliais. Per neapsižiūrėjimą nepasiėmėm apsauginio kremo. Užbėgdama į priekį pasakysiu, kad kitą dieną Manto ausys buvo pailgėjusios dviems cm – susidarė vandeningos pūslės, Agnietės žandukai – ramunės žiedo dydžio žaizdos, Gitos nosis ne tik raudona, bet ir patinusi. Močiutė buvo persukusi kepurę ant šono, tai visas veidas burokėlio raudonumo, o viena akis pūpsojo baltame trikampyje – po kepurės snapeliu neužspindo saulė.
Apie Aidą nešneku – jį daugiausiai išbučiavo saulė.

Taigi, leidžiamės. Pakelėje padarytos apžvalgos aikštelės, yra žiūronai, suoliukai prisėsti. Pusiaukelę įveikiame gana lengvai. Matėme ne vieną kiaurymę. Mantas mėtė į jas akmenukus, bet be jokio atgarsio. Laukia dar kita pusė kelio sunkaus nusileidimo. Ugnikalnio šlaitai statūs, takas pažymėtas tik mažais akmenukai, kai kur jie, kad matytųsi ribos, padažyti kažkokiais gelsvai rausvais dažais. Čia jau takas nesaugus - po kojomis smulkūs akmenukai, žengi neatsargų žingsnį ir slysti. Įskaudo sprandas nuo galvos palenkimo, nes visą laiką tenka žiūrėti, kur statyti kojas.

Jeigu pusę kelio ėjome visi kartu, tai dabar mūsų ėjimas išsitempė visa 100 metrų atkarpa. Tik atsisukę vieni kitiems pamojuojam, kad viskas gerai, nors jau ir nelabai gerai buvo. Apie filmavimą ar fotografavimą jau nebegalvojome. Įskaudo kojos, pradėjom nebeišsilaikyti. Atrodo, normaliai padedi koją, o ji tik vykst ir prieš savo valią šliopteli ant užpakalio. Aidui buvo sunkiausia eiti – jis neturėjo teisės virsti, nes nešė Agnetę. O jai kas, sėdi nešyklėje, žvalgosi ir dar sugalvojo padainuoti. Garsiai pasklido kalnuose jos nesibaigiantis lia lia lia...

Vieni dainuoja, kiti vos ne ašaroja, bet vakarop pasiekėme papėdę. Vargai nesibaigė, dar liko 4 km ėjimas iki pagrindinio kelio. Grupė skyla į dvi dalis. Tėtis su vaikučiais nueina greičiau, nes dar reikia ne tik iki kelio prisikasti, bet nueiti ir iki mašinos stovėjimo aikštelės. Atiduodam jiems paskutinį vandens buteliuką ir judam jau pagal paskutinius jėgų likučius.

Saulė dar vis negailestingai kepina, aplink jokio pavėsio, jokių augalų -vien rausva, rusva, juoda sustingusi lava. Taupant seiles ir drėgmę burnoje, nesikalbam. Ir ėjimas jau ne ėjimas, o dviejų varlių šlepsėjimas per įkaitusius akmenis. Šlepsim, vingiuojam valandą, kitą ir net nežinom, ar teisingai einam. Negana dar bėdų – iš trijų grupės turimų telefonų du išsikrovė. Neturim ryšio su tais toliau nuėjusiais. Ir vėl šlepsim, ir vėl judam... Jau visai vakarėja, net darosi vėsu. Takas pro uolą suka žemyn ir... pamatome kelią. Kažkaip netikėtai jis išniro mums prieš akis. Lieka tik nusileisti žemyn. Netrunkam nusileisti ir lyg pakirstos krintam ant didesnių akmenų. Nejaučiam jų kietumo, nejaučiam atvėsusio oro tik galvoje tiksi – mes parėjom, mes įveikėm, mes galėjom...

Dar po valandžiukės atvažiuoja ir Aidas su vaikiukais. Dabar jau visi šnekūs, kiekvienam reikia išsakyti savus įspūdžius. Ir šiandien nesigailim, ir net didžiuojamės, kad nesinaudojom keltuvu. Nebūtumėm patyrę tiek nuotykių, nežinotumėm kaip žmonės jaučiasi dykumoje be vandens, praradę orientaciją.

Kitą dieną lankėmės Loro parke. Tai 135 tūkst. kv. m. zooparkas: botanikos sodas ir cirkas kartu. Žiūrėjome papūgų, delfinų, jūros liūtų ir orkų šou, akvariumus su Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno gyvūnija. Matėme čia ir piranijas, ir ryklius, murenas. O kaip smagiai jautėmės per orkų pasirodymą apipilti vandeniu...

Būnant Tenerifėje lankėmės piratų kaimelyje Masca. El Palmar stebėjomės „Supjaustytu pyragu“ – išraižyta uola. Yra dvi versijos šios uolos atsiradimo – tai žmonių rankų darbas ir kitur teigiama, kad grioviai susidarė savaime nuo tekančio vandens. Smagiais kalnų serpantinais vingiavome į Mėnulio slėnį. Stovėjimo aikštelėje palikę automobilį, iki slėnio ėjome pėsčiomis. Slėnis įspūdingas vakaro prieblandoje švytinčiais vos ne stikliniais uolų šlaitas. Pakelyje buvome sustoję ir prie akmeninės gėlės.

Neliko neaplankytos ir juodosios Guimar piramidės, ir La Ortavoje esantis botanikos parkas, ir Icod de los Vinos miestelis. Čia auga seniausia dracena – Drakono medis. Jis 25 metrų aukščio ir 10 metrų apimties. Jo amžius 2 – 3 tūkst. metų. Pabuvojom ir Drugelių parke, apžiūrinėjom ir „vaikščiojantį fikusą“. Keistas jausmas apima, būnant Puerto de la Cruz. Dalis miesto yra 200 metrų žemiau jūros lygio. Pažvelgi ir virš galvos matai mėlynuojantį vandenį. Nuostabą kėlė juodieji paplūdimiai, palmių ir kordaterijų giraitės, senovinė miestų architektūra ir miesteliai su savo vidiniais kiemeliais. Neliko neaplankytos ir sostinės. Dabartinė sostinė Santa Cruz de Tenerifė ir senoji sostinė La Laguna su savo palmių alėja, vyskupų rūmais, Katedra...

Skanavome puchero – troškinta kiauliena su daržovėmis; paella – ryžių patiekalas su vištiena, jūrų gėrybėmis ar triušiena; papas arrugadas – labai sūriame vandenyje (dažnai naudojamas jūros vanduo) su lupenomis išvirtos ir apkeptos bulvės. Neliko neparagautas ir jų mėgstamas šviesusis alus – Dorado lager. Ragavome ir išskirtinio skonio Sangrijos su vaisiais.

Kalnuose stovėjimo aikštelėse buvo pardavinėjamos kaktusų vaisiai, uogienės. Ragavom, skanavom, pirkom. Paskui kalnuose radus prinokusių kaktusų – opuncijų vaisių močiūtė puolė jų rinkti ir bandė valgyti. Nors ir atsargiai kaktusiukai buvo perpjauti, bet smulkių spygliukų prismigo ir rankos, ir liežuvis. Ragavimas baigėsi tuo, kad teko čiupti uolos atplaišą ir trint liežuvį stengiantis pašalint spygliukus.

Nors grupė ir buvo įvairiaamžė, bet tai netrukdė kelionei. Parsivežėme daug nuotraukų ir filmuotos medžiagos. Nepamirštami patirti nuotykiai ir įspūdžiai.

--
Kokie dalykai būtini nepamirštamoms atostogoms? Rašykite apie savo nepamirštamas atostogas, kokie dalykai buvo svarbiausi ir laimėkite savaitgalį dviems SPA viešbutyje „Belvilis“. Reikalavimai: ne trumpesnis nei 1500 tūkst. spaudos ženklų straipsnis (vienas psl. „Word“ programoje). Už nuotraukas gausite papildomai 50 balų. Savo rašinius siųskite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nepamirštamos atostogos“ arba kelkite mūsų sistemoje čia. Rašinius siųskite iki rugpjūčio 17 d. Nugalėtojas paaiškės rugpjūčio 19 d.!