Vis galvoju, kaip aprašyti savo išgyvenimus perskaičius šią knygą. Parašau kelis sakinius ir ištrinu, tada parašau kitus ir vėl ištrinu (šlovė mygtukui „delete“). Knyga paliko tikrai labai didelį įspūdį, todėl nežinau nuo ko pradėti, nes norisi tiek daug pasakyti... ir tiesiog mintis mintį veja.
Skurdas, nemokšiškumas, bevališkumas, pavydas, smurtas, savininkiškumas - visa tai vyrauja knygoje. Mums sunku suprasti tokį gyvenimą, kai gydymas paprastomis žolelėmis buvo traktuojamas kaip burtai, raganų išmislas ir už kurį žolininkė galėjo būti apšaukta ragana bei sudeginta ant laužo. Mums sunku suprasti, kai vyras gali pasiimti bet kurią moterį (kaip daiktą), kurios jis tuo metu užsimano. Mums sunku suprasti, kaip jaunutė mergaitė negali saugiai gyventi, jei ji netekėjusi, nors dar turėtų žaisti su lėlėmis.
Knygoje pasakojama apie tai, kaip gyveno tų laikų žmonės, nusprendę tapti naujakuriais, jų bendravimas ir naujo miesto kūrimasis. Apie tai, kaip 12 tūkstantmetyje jaunutė pribuvėja Marta buvo apkaltinta dėl negyvo pono kūdikio gimimo ir nuteista nukertant jai kojas ir rankas. Ji, gelbėdama savo gyvybę, pabėga ir slapstosi. Knyga apie Martos gyvenimą, jos persekiojimą, meilę ir pagalbą žmonėms.
Sabine Ebert savo romane „Pribuvėjos paslaptis“ priverčia susitapatinti su Marta, išgyventi tai, ką išgyvena ji. O tai reiškia verkti, kai jai sunku (patikėkite to TIKRAI BUS), džiaugtis, kai jai gera. Knyga pilna emocijų, todėl TIKRAI SIŪLAU paskaityti. Knygų serija susideda iš penkių knygų apie Martą.