„Vaikai – tai mūsų ateitis", – teigia dauguma suaugusiųjų. Bet vaikai auga ir praranda tą taip vadinamą besąlygišką meilę, savotišką nepakaltinamumą. Jie tampa smagiais jaunuoliais. Ką tada kalba apie tuos pačius, tik šiek tiek ūgtelėjusius vaikus? „Pamišėliai, begėdžiai, be kultūros gyvena, be prasmės trinasi vienas su kitu ir nežinia, apie ką šnekasi, nevykėliai !“... Ir suprasti, paguosti, net mylėti paauglį darosi vis sunkiau ir sunkiau, nes šis tampa atžagariu ir dygiu ežiu.

Kartų „karas“ visada buvo. Tas nesupratimas ir nesusikalbėjimas gyvuoja jau labai ilgai ir sėkmingai tęsiasi toliau. Knygose ši tema, galima sakyti, amžina. Kiekviename kūrinyje galima pastebėti, kad jauną, laisvą, siekiančią pasikeitimų idėją smerkia ir nori sustabdyti sena tvarka. Negaliu teigti, jog visi suaugę žmonės tokie yra ir taip elgiasi. Tikrai atsiranda tokių, kurie palaiko jaunimą. Bet taip turbūt yra todėl, kad jie patys dar yra jauni savo vidumi.

Pavyzdžiui, Fransuazos Sagan romane „Sveikas, liūdesy" tėvas puikiai supranta savo dukrą, nes pats dar ieško savo gyvenimo tiesos, prasmės, moters. Jis pats gyvena tartum dar nebūtų subrendęs. Todėl jam artima ir tai, kaip gyvena jo dukra. Bet šis pavyzdys veikiau yra išimtis, nes daugeliu atveju tarp vaikų ir tėvų kyla labai daug konfliktų. Vyresniam jauną žmogų sunku yra suprasti, nes jis ieško ir atranda naujų idėjų, keistenybių, kurios gali pakeisti pasaulį. Į gerąją ar į blogąją pusę – tai jau atskira tema. Bet keičia, judina gyvenimą. Jaunuolis ne tik svajoja, išsigalvoja savo pasaulį. Jis daug ko mokosi iš savo tėvų.

„Be reikalo jaudiniesi, tėve. Seniai žinai, nugeriu. O kas nenugeria? Pas tave atėję draugai nenugeria? Ir kaip dar ! Bet aš nevagiu. Aš ne vagis. Tai būtų vulgaru“, – štai tokius sūnaus žodžius išgirsta tėvas Juozo Grušo kūrinyje „Meilė, džiazas, velnias“. Jaunuolis neklauso patarimų, jis užsispyręs, nori įrodyti savo tiesą, savo išmanymą. Dažniausiai žino, jog daro blogai, bet vis tiek daro. Kiek kartų aš pati dariau klaidų, žinodama, kokios bus pasekmės. Kodėl taip yra? Aš ieškau, bandau, tikrinu. Aš gyvenu ir suprantu daugiau nei mãno màno tėvai. Ir aš pykstu, kai manęs nemoko, kai duoda per daug laisvės ir pasirinkimo. Tada nėra prasmės maištauti. O jaunystė – tai nesąmonių ir kvailysčių žmogaus gyvenimo laikotarpis. Jis turi išsilieti, tam, kad kai ateis laikas, mokėtų tvirtai stovėti ant žemės ir tiksliai žinotų, ką daro.

Jaunas žmogus – tai keista, bet juk įdomi pasaulio dalis. Jis nori klysti, svajoti, veikti, ieškoti – gyventi! Mes turime būti mokomi, bet teisingų ir reikalingų dalykų. Mes nesiklausysime atidžiai, bet išgirsime detales, iš kurių išugdysime naują, geresnį pasaulį. Aš tikiuosi, aš manau. Aš – jaunas žmogus ir rašau apie save. Noriu išmokti ir noriu klysti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 26 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.