aA
Ar jūs nejaučiate nostalgijos praeities rūpesčiams? Toms smulkmenoms, kurios mums kėlė didžiulį nerimą ir susirūpinimą, tačiau iš tikrųjų buvo tikri vaikų žaidimai tiesiogine to žodžio prasme. Visa tai tada atrodė sudėtingos problemos ir jos, užklupusios mus, būdavo, aišku, greit išsprendžiamos. Tada džiaugėmės, kad turime tvirtą nuomonę, sugebame pasverti visus už ir prieš ir pasirinkti teisingai (pavyzdžiui, renkantis tarp žurnalų „Donaldo“ ar „Witch“ arba šokoladų „Karūna“ ir „Princas“) . Naiviai tikėjau, kad visi manęs laukiantys sprendimai ir bus maždaug tokio lygio ir didesnių nesklandumų patirti neturėčiau.
© DELFI / Tomas Vinickas

Aha. Būtent taip ir nebuvo.

Aš žinau, kad atsiranda tokių žmonių, kurie jau nuo mažens sako jaučiantys pašaukimą padėti žmonėms, todėl bus gydytojai, kiti jau darželyje aiškina nesutarimus tarp draugų, todėl bus diplomatai, o treti jau šešerių kepa blynus su rikota ir svajoja apie nuosavą restoraną, pavadintą savo žiurkėno vardu. Dar aš žinau, kad kai kurie vaikai niekada neturėjo galimybes pasirinkti, ir matematikų šeima savo vaiką, ką tik sužinojusį, kad 2+2=4, veda pas korepetitorių, nes kitu atveju vaikas negalės konkuruoti su tais, kurie jau moka skaičiuoti iki šimto. Bet kartais taip būna, kad augdamas vaikas turi bandyti nuspręsti pats, kitiems nepadedant. Na, kad ir aš pati.

Nors vaikystėje turėjau gydytojo kabinetą balkone, gydžiau du amžinai sergančius pacientus (lėlę 1 ir lėlę 2), vadinausi Justina Pastauskiene ir nuoširdžiai pildžiau pacientų korteles su jų ligų istorijomis, iš to pomėgio dirbti balkone liko tik inicialai J.P., kurie lyg šiolei yra mano parašo dalis. Ženklas? Susidvejinusi asmenybė? O gal, vis dėlto, pašaukimas?

Tėvų spaudimo niekada nejutau, jų svajonių pildyti neturėjau, jie tikėjo ir tiki, kad mano sprendimai bus teisingi, o svarbiausia naudingi man pačiai. Bet dabar aš nebežinau. Nebežinau, kai liko laiko tiek mažai, o nuspręsti jau reikia. Kai jau sprendimas yra ne šiek tiek, o iš tikrųjų labai daug ką nulemiantis, ir jo svarbą primena dar visi tokie, kurie jaučia tokią kvailą pareigą kiekvieno abituriento paklausti „ Mielasis(-oji), tai kur žadi studijuoti“. Ir jūs tik galite įsivaizduoti tą nuslėpti nepavykusį nusivylimą veide, kai pasakai, kad dar svarstai. Dar galite įsivaizduoti mimiką, kai pasakai, kad galvoji apie mediciną ir žurnalistiką. Lyg jau nori juoktis tau į veidą, bet dar susilaiko, nes mato, kad nejuokavai. Tada tokie žmonės mandagiai tau pasako „Vaikeli, kai aš buvau tavo metų, tiksliai žinojau, ko noriu. O tau jau laikas žinoti irgi“. Ačiū, kad priminėte.

17 metų nuspręsti, ar tu būsi chirurgas po dar beveik tiek pat metų mokslo, ar žurnalistas, ar dar velniai žino kas, nėra lengva. Ir man 17 metų to sugalvoti neužteko. Deja, visas sprendimo žavesys ir yra tas, kad viską lemia ne iš dangaus atėjęs nušvitimas (nors už tokį būčiau labai labai dėkinga bet kam, rymančiam ten ant debesies), o tik jis. Ir jo aš kol kas neturiu. Atrodo, kad viskas, ką apie save žinojau ir kam maniau esanti gabi, susimaišė į vieną didžiulį „nežinau“ burbulą. Pažįstamas jausmas, ar ne? Atrodo tada, kai kitiems jau po truputį aiškėja, kur pasisuks jų tiesus ir dar neduobėtas kelelis po mokyklos, einant link mano posūkio atsiranda vis daugiau šviesoforų, kurie dega raudona spalva ir stabdo mane kartu su daugybe kylančių klausimų mano galvoje. Ponas sprendimas net nesiteikia ateiti, kad ir kaip man jo ir reikia.

Bet viena mano gera draugė pasakė, kad mūsų visų, mieli abitūros draugai, vidinės kontempliacijos leis priimti teisingą ir gerą pasirinkimą ir kai sprendimas jau bus apčiuopiamas, galėsime pasakoti savo patirtis naujiems 12 klasės žaidynių dalyviams. Galbūt jos jiems padės tuose raudonuose šviesoforuose pagaliau įjungti ryškią žalią spalvą, įžūliai rėkiančią PIRMYN.

Beje, noriu tarp kitko paminėti, kad taip parašiau prieš gerus tris mėnesius. Per juos spėjau mokykloje pakeisti savo individualų planą, pradėjau lankyti papildomus istorijos kursus ir savanoriauti kultūrinių renginių fabrike, ir rašydama čia pagaliau supratau, kad Justina Pastauskienė nebuvo mano pašaukimas, ženklas ar susidvejinusi asmenybė. Tai buvo etapas. Etapas, kai galvojau taip, kaip tada galvojau. Šiandien yra kitaip. O rytoj aš būsiu žurnalistė. Kiek žalių šviesoforų įsijungė tau?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 55 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Baltijos šalių moksleiviai kurs kultūros paveldą virtualioje aplinkoje (1)

Latvijos, Lietuvos ir Estijos moksleiviai prisidės prie Baltijos šalių šimtmečio minėjimo...

Pirkėjas pastebėjo išaugusią žaislo kainą: ar tai „Maximos“ triukas apgauti per akcijas? (208)

Švenčių sezonas artėja ir vis daugiau lietuvių pradeda ieškoti dovanų, kurias galėtų įsigyti...

Prieglaudos savanoriai šokiruoti: prie poliklinikos rastas galimai primuštas katinėlis! (10)

Yra dalykai, prie kurių nepriprantama. Po beveik 7-erių metų gyvūnų gelbėjimo, vis dar dreba...

„Opel“ vairuotojo elgesys greitkelyje įsiutino: taip negalima (454)

Greitkelyje Vilnius Kaunas , važiuojant Kauno kryptimi netoli Pravieniškių. Automobilio „Opel...

Kelerius metus su ketvirta vėžio stadija gyvenanti Rasa: be proto noriu gyventi (105)

Ketvirtos stadijos vėžio diagnozę prieš ketverius metus sužinojusi Rasa Vaitekūnienė savo...

Top naujienos

Rodriguezo tritaškiai išgelbėjo CSKA kailį prieš fantastiškai kovojusį „Žalgirį“ (357)

Kauno „Žalgirio“ ekipa (3/5) trečiadienį nesėkmingai pradėjo rusiškų išbandymų etapą:...

Širdies nepakankamumu Lietuvoje serga daugiau nei 100 tūkstančių, bet apie tai nežino: kokie būdingi simptomai? (15)

Jei vis sunkiau lipti laiptais, net ramybės būsenoje smarkiai plaka širdis , ima trūkti oro...

Žymus buvęs gangsteris knygoje atskleidė slapčiausias nusikalstamo pasaulio detales, knygos išleidimo dieną žuvo nuo kulkos (6)

Buvęs Danijos gaujos vadas, parengęs prisiminimus, kuriuose išsamiai aprašoma, kaip jis paliko...

Auštrevičius kritikuoja Grybauskaitės dešimtmetį: Lietuva tampa pigia Vakarų Europos kopija (120)

Gana anksti apie savo dalyvavimą 2019 m. rinkimuose į Lietuvos prezidentus pranešęs Liberalų...

Vilnietę pribloškė akiplėšiškas pardavėjos pareiškimas (90)

Kaip dažnai atėjus į parduotuvę tenka susidurti su nemandagiu personalo aptarnavimu? Tikriausiai...

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (525)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

Europos taurėje – revanšo siekis: „Skyliners“ – „Rytas“ (6)

Aštuntajame Europos taurės turnyro ture Vilniaus „Rytas“ išvykoje susitinka su Frankfurto...

„Plius dydis“: kaip išdrįsti būti ryškiai ir stilingai, jei figūra – didesnė nei standartas (49)

Plius dydžio figūra ir žodis stilius anksčiau galėjo skambėti kaip utopija. Tačiau tie laikai...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (246)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

Vilnietį ne juokais supykdė kontrolės atsakymas (24)

Vilniuje viešuoju transportu važinėju dažnai. Neretai tenka sutikti ir keleivių kontrolę ....