Dzūkija - kraštas, garsėjantis savo turtinga istorija, gamtos vertybėmis, maloniai sutinkantis ir išlydintis savo svečius. Būtent taip Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos įkurtame tinklalapyje, turistams skirtoje skiltyje, pristatomas vienas iš Lietuvoje esančių penkių valstybinių parkų, kartu – ir didžiausia savo plotu saugoma teritorija Varėnos, Alytaus ir Lazdijų rajonuose.
Susidomėjusiam regionu ir pasiilgusiam gamtos turistui, atvykusiam iš svetur, tinklalapis siūlo ne vieną alternatyvą, tarp kurių dominuoja teminės ekskursijos grupėms, keletas maršrutų pėstiesiems, dviračių ir vandens turizmo mėgėjams. Informacija pateikiama lietuvių ir anglų kalbomis.
Pasinaudojus visagalio interneto paslaugomis, paįvairinant vasarišką savaitgalį, nutarta iš Vilniaus keliauti traukiniu Marcinkonių kryptimi, juolab, kad 2 val. kelionė neprailgsta, o turistas šalia to dar turi galimybę stebėti ir bebundančią Dainavos girią. Iš anksto planuojant dieną, apsispręsta įveikti Marcinkonių apylinkėmis vingiuojantį Dziackagirio (Zackagirio) gamtinį pažintinį taką, nuteikiantį net 13, 8 km distancijai savomis kojomis.
Tiesa, minėtasis Dzūkijos nacionalinio parko tinklalapis internete informuoja, jog galima rinktis ir trumpesnes atkarpas – 7 arba 10,5 km. Vis dėlto, smalsų turistą sužavėjo ilgoji tako dalis – vien tam, kad būtų susipažinta su, kaip reklamuojama internete, Dzūkijos vizitine kortele. Juolab, kad Marcinkonių lankytojų centre dirbanti moteris maloniai patikino apie galimybę suderinti esamas dienos laiko sąnaudas ir išreklamuotą maršrutą.
Gavus informacinį lankstinuką, jame buvo numatyti lankytini objektai: Marcinkonių Simono ir Judo Tado bažnyčia, Šaudzyklos kalnas, Dravės – drevinė pušis, Gaidžių kampas arba baltuojanti smėlio kopa, Meškos šikna vietiniams žinoma aukštapelkė, termokarstinės kilmės ežeriukas Aklaežeris ir bebravietės. Visas Zackagirio pažintinis takas nužymėtas specialiuoju ženklu – baltame kvadrate esančiu įstrižu raudonu brūkšniu.
Įspūdį palieka puikiai tvarkoma Marcinkonių geležinkelio stotis ir XX amžiaus pradžią menanti minėtoji Marcinkonių bažnyčia, ties Zackagiriu rastas gaivaus geriamo vandens šaltinis, vietinių vadinamas Juoduojus Šalciniu. Nuotaiką kelia ir pirmieji regione rasti grybai – ne kiekvienam dar žinoma žvynabudė, voveraitės, raudonviršiai, lepšiai, makavykai, ir uogos – vėlyvos mėlynės, bruknės, avietės. Nejučia yra ir ką palyginti – Aukštaitijoje jie kitokie, prisitaikę prie vietinės miško paklotės.
Pirmasis į akis kritęs šio pažintinio tako minusas – netvarkingai išmėtytos nuorodos, arba apskritai jų stoka. Vietomis ieškomą objektą įmanoma atrasti tik pagal Dzūkijai būdingą specifinę augmeniją. Laimei, sutikti vietiniai gyventojai paklydėlį maloniai sutinka pakonsultuoti.
Antra – nacionalinio parko direkcijai derėtų labiau rūpintis ir esama pažintinio tako būkle, kadangi antroji distancijos dalis Aklaežerio ir Zackagirio apylinkėmis praktiškai yra neprižiūrima: nuorodos apaugusios gigantiškais paparčiais, Zackagirio upelis pavirtęs pelke, o per jį vedantis lieptelis – beveik supuvęs, paliekantis bene tik dvi išeitis – išeiti iš pažintinio tako link civilizacijos, rizikuojant įklimpti pelkėje, arba ropštis geležinkelio pylimu, vėl gi rizikuojant savo kailiu, tik šįkart – mirtinai.
Žadėtųjų bebraviečių taip pat nerasi nė su žiburiu per vešintį dilgynių lauką. Susidaro įspūdis, kad ilgąja distancijos dalimi senokai yra keliavę ir patys Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai – vietomis net nenubraukti voratinkliai.
Praleidus visą dieną Dzūkijoje, norisi atkreipti nacionalinio parko direkcijos dėmesį į su lankstinukuose ir internete reklamuojamu vaizdu ir realybę. Regionas traukia žmones – tuo buvo galima įsitikinti pažintiniame take sutikus vokietį turistą, tad galbūt verta imtis kardinalių veiksmų reprezentuojant mūsų šalį užsienio turistų akyse ir atidžiau rūpinantis nacionalinės reikšmės objektais.