Atrodo, jog mergaitės gyvenimas susiklostys ir tekės palankia linkme, nes ji rado naujus namus, ją pamilsta genties gydytoja Iza ir šamanas Krebas. Bet likimas Ailai nežada lengvo gyvenimo. Genties papročiai labai skiriasi nuo to, kaip gyveno Ailos protėviai, o ir mergaitės išvaizda ryškiai skiriasi nuo naujųjų jos gentainių. Ji aukštesnė, lieknesė, tiesi, šviesiaplaukė, tuo tarpu jos naujoji šeima – žemi, kresni, panašūs į stainaites, kreivų kojų, charakteringais veido bruožais. Ji greitai mokosi kalbos, genties tradicijų, bet prigimtis lieka prigimtimi.
Gal ir laimingai būtų susiklostęs mergaitės gyvenimas gentyje, jei ne Ailos atžvilgiu priešiškai nusiteikęs vado sūnus, kuris vieną dieną taps vadu. Jo pavydas, smūgiai, užgauliojimas, prievartavimas, žeminimas, sunkina Ailos gyvenimą. Urvinio lokio gentyje visa tai - norma, todėl niekas neįžvelgia nieko blogo. Ailai dešimt, ir ji pagimdo sūnų, kurį be galo myli ir vardan kurio gyvybės pasiryžusi aukotis.
Nepasakosiu visos istorijos, nes bus neįdomu skaityti. O skaityti tikrai verta, nes knyga tikrai įdomi, nors vietomis autorė gal ir per daug leidžiasi į detales. Bet tos detalės taip gražiai aprašomos (apdainuojamos), kad skaitai su malonumu: „Medžiai juodais lapais mojavo, virpėjo prieblandoje nuo vėjo, tarsi šokantys siluetai tamsėjančiame danguje“ (82 psl.) arba „- Lengvojo sausojo sniego dvasia susiporavo su Grūdėtojo sniego dvasia ir po kurio laiko pagimdė Ledo kalną, stūksantį toli šiaurėje. Saulės dvasia nekentė to spindinčio vaiko, užkėtusio plotą žemės, nes jis vis augo, neleido sklisti šilumai, net jokia žolė neaugo. Saulė nusprendė sunaikinti Ledo kalną, bet Audros debesies dvasia, Grūdėtojo sniego giminaitė, sužinojo, jog Saulė nori nužudyti jos vaiką. Vasarą, kai Saulė buvo galingiausia, Audros debesies dvasia kovėsi su ja, kad išgelbėtų Ledo kalnui gyvybę“ (169 psl).
Jean M. Auel nagrinėjo tuometinių genčių papročius, ji aprašo juos remdamasi surinkta archeologine medžiaga. Todėl kai kurie iš jų kelia šiurpą, nepriimtini arba juokingi (nors gyvenant tuo laiku, juoko mažai buvo).
Pirma, kas atrodė keista, buvo tai, kad mergaitės sulaukusios 6-8 metų, yra suporuojamos ir gimdo vaikus. Nors jei žmogus, sulaikęs 26 metų, mirdavo nuo senatvės, tai gal ir nėra keista.
Tai, kad moteris besąlygiškai paklusdavo vyrui, ko gero, ir dabar nieko nestebina. Bet, kad genties moterys privalėjo tenkinti genties vyrų (nepaisant, esi jo pora, ar ne) seksualinius poreikius, tada, kai jis užsimano ir kur jis užsimano, jau panašu į moterų diskriminaciją.
Motinos, pagimdžiusios nesveiką kūdikį, privalėjo pačios juo atsikratyti. Juokingiausias atrodė prakeiksmas mirtimi, kai šamanas prakeikia ir žmogus miršta. Bet miršta jis ne fiziškai, jo niekas nežudo. Tai panašiau į vaikišką slėpynių variantą, nes tu tampi „dvasia“ ir tavęs niekas „nemato“. Prakeikimas gali būti laikinas ir nuolatinis. Aišku, kai pagalvoji, primityviam žmogui toks ignoravimas gali būti lygus realiai mirčiai.
Taigi, knygoje yra visko: keistų papročių, pirmykščių žmonių gyvenimo ypatumų, labai daug išgyvenimo, pykčio, motiniškos meilės, pavydo, neapykantos ir keršto. Jeigu, jums ši knyga patiks, žinokite, kad ši serija susideda iš šešių knygų, kurias reikės perskaityti, norint sužinoti, kuo baigiasi Ailos gyvenimas.