Esu Vilmantas, man 25 metai. Rašau laišką, norėdamas atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į tokius kaip aš ir problemas, kurios neleidžia ramiai gyventi ir būti normaliu šios šalies piliečiu. Gal mano laiškas privers susimąstyti ir pradėti toleruoti žmones.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Baigiau mokyklą, kaip ir dauguma mano bendraamžių. Turėjau daug minčių ir svajonių ateičiai, tačiau gyvenau sunkiai besiverčiančioje šeimoje, sunku ir gėda pripažinti, tačiau pinigų mums nuolat trūko, nors tėvai stengėsi kaip įmanydami.

Tuo metu mano jaunesnė sesuo dar lankė mokyklą. Norėdamas padėti šeimai, nestojau niekur mokytis ir nusprendžiau susirasti darbą. Darbo ieškojau ilgai, tačiau norinčių priimti vaikiną, neturintį patirties, retas sutikdavo, sekėsi tikrai prastai. Vieną diena iš pažįstamo žmogaus sulaukiau skambučio, kad yra vienas darbas, už kurį bus daug sumokėta. Net nesvarstęs iš karto sutikau.

Darbas buvo paprastas – reikėjo kai ką pavogti, mane, aišku, patikino, kad viskas saugu... Kol nesutikau, apie pasekmes negalvojau, nes reikėjo greitai gaunamų pinigų, kad bent kiek šeimai galėčiau padėti. Viskas sekėsi gerai, pinigų gaudavau daug, tačiau po kelių vagysčių, kai pradėjau uždirbti daugiau nei bendražygiai, jie sumanė manimi atsikratyti, nes suprato, kad nekvailas esu ir labai atidus. Todėl neilgai trukus mane sučiupo, gavau laisvės atėmimo bausmę.

Atsėdėjau man skirtą laiką, jaučiu išpirkęs savo klaidą, tik motinos skausmo neatpirksiu, daug prisikentėjo dėl manęs, sveikatą prarado. Kalėdamas supratau, kad nelengva bus grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo, neturėsiu draugų paramos, praradau giminių pasitikėjimą... Jau tada buvo aišku, kad svajonių apie geresnį gyvenimą teks atsisakyti.

Problema yra ta, kad oficialaus darbo niekada neturėjau, todėl dabar, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, kur tik nueičiau, joks darbdavys manęs nepriima, lyg būčiau koks raupsuotasis. Pokalbiui pasikviečia, bet kai pasakau, kad esu sėdėjęs, ilgai su manim ir nesikalba – keli žodžiai ir „viso gero, mes su jums susisieksime“. Žvilgsnis iš karto pasikeičia, matau neigiamą nusistatymą veiduose. Mato, kad nesu kvailas, tai stengiasi mandagiai, bet viską aš suprantu – niekas nenori imti buvusių kalinių.

Sunku įgauti žmonių pasitikėjimą. Žinot, va taip rankos ir svyra. Atrodo, kam iš vis ta žemė mane nešioja, jei niekur nepritampu dabar, pora metų po išėjimo – ir vien nesėkmės. Išgyvenu tik iš pašalpų ir tėvų padedamas... Nuolat ieškau darbo, tačiau kaskart prarandu viltį. Nebeliko nei draugų, nei artimieji bendrauja. Tik vieninteliai tėvai palaiko ryšį, bet ir tai gėdijasi kviesti į šventes su giminėmis.

Gaila man Lietuvos trumparegių žmonių, kurie, kaip sakoma, „apie knygą sprendžia iš viršelio“. Taip, aš sėdėjęs, bet pirmiau pasidomėkit, už ką, o ne teiskit iš karto. Nieko juk nenužudžiau... Tiesiog noriu pradėti naują gyvenimą, o būtent šalis, kurioje užaugau, kurią labiausiai myliu ir kuri man turėtų suteikti pagalbą, mane atstumia ir nustumia į patį dugną su užrašu: „niekam netinkamas“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo mintimis, patirtimi? Esate atsidūrę panašioje situacijoje? Papasakokite ir įkvėpkite! Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Šiaulių ugniagesių pagalba merginai – tikras vyriškumo pavyzdys (85)

Ką daryti, kai staiga užgęsta automobilio variklis? Su tokia problema susidūrusi mergina vargu ar...

Lietuvių jaunimas Vokietijoje susitiko su garbiais svečiais (1)

Vokietijos lietuvių sąjunga (VLJS) paskutinį spalio savaitgalį kvietė užsienyje gyvenančius...

Išvardino miuziklo „Kakės Makės gimtadienis“ trūkumus: teatre veiktų puikiai, bet ne arenoje (153)

Sekmadienį Vilniuje įvyko pirmasis miuziklo „ Kakės Makės gimtadienis“ parodymas. Visi...

Pristatyta nauja knyga apie menininką Gerardą Bagdonavičių ir Šiaulių krašto ekslibrisus

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) 2017 m. rudenį išleido knygą...

Upeivės nuotykiai Rusnėje: visada reikia būti atsargiam, kai prašai (3)

Yra sakoma: „Būk atsargus prašydamas, nes gali tai gauti“. Keletą praėjusių sezonų mes,...

Top naujienos

Gydytojas žino, ką pakeisti, kad laimingesni būtų tiek medikai, tiek pacientai (89)

Mano Idėja Lietuvai – padaryti taip, kad pacientai , kuriems iš tikrųjų reikia...

Reketininkams pasipriešinęs kaunietis papasakojo, kaip sulaukė keršto ir bėgo iš Lietuvos namuose vyras turėjo pinigų kambarį (140)

Kai dauguma išvykusių iš Lietuvos pradeda pasakoti savo istorijas, dažniausiai sako, kad...

Orai: į šalį užsuks žiema (3)

Pirmomis savaitės dienomis rudeniškus orus keis žiemiški: sparčiai atšals, o lietų keis...

Diatlovo perėjos incidentas: kraują stingdanti mįslinga istorija (105)

1959 metų sausį 23 metų Igoris Diatlovas aštuonių jaunų Sovietų Sąjungos žygeivių grupę...

Sutrypto „Žalgirio“ treneris pratrūko žaibais: reikėtų išvaikyti pusę komandos (13)

Labai abejotina, ar fiasko rudenį patyrusio Vilniaus „Žalgirio“ kapitono tiltelį ateinantį...

Aukso amžius baigiasi: laukia kitokių degalų kainų (183)

Kilus neramumams Saudo Arabijoje – ramybės nėra ir naftos rinkoje. Ekonomistai ir degalų...

Blogiausiai dirbančiu ministru gyventojai išrinko Verygą (228)

Negebėjimas susitvarkyti su Gedimino kalno irimu – tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl...

Žadėjo, kad dirbs ūkyje, bet pateko į sekso vergiją: emigrantės pasakoja siaubingus dalykus (134)

Vos baigusios mokyklą jos emigravo, tikėjosi pradėti dirbti ūkyje, tačiau pateko į tikrų...

Pripažino: dėl Gedimino kalno buvo gaištamas laikas (117)

21-as mėnuo – maždaug tiek laiko praėjo nuo tada, kai Gedimino kalnas akis badančiomis...

Mažeikiuose perėjoje mirtinai sužalota moteris, įtariamo vairuotojo ieško policija (29)

Sekmadienio vakarą Mažeikiuose, Žemaitijos gatvėje, perėjoje, rasta automobilio mirtinai...