Taigi, kol svečiavomės pas gimines, vis galvojome, ar tikrai mes norime naujo augintinio, bet palikti jo čia irgi nesinorėjo, kai mums papasakojo, kad šuniukas laikomas kelias dienas uždarytas sandėlyje be maisto ir vandens, o kai pridaro balučių, būna mušamas...
Ilgai galvoję nusprendėme, kad nereikia naujo šuns, bet kai tik atidarėme automobilio dureles, jis tik pribėgo, op, ir įšoko, atsisėdo ant sėdynės ir savo žavingomis akytėmis vizgindamas uodegą žiūrėjo į mus lyg sakymas – „tai ką, važiuojame namo?“. Mes neatsispyrėme tokiam žvilgsniui ir dabar jau dvejus metus gyvename kartu ir taisome jam senųjų šeimininkų įvarytas baimes. Nors jis neveislinis, bet turi urvinio šuns kraujo – kieme duobių tikrai netrūksta.
Deilos istorija, manau, labai panaši į kitų. Vieną vakarą naršydama internete pamačiau „Nuaro“ skelbimą apie naujų namų ieškančią jorkšyro terjero mišrūnę. Mamos mėgstamiausia veislė buvo jorkšyro terjeras ir ji visada apie jį svajodavo, tad greitai suradau numerį, nuėjau pas mamą ir sakau: „skambink, mūsų laukia tavo svajonių šuo“. Nors jau buvo devinta valanda vakaro, o skambinti buvo parašyta tik iki septintos, vis tiek bandėme prisiskambinti ir mums pavyko.
Sutarėme, kad pažiūrėti atvyksime devintą valandą ryto, nes tada jie pradeda darbą, bet mes prie vartų laukėme jau pusę devynių. Pagaliau pamatėme atvykstančią mašiną. Mus pasitiko draugiškai nusiteikusi moteris, nusivedė į vidų, atidarė duris, o ten mažas plaukų kamuoliukas šoko mums tiesiai į glėbį ir pradėjo laižyti rankas ir veidą. Nors ji mus matė pirmą kartą savo gyvenime, bet pasitiko kaip seniausius šeimininkus. Visko išklausinėję nutarėme, kad tai bus dar viena nauja šeimos narė. Kelionė namo buvo lengva, ji gulėjo man ant kelių ir ramiai miegojo.
Pradžioje buvo sunkoka, nes ji visiškai nedraugavo su Pepsiu, turėjome juos laikyti atskirai, nes Pepsis labai norėjo apuostyti ir išsiaiškinti, kas tai per nauja būtybė, o Deila bėgdavo slėptis arba kandžiodavosi. Galvojau, nejau taip ir reikės visą laiką juos laikyti atskirai? Bet vis dažniau leisdavome jiems padraugauti, pradėjome kartu juos vedžioti, pamažu Deilai pyktis išblėso ir dabar jie patys geriausi, neišskiriami draugai.
Nors jų charakteriai visiškai skirtingi – Pepsis su neišblėstančia energija, patrakęs šuo, o Deila rami, paklusni kalytė – juos kartu sudėjus, išeina vienas tobulas šuo!
Startuoja projektas „neBrisius.lt“! VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradeda analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu bus fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!