DELFI Pilietyje publikavus tekstą „Ant sofos Anglijoje priimtas svečias nemaloniai nustebino“ apie nepažįstamą svečią priėmusią lietuvaitę, tarp komentatorių užvirė diskusija. Vieni palaikė prastu jaunuoliu elgesiu besiskundusią moterį, kiti gynė neva šeimininkės nesupratusį vaikiną. Vis dėlto, komentatorių kalbos nemažai atskleidė apie tai, kaip lietuvaičiai supranta svetingumą ir kaip atvykus reiktų elgtis tiek svečiui, tiek jį priimančiam šeimininkui.
Iš svečių laukia pinigų
Skaitytojai pasakojo, kad dažnai šeimininkų daroma klaida – apsimesti svetingu, tačiau tikėtis iš svečio grąžos.
„Manęs paprašė pavertėjauti vienai keramikų šeimai, pas kuriuos viešėjo trys žmonės iš Vokietijos, norintys pasisemti patirties. Po 10 dienų viešnagės buvo paskutinė atsisveikinimo vakarienė. Beveik visą vakarą lietuviai šnekėjo, kiek daug kainavo svečiai. Nors ir labai neturėdama laiko, šeimininkė kasdien virė cepelinus, vaišino nacionaliniais patiekalai. „Gėdos reikia trėti – ėdė ir nieko neapmokėjo, net nepaklausė, ar nevargina“ Kadangi buvau pakviesta vertėjauti, be ceremonijų išverčiau – „Šeimininkai turėjo daug išlaidų ir nori, kad atsilygintumėt!“ Vokiečiai ramiai paklausė – kiek? Tada prasidėjo mikčiojimas („gal tiek to, gal nepatogu, kaip čia dabar pinigus imsi...“). Nutraukiau, „sakyk sumą!“ Ji pasakė – vokiečiai apmokėjo. Šeimininkė „susigėdusi“ paėmė ir... pyko ant manęs už tokį vertėjavimą! Tai gal apsispręskit prieš svečiams atvykstant!“, – rašė „Svetingumas “ pasivadinusi komentatorė.
Ji pasidalino ir kita istorija, kai svečius priėmę žmonės po to dejavo: „Viena pažįstama lietuvė manęs paklausė, kaip jai priimti svečius piligrimus, atvykusius į Kryžių kalną. Sakau – niekaip! Patiesk porą čiužinių ant grindų ir tiek žinių! Jie nieko daugiau ir nesitiki! Ir ką sau manot?! Ji pasiskolino pinigų, pasidarė dviejų kambarėlių buto remontą, kasdien kepė vištas, ruošė maistą... Išeidami žmonės padovanojo kryželį ir labai didelį ačiū. Paskui pusę metų reikėjo klausytis jos verkšlenimų apie skolas ir „nedėkingus bei nesusiprantančius“ vakariečius! O kas prašė?!”.
Šiai skaitytojai pritarė ir kita, pasidalinusi nuomone, kad šeimininkų surengtas „karnavalas“ niekam nebūna reikalingas.
„Nekart mačiau, kaip svečiai pasisiūlo ir indus išplauti, ir susitvarkyti padėti, ir į parduotuvę nueiti – žodžiu, pasiūlo pagalbą. Tai ne, kur tau „ojojoj, ką jūs, ką jūs, sveteliai, tik sėdėkit sėdėkit, kaip čia svečias indus plaus!“ O paskui už akių bumba: kokie chamai, sėdi užpakalius išdrėbę, aš čia šokinėju, vergauju, o jie – nors ką... Tai ko jūs iš tų svečiu norit? Pinigų? Dovanų? Atlygio? Ko? Tas perspaustas, dirbtinis/veidmainiškas „svetingumas“ pastato svečią į labai nejaukią ir nemalonią padėtį. Atvyksta žmogus su vyno buteliu, saldainiais, tikisi pasėdėt/pabendraut/tik pernakvot/kartu su šeimininkais kur nueiti (priklausomai, kaip buvo tartasi), o čia „bac“, jį pasitinka savaitinis karnavalas, kuriame tik šokančios meškos betrūksta. Jei jau darot didelius balius, darykit iš širdies, mėgaukitės tuo, pilkit svečiams vyną, šokit, dainuokit, juokitės kartu, bet nešokinėkit kaip apmokama penkių žvaigždučių viešbučio darbuotoja – priimkit ir pagalbą iš svečių, jei sugalvos indus suplaut – lai padeda, nieko blogo čia nematau. O jei tie visi baliai tėra našta, neturit tam nei laiko, nei jėgų, tai kam tada? Eikit į restoraną pasėdėt, kokios problemos... Bet tikėtis, kad svečiai sumokės už jūsų pastangas (kurių jie net nesitikėjo) – čia žemiau žemiausio“, – rašė „Baudelaire_gal“.
Svečių reikia ne visiems
Komentarų skiltyje diskutavę skaitytojai patarė kiekvienam pagalvoti apie tai, ar verta priimti svečius. Pasirodo, ne visiems tai apskritai atrodo priimtina.
„Niekada nieko neapgyvendinu savo namuose, nors draugės nesupranta. Sako, juk turi keturis miegamuosius, gal galėčiau naktį pamiegoti? Bet mūsų taisyklė aiški: mano namai – mano tvirtovė. Užsakome viešbutį, kartais net sumokame, o toliau jau bendraujame, vežiojame, rodome, apmokame sąskaitas restorane. Nekenčiu svetimų mano vonioje, virtuvėje, tualete. Vaišingumas ir rūpinimasis kitais bei dosnumas – tai nebūtinai apgyvendinimas savo namuose“, – rašė „Balerinos“ slapyvardžiu prisidengusi skaitytoja.
„Kartais namuose apskritai laukiami tik gerai pažįstami žmonės. „Jokiu būdu nepriimčiau svetimo žmogaus dviem savaitėms, juk, kaip sakoma, „trečią dieną svečias pasmirsta“. Net draugus priimu 5-7 dienoms, jų buvimas ilgiau man tampa kančia ir gresia susipykimu. Tuo labiau, jei žmogus niekur neišeina ir sėdi namie“, – rašė skaitytoja Eglė.
Pasak kito komentatoriaus, svečius į namus reiktų priimti, jei tik tam yra puikios sąlygos – bent jau atskiras tualetas ir dušas naujam atvykėliui. „Esu „Pasporta Servo“ narys.Tai reiškia, kad galiu svečiuotis visam pasauly, bet turiu priimti svečius iš viso pasaulio, be jokio atlygio.Taip ir darau.Turim dešimties kambarių namą, gyvename dažniausiai dviese, kartais trise, vienas namo aukštas yra skirtas svečiams. Galėčiau parašyti įdomią knygą apie daugelį svečių, įvairiausių keistenybių ir nuotykių (...) Jei neturi pakankamai vietos, bent jau atskiro kambario su tualetu ir dušu, tai nesikviesk svečių“, – rašė „Magistras“.
Reikia nešti dovanas
Nors vieni komentatoriai skundėsi, kad šeimininkai iš svečių reikalauja grąžos, pasirodo, paprotys atvežti dovanų, padėti tam, kurio namuose apsistoji, gajus ir kitaip elgtis daugeliui skaitytojų atrodė nesuprantama.
„Dauguma tikriausiai pamiršo ir kitą svetingumo pusę – tuščiomis rankomis į svečius neinama... (...) Kaip bebūtų, svečiui visada reikėtų pagalvoti apie pastogės suteikėjus. Turiu draugę, pas kurią karts nuo karto tai draugai, tai giminės atvyksta pasisvečiuoti. Kartais ir kokiai savaitei. Gauna pastogę (sutaupo vietoj išlaidų viešbučiui), maistas, priėmimas... Ir atvyksta kokie trys žmonės vienu metu, kurie, papusryčiavę, net kavos puodelių bei kitų naudotų indų nesugeba išsiplauti... Aišku, kam – jei jie yra svečiai... Ir nesvarbu, kad juos priėmusi šeima – dirbanti mama, kuri ir taip bardako per akis namuose turi, du maži vaikai. Suma sumarum, svečiai tam tikra prasme turėtų žinoti savo vietą ir netapti našta“, – rašė komentatorius.
„Jei gyveni dvi savaites, turi įnešti savo indėlį į šeimą. Žinai, kur važiuoji ir privalai stengtis. Nori individualizmo – gyveni viešbutyje, neturi pinigų – po tiltu, kaip kam išeina. Jei gyveni pas žmogų, privalai taikytis, negana to, privalai paklausti, kiek skolingas, kiek vanduo, elektra kainuoja. Privalai nupirkti duonos šeimai, nes nemoki už būstą. Jei manai, kad neturi, tada ir negyveni pas kitus“, – rašė „Gabi“.
Tiesa, tikriausiai protingiausia atkreipti dėmesį, kaip į svečio elgesį reaguoja šeimininkai. Būna ir tokių, kuriems nepatinka, kai svečiai šokinėja aplink.
„Svečiai neperka savo duonos ir kavos, nesiveržia į virtuvę plaut indų, ir apskritai gera šeimininkė šokinėja apie svečią, o ne atvirkščiai. Pavyzdžiui, mane visada baisiai erzina, kai kas nors braunasi padėti, kai jokios pagalbos nereikia, nes tada šeimininkei gaunasi dvigubas darbas viską vėl į savo vietas sudėliot“, – rašė komentatorius „Re“.
Svarbu suprasti vienas kitą
Tai kokiu svečiu ar šeimininku būti? Vienų komentatorių teigimu, nereikia nei vienų smerkti.
„Kaip kažkuris komentatorius rašė, „nėra nieko savaime suprantamo“. Vienos šeimos bendrauja vienaip, kitos – kitaip ir nereiškia, kad kažkuri yra geresnė ar blogesnė. Vienoje šeimoje atsinešęs maisto, įžeisi šeimininkus ir jie rėks „ooooo, mano, kad mes kavos neturim pinigų nusipirkti, ubagai kažkokie esam, atsinešė kavos, tai tegu ir cukraus kitą kartą atsineša, jei jau mūsų kava blogai...“ Kitoje neatsineš svečias kavos, sakys, „fu koks parazitas, net kavos neatsinešė, iš svetimo svetingumo gudrus paryti, pagerti, neišsiauklėjęs visuomenės atstovas, jo tėvai atmatos matyt buvo, neįskiepijo, kad į svečius eini su dovana....“ Trečioje – ar atsineši, ar neatsineši niekas nesureaguos, nes laukia tavęs, o ne kavos. Ir jiems tikrai dzin, tu su kava ar be, jie tave mylės ir neapkalbinės.
Kiek šeimų – tiek modelių. Todėl nei vieno modelio šeima negali kaltinti kito modelio šeimos, kad elgiasi ne taip. Jie tiesiog elgiasi kitaip. Vieni reikalauja, kad svečiai nusiautų ir įsižeidžia, jei žengi bent žingsnį į butą su batais. Kiti verkdami reikalaus, kad eitum su batais, nes jų grindys neplautos ir t.t. Kiti kiš savo šlepetes, kad tik nešaltų tavo kojos, kiti net nesugalvos pasiūlyti, nes jie patys vaikšto su kojinėmis. Tu turi žmogų gerai pažinoti, kad žinotum, ko reikalauja, ko tikisi, ko laukia ir kaip pas juos įprasta, kitu atveju – vis tiek kažką padarysi, kas nusižengs „jų taisyklėms“, – konstatavo komentatorius „Jooo“.
Norite papasakoti savo istoriją ar pasidalinti pastebėjimais? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:
Komentarus rašykite prisiregistravę
DELFI ragina skaitytojus savo poziciją išsakyti komentaruose užsiregistravus ir nesislepiant po anonimiškumo skraiste.
Nors jūs vis dar galite komentuoti anonimiškai, registruotiems vartotojams siūlome daugiau privalumų:
Jūsų žinutė pasirodys kartu su Jūsų pasirinktu paveikslėliu ir vardu.
Prie registruoto vartotojo žinutės bus rodomas ID simbolis, kuris patvirtina, kad tai yra registruoto vartotojo vardas. Jūs taip pat galėsite keisti šiuos duomenis arba bet kada komentuoti anonimiškai.
Vartotojo paskyros gali būti tarpusavyje susiję. Galite komentuoti iš pasirinktos paskyros su norimu paveikslėliu ir vardu, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu būsite prisijungęs.
Prie Jūsų naujausių komentarų bus rodomas mini profilis.
