aA
Tyla. Visada būna tyla. Tokia tyla, kai nieko nesakai, nors turi ką pasakyti. Tokia tyla, kurios nesinori sudrumsti. Bet tyla, apgaulinga. Jos nelieka, nelikus kantrybei. Taip nutiko ir man.
© DELFI (R. Rotkiewicz nuotr.)

Esu studentė, studijuoju Vilniuje. Atvykau čia iš nedidelio miestelio Lietuvos pietryčiuose. Myliu miestelį ir mylių savo kraštą, myliu savo valstybę ir jos žmones. Esu lenkė, niekada nesakiau ir nesakysiu kitaip, bet baigiau lietuvišką gimnaziją. Nors aplinkybės susiklostė taip, kad mokiausi lietuvių kalba, o mokykloje ne visada jaučiausi laiminga, niekada nekilo mintis priekaištauti tėvams dėl to, jog manęs neleido į lenkišką mokyklą, kurios vaikai vasarą išvažiuodavo keletui savaičių į Lenkiją, kuri gaudavo geresnį finansavimą, kurioje, pasak miestelio gyventojų, dirba daug geresni ir kompetentingesni mokytojai.

Visada džiaugiausi, kad mokiausi lietuviškai, Lietuvoje. Tai turėjo savų trūkumų, nes gimtąją lenkų kalba, kuria kalbėjau namie, teko kalbėti daug rečiau, daugiau ėmiau kalbėti lietuviškai, mąstyti lietuviškai. Dabar vis jaučiu nepasitenkinimą dėl to, kaip greitai lietuviu kalba, kuria mokiausi ir bendraudavau su artimaisiais ir draugais, taip greitai išstūmė lenkų kalbą. Man gaila, jog būdama lenkė, nors ir Lietuvos lenkė, negaliu bendrauti lenkiškai taip lengvai ir sklandžiai, kaip norėčiau.

Suprantu, jog niekada netapsiu, nei tikra lenke, nei tikra lietuve. Taip ir liksiu, kažkoks pasiklydęs tarpinis variantas. Darosi skaudu, bet atrandu ir teigiamų pusių. Myliu abi tautas, myliu taip, kad negalėčiau pasirinkti, už kurią kovočiau ir gyvybę atiduočiau. Net jei būtų galimybė , nesiekčiau dvigubos pilietybės ir manau, kad tai nesąmonė, nes ir taip širdis padalinta. Kam save apsunkinti dar labiau ir įsipareigoti dviem valstybėm, jei negali būti iki galo ištikimas net vienai? Tačiau pirmenybę teikiu dabarčiai, Lietuvai, kurioje mano namai. Teikiu pirmenybę jai, kurios kalbą moku ir puoselėju, kurios šventes švenčiu. Noriu dirbti jos žmonėms, vardan tos Lietuvos, kurioje, kaip giedame himne, vienybė težydi.

Deja, vienybė Lietuvoje nežydi. Ypač nežydėjo ji rugsėjo pirmąją savaitę, kada šimtai moksleivių iš lenkakalbių šeimų vietoje pirmųjų pamokų mokykloje susirinko prie Aušros vartų ir meldėsi. Kaip liūdna! Kodėl jie nepasikvietė melstis ir savo draugų iš lietuviškų mokyklų? Juk Dievas supranta visomis kalbomis! Kokia buvo jų maldos intencija?

Tie moksleiviai, žinoma, ne patys taip sugalvojo. Jų gi tėvai neleido į mokyklą. Jiems gi pasakė, eik ir melskis, kad tą sunkųjį lietuvių kalbos egzaminą išlaikytum, kad įstotum, stipendiją gautum. Ir jie nuėjo, meldėsi. Iš kur tokia žmonių savivalė ir drąsa? Iš kur tos laisvės pajautimas, kad galiu eiti, ne dirbti, nesimokyti, o melstis! Argi tai nėra papiktinimas kitų žmonių? Klausčiau teologo, kam reikalinga tokia malda, kuri piktina artimą? Didesnei Dievo šlovei? Kiek tų moksleivių, kurie tądien susirinko Vilniuje, apskritai ateina į bažnyčią su tėvais, ar be jų? Juk net ne Velykos, brangieji.

Gyvenime tikrai daug ko nesuprantu, nesupratau ir to išsišokimo rugsėjo antrąją. Kodėl pasirinkta tokia protesto forma, kuri papiktina netikinčius, o tikinčiuosius stebina? Ką protestuojantieji norėjo tuo parodyti? Kad Dievas jų pusėje, kad cituodami nuostabaus popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Nebijokite!“ – jie elgiasi teisingai? Juk tas pats popiežius 1993 m. lankydamasis Lietuvoje pasakė, kad esame Lietuvos lenkai, arba lenkiškas šaknis turintys lietuviai! Kodėl nėra cituojami šie popiežiaus žodžiai?

Baigiau lietuvišką mokyklą, laikiau lietuvių kalbos egzaminą, kurį laiko ir žemaitis Plungės, ir aukštaitis iš Utenos. Išlaikiau puikiai. Įstojau tam, kad padėčiau kurti bendrąjį gėrį ir padėčiau žmonėms statyti, o ne griauti. Lietuviškai išmokau tik būdama 6 metų, kai ėmiau lankyti mokyklą. Kai tėvai pradėjo mane namie kalbinti lietuviškai. Gailiuosi, jog primiršau lenkų kalbą, kuria skaitau, bet negaliu rašyti. Džiaugiuosi, kad suprantu kiekvieną lenkišką žodį, ar galiu bent jau palaikyti pokalbį, nors lietuviškai bendrauti yra patogiau.

Nematau grėsmės mokytis lietuvių kalbos lenkakalbiams. Nes žmogus tik praturtės, o jei norės, jis puikiai kalbės abejomis kalbomis ir vienodai gerbs abi tautas. Kodėl lenkas taip bijo lietuvių kalbos? Todėl, kad tai sunki, seniausia, be galo melodinga ir graži kalba. Todėl, kad ja kalbant neįmanoma jos nepamilti.

Kas išmatavo žmogaus širdies gylį? Plotį? Kur yra širdies meilės ribos? Kiek tautų galima mylėti? Kiek kalbų vartoti? Argi yra ribos? Manau, tikrai nėra, yra tik žmogiškasis egoizmas, puikybė, nesugebėjimas susikalbėti ir sutarti su kitu, artimuoju, gyvenančiu tavo šalyje, savo darbu ir protu kuriančiu tą patį gėrį toje šalyje, kurioje gyveni ir tu.

Mylėkite vieni kitus, juk tai Didysis įsakymas, kurio Viešpats mus moko.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Užfiksavo daugkartinius KET pažeidimus kelyje: važiuoja, kaip nori (4)

DELFI skaitytojas neapsikentė, kad vairuotojai kiekvieną kartą toje pačioje vietoje prie...

Mokytojų atlyginimų perskaičiavimas: įvertino grėsmes ir galimybes (5)

Kartais, būdami itin mokyti, elgiamės arba neprotingai, arba inertiškai. Kas dėl to kaltas? Kalta...

Lietuvaičiai investuoja į nekilnojamą turtą Ispanijoje, o ten gyvenanti verslininkė – į medžius Lietuvoje (3)

Lietuvos ateitis rūpi gyvenantiems užsienyje – Jungtinėje Karalystėje šiuo metu gyvenanti...

Vilnietei kelia įtarimų Lazdynėlių g. atnaujinimo darbai (6)

Atrodytų viskas gražu – Vilniaus miesto savivaldybė rūpinasi miestiečių gerove –...

Nuomonė. Reikia ne bendruomenių, o savivaldos! (6)

Dažnai girdžiu piliečių nepasitenkinimą valdžia. Ko skundžiatės, jei jūs ir esate valdžia,...

Top naujienos

Patenkintas Jasikevičius „gražuolių“ matyti „Žalgiryje“ nenori: turime iš naujo tapti žvėrimis specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (6)

Kauno „Žalgiris“ pademonstravo įspūdingą žaidimą puolime bei atidarė pergalių sąskaitą...

Sostinės pakraštyje – garsių prekių ženklų išparduotuvė, apie kurią nenorėtumėte niekam prasitarti (153)

Pasakoti ar nepasakoti – štai kur klausimas, kai kalba nukrypsta apie neseniai duris pravėrusias...

Orai: anticiklono įtaka Lietuvoje menks (1)

Ruduo mūsų norų nepaiso, teks susitaikyti, jog ketvirtadienis – paskutinė spalio diena, kai...

Mistinė vieta, apie kurią žino retas vilnietis: užsieniečiai čia plūsta tūkstančiais (75)

Retas vilnietis žino apie namą, stovintį Antakalnio V. Grybo gatvės Vaikų namų teritorijoje,...

Šaro rimbas padėjo: „Žalgiris“ Stambule parodė tikrąjį savo veidą (238)

Kauno „Žalgiris“ trečiadienio vakarą Stambulo „Sinan Erdem Dome“ arenoje ieškojo pirmos...

Spekuliantai pelnosi krentant Džeimso Bondo automobilio gamintojo akcijoms (14)

Galbūt investuotojams Džeimso Bondo automobilis ir patinka, bet gamintojo akcijomis jie spekuliuoja...

Draugystes pamiršę, bet Šaro pamokas įsiminę žalgiriečiai: norėjosi atsikratyti įtampos specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai neslepia – pergalė prieš Stambulo „Anadolu Efes“ komandą...

Liberalai panaikino Šimašiui palankų sprendimą narystė partijoje gali būti sustabdyta (158)

Remigijui Šimašiui paskelbus, kad antrosios kadencijos Vilniaus miesto mero kėdėje jis sieks su...

Metė siaubingus kaltinimus medžiotojo pašautam dviratininkui – mama vadina monstru ir gailisi, kad tiek mažai kankinosi buvusi mergina kaltina žvėrišku elgesiu (30)

Netekties palaužta dviratininko iš Didžiosios Britanijos Marco Suttono, kurį per klaidą Alpės...

Adomaitis: pametame kažkur galvas – nežinau, kaip paaiškinti (60)

Vilniaus „Ryto“ sirgaliai likus pusei minutės iki ketvirto kėlinio pabaigos traukė ne pergalės...