aA
Myliu gyvūnus turbūt labiau nei kai kuriuos žmones, nes jie vieninteliai gyviai žemėje, kurie priima tave tokį, koks esi, laukia tavęs tol, kol įžengi pro duris, būna šalia tavęs ir neišduoda, kai visas pasaulis griūna. Jie vieninteliai tikri ir nesumeluoti. Beveik prieš metus mūsų namus papildė dar viena nuostabi šeimos narė – mopsytė Dafnė. Bet visa istorija nuo pradžių…
© Autoriaus nuotr.

Ketverius metus auginau „nuosavą“ mopsą Niufą, bet širdies gilumoje dažnai ir nedrąsiai pasvajodavau apie tai, kaip norėčiau dar vieno, juk auginti du – visada smagiau. Bet vis bijojau, kad gal naujasis šeimos narys nepritaps prie jau dabar esančio paaugusio šuns, bus labai sunku, sudėtinga ir pan. Mopsai man apskritai tobuli šunys: visada prisiglaus, sušildys. Jie mano silpnybė! Negana to, tai šunys, kurie pralinksmins net patį didžiausią gatvėje sutiktą paniurėlį. Juk jie tokie juokingi!

Kurį laiką socialiniame tinkle tik sekiau organizacijos „Dogspotas“ gyvenimą, kuris buvo labai neramus: daug paliktų, išmestų į gatves, atiduotų likimo valiai nelaimėlių. Esu pakankamai jautrus žmogus, todėl skaitydama visas šias istorijas nusivalydavau ir ne vieną ašarą.

Neilgai trukus, šios organizacijos vadovei Indrei Pileckienei išdrįsau parašyti laišką, kad jeigu kada nors reikės laikinos globos kokiam nuskriaustam mopsui, mano namai visada atviri. Ilgai laukti nereikėjo. Indrė jau po kelių savaičių man parašė, kad labai reikalinga laikina globa baisiomis sąlygomis pas daugintoją augintai mopsytei, kuri šiuo metu yra silpna, išgąsdinta ir labai liesa.

Kai pirmą kartą pamačiau Dafnę (jai tokį vardą suteikė Indrė ir jos vyras Artūras, nes pas daugintoją ji tiesiog buvo mopsė), mano viduje kažkas atsitiko. Buvau išsigandusi, tuo pat metu sumišusi ir šokiruota, kaip reikia auginti gyvūną, kad jis atrodytų TAIP! Ji svėrė vos 5 kilogramus, mačiau iš tolo kiekvieną jos šonkaulį, galėjau akimis juos suskaičiuoti. Dantų būklė – siaubinga, kraujas – dar blogiau, sirgo anemija, dėl kurios ilgai negalėjome jos operuoti ir gydyti. Nekalbu apie tai, kad ji vos pastovėjo ant savo liesų kojų. Ir tos išsigandusios didelės akys, žvelgiančios į mane su klausimu: kas dabar man bus?

Pirmosios dienos visiems mums buvo išties nelengvos. Ji nemėgo prisilietimų, glostymų, o ką jau kalbėti apie visas grožio procedūras – ausų, raukšlių valymai, nagų karpymai. Ji laikėsi atstumo ir nuo mūsų Niufo. Kokias tris dienas Dafnė nesuprato, ką reiškia maistas ir vanduo, tik miegojo. Matyt, dėl to, kad ten, kur ji praleido beveik 4 savo gyvenimo metus, toks gėris buvo duodamas gan retai. O ką jau kalbėti apie garsiau ištartą žodį ar staigiau atliekamą kokį nors judesį. Tokį išgirdusi ar pamačiusi, ji susigūždavo į mažą kamuoliuką ir bėgdavo slėptis (matėsi akivaizdžiai, kad ji buvo labai skriaudžiama).

Palaipsniui ji išmoko reguliariai vaikščioti į lauką, kaip tikra dama kantriai laukti, kol uždėsime pavadėlį. Pirmąjį mėnesį mokėmės tiek mes, tiek mūsų naujoji šeimos narė. Indrei rašydavau bene kasdien su klausimais ir savomis istorijomis apie Dafnės dieną. Kelias buvo nueitas išties nelengvas, kol ji tapo tokia, kokia yra šiandien.

O šiandien Dafnė – nuostabi mopsė, kurią myliu lygiai taip pat, kaip ir Niufą, kurį auginu nuo 3 mėnesių. Dafnė tapo žavia mopse, priaugo taip reikiamo svorio, nebeliko anemijos. Atsiskleidė jos tikrasis žaismingas charakteris. Dabar ji drąsi kaip niekad – pirmoji atlekia apžiūrėti maisto dubenėlio, kai tik išgirsta dedamo maisto garsą. Jei kas pabeldžia į duris, ji pirmoji skuodžia lodama pasitikti svečių. Ji labai mėgsta ginti savo teritoriją, nieko neprileidžia prie Niufo, o jeigu kažkas kėsinasi prie jo prieiti, pasipučia kaip voverė. Kai Dafnę glostau arba darau jai masažą, ji pradeda leisti keistus pasitenkinimo garsus. Galėčiau apie ją pasakoti ir pasakoti.

Ir kas šioje istorijoje gražiausia, kad Dafnė į mūsų namus atkeliavo kaip laikinas svečias. Visi iš pradžių manėme, kad ji pagyvens tol, kol atsistos ant kojų, o tada ieškosime jai saugių ir mylinčių namų. Tuo metu norėjau tiesiog padėti, skirti savo laisvą laiką tam, kam jo labai reikia. Tiesą pasakius, pradžioje man terūpėjo tik viena – kad tik ji sutartų su maniškiu mopsu, kad pritaptų prie mūsų namų, mūsų ritmo (nes esame keliauninkų šeimynėlė), nejaustų streso. Ir galiausiai, kad ji jaustųsi saugi ir mylima. Bet viskas apvirto aukštyn kojomis, nes greitai supratau, kad čia MANO Dafnė, kurios niekada negalėčiau niekam kitam atiduoti.

Dažnai joje atpažįstu savo bruožus – juk ne veltui sakoma, kad šeimininkai ir šunys palaipsniui supanašėja. Ji nuo pirmos sekundės užkariavo mano širdį, pamilau ją, matyt, dar tada, kai Indrė atsiuntė man pirmąją jos nuotrauką susipažinti.

Aš įsitikinusi, kad visada reikia klausyti savo širdies. Ir jeigu ji dabar jums sako, kad galite kažkam padėti, suteikti naują, saugų gyvenimą – pirmyn, nebijokite. Šių gyvūnų meilė nemažesnė nei tų, kuriuos auginate nuo mažumės. Galiu garantuoti, kad tiek, kiek duosite, atgausite dvigubai daugiau. Tą patiriu kasdien žiūrėdama į savo augintinius, to norėčiau palinkėti ir kiekvienam iš jūsų.

Mopsiški linkėjimai nuo Dafnės ir Niufo!

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atviras laiškas: Lietuva be mokytojų – jauni žmonės be ateities (42)

Leisk aš tau papasakosiu, kodėl tu niekada taip nieko ir nepasieksi.

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis ,,Gondiga“ minės 30-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis „ Gondinga “ yra vienas iš žinomiausių ir...

Gautas raštas įskaudino ilgametį ugniagesį: ar taip norima pasityčioti? (35)

Į DELFI redakciją kreipėsi nusivylęs ugniagesys , kuris jau ilgus metus dirba tokį darbą. Jį...

Lietuvos beisbolo jaunimo rinktinė Floridoje iškovojo trečiąją vietą

Floridoje, lituanistinėje mokykloje „Saulėtas krantas” svečiavosi stipriausios pasaulyje...

Top naujienos

Ligoninės „mirtininkės“: vienintelis kriterijus gali nulemti 15 ligoninių likimą (53)

DELFI pasiekė Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) specialistų parengta neoficiali analizė,...

Šeimai finansų krizė nesibaigia iki šiol: įžvelgia sistemines spragas (5)

Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje besipučiant nekilnojamojo turto kainų burbului, verslininkas...

ES gimė Italijos saloje, dabar jos gyventojai nori lauk (18)

Niūriai žvelgdamas į apleistą salos uostą, Ciro Alleatis nė kiek neabejoja, kas yra kaltas dėl...

Kremliaus Trojos arklys Europoje: pavojingas susitarimas su rusais – tik pradžia (522)

Dar 2017-ųjų lapkritį Ispanija kaltino Rusiją dėl kišimosi į referendumą Katalonijoje....

Gali užtekti vienintelio kriterijaus, kad vaikas būtų paimamas iš šeimos (507)

Alkoholis ir vaikų priežiūra - įstatymiškai neuždrausta, tačiau sunkiai suderinama....

Tragiškas Celine Dion gyvenimas - lyg prakeiksmas: lydimas gedulo, persileidimų ir vyro kančių (1)

Kanadiečių dainininkės Celine Dion širdis niekuomet nepamirš velionio vyro ir buvusio...

Ketvertuko šeimoje po kaltinimų vyrui – skaudūs išbandymai: motina ryžosi prabilti atvirai (221)

Ašaros, pakilęs kraujo spaudimas ir dingstantis pienas – pirmojo Panevėžyje ir šešto Lietuvoje...

Sinoptikai perspėja: šaltukas primins, kad artėja žiema (7)

Pirmadienį Baltijos regiono link savo poveikio sferą plės Skandinaviškas anticiklonas, Lietuva...

Monika Šedžiuvienė – atvirai apie išgalvotas „sužadėtuves“, būsimas vestuves bažnyčioje ir vaikus su naujuoju draugu (174)

Nepaisant keletą metų trukančių viešų skyrybų, šiandien Monika Šedžiuvienė sako esanti...