Manoma, jog yra dvi istorijos – dvi Nidos – senoji ir naujoji. Senoji Nida, aprašyta kryžiuočių raštuose, vėliau palaidota smėlyje, buvusi arčiau jūros. Naujoji, pabėgusiųjų nuo smėlio Nida esanti arčiau marių. Sakoma, kad čia jau buvę Skruzdynės ir Purvynės kaimeliai ir kad dabartinė Nida palyginti neseniai susidarė iš kelių nedidelių kaimų.
Plaukiame Kuršių mariomis, vadintomis Prūsų jūra. Saulėtą dieną Nida šviečia iš tolo ir atrodo pasiekiama ranka. Bet tai tik šviesos apgaulė. Iš tikrųjų pasieksime ją negreitai, tik po poros valandų. Jeigu nereikės bėgti atgal... Leidžiame sau pajuokauti, nes tai patirta ir išgyventa. Bet tai kito, mažesnio laivelio istorija. O jei rimtai, tai niekada nežinai, kas laukia prie „Pilypo“. Pilypas yra bujus, plūduriuojantis ten, kur, pasibaigus Ventės ragui, kertasi farvateriai ir susilekia visų krypčių vėjai. Tie patys, kurių atvaizdus, išskaptuotus medyje, regėjome Uostadvario uoste. Prie Pilypo jie judrūs ir ne visada gerai nusiteikę. Kartais jie kelia bangas ir pašiaušę jas gena taip greitai, kad klupdamos tankiomis eilėmis mažytį laivelį jos gali paprasčiausiai perlaužti. Bet mūsų laivas pakankamai didelis, o jei reikės, plauksime zigzagais. Taigi anksčiau ar vėliau Nidą vis tiek pasieksime.
Bet gana baisių istorijų! Geriau apsižvalgykime aplinkui. Kiek daug erdvės ir koks laisvės pojūtis! Marios stebina paukščiais. Čia gausu žuvėdrų. Jos dažnai sutupia ant bujų. Tada atrodo kaip didelės baltos vištos. Nardančios virš bangų žuvėdros daug grakštesnės. Mariose galime pamatyti gulbių, ančių ir nepažįstamų paukščių. Kartais lyg nesibaigiantis juodas traukinys liesdami bangas pralekia kormoranai.
Artėjame prie Nidos. Įplaukę į uostą, švartuojamės prie krantinės ir prisistatome uosto kapitonui. Išlipę iš laivo, žvalgomės aplinkui. Žavi nedidelės, tvarkingos trobelės. Tai lyg maži viešbutėliai, atspindintys šiam kraštui būdingą architektūrą ir spalvų gamą. Jie pilni poilsiautojų. Gražūs Nidos miškai. Žavi aukšti, išlakūs medžiai, spygliuočiai ir lapuočiai, pasklidę po visą teritoriją, Parnidžio kopa, švietusi mums iš tolo, ir saulės laikas, švytintis granito plokštėse.
Čia viskas kitaip... Tu jauti, kaip išsilydo laikas, o erdvė prisipildo palaimingo svaigulio ir žmonės, susitinkantys ir išsiskirstantys, vaikšto bet kur, šneka bet ką... Čia viskas gražu, bet gražiau už viską yra jūra. Klampoji po smėlį tol, kol pavargsti ir nukrenti. Jis toks švelnus, baltas ir toks lakus... Jis gali užpustyti tave su visais tavo rūpesčiais... Lyg didžiulis mitologinis žvėris švokšdama širdin alsuoja jūra, ir tu supranti, kad nieko geresnio, nieko mielesnio šioje žemėje nėra. Ir norisi būti taip visą likusį gyvenimą, pilnam ramybės ir tiesos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašyk el. p. pilieciai@delfi. lt.