Populiarus komikas kartu su pilnametražių filmų režisūros debiutantu Jevgenij Abyzovu pristato šmaikštų ir kartu labai nepadorų filmą apie Rusijos šou verslo užkulisius, kurie yra tokie juokingi, jog po peržiūros žiūrovai dar ilgai galės kvatoti nuo pamatytų juokelių.
Apie ką mes čia..
Sėkmingas Rusijos šou verslo ryklys Igoris Uspenskis nespėja į visus numatytus svarbius ir nesvarbius susitikimus, todėl pamatęs internete visiškai identišką savęs kopiją, masažistą Sevą, jis nusprendžia duoti vaikinui šansą pabūti juo bent akimirkai. Tuo metu artėja labai svarbūs rinkimai – metų žmogaus ceremonija, kurioje Igoris yra vienas iš pagrindinių kandidatų. Daug žadanti pradžia su dubleriu pasiteisina, tačiau vis labiau į melagystės pinkles lendantis populiarus aktorius atsiduria chaoso sūkuryje, kurį jam pateikia prastuolis Seva.
Kūrinio vidus
Daug žadanti televizinio projekto „Comedy Club“ pradžia su laiku pavirto į neskoningo ir vulgaraus tualetinio humoro šou. Žinoma, dėka šio projekto mes galėjome pamatyti labai daug ryškių šių dienų komikų, ypač šio filmo žvaigždę, kuris savo charizma vis dėlto užgožia savo kolegas. Po serijos labai keistų, o kartu ir nejuokingų filmų, tikėti kūrėjų pažadais, kad pamatysime kažką naujo ir šviežio yra tiesiog neįmanoma, todėl privaloma labai skeptiškai žiūrėti į naują „Comedy Club“ produktą.
Šis naujas kūrinys vis dėlto lenkia ankstesnius darbus, tačiau jeigu prieš tai buvę filmai buvo orientuoti į Holivudo standartus, tai ši juosta labai jau panašėja į 1976 metų prancūzų klasikinę komediją „Žaisliukas“, kurioje pagrindinį vaidmenį suvaidino legendinis Pierras Richardas. Scenarijaus schema identiška, tik ankstesniame filme buvo padoresnis kontekstas. Čia mes gauname nevykėlio, kitaip tariant juodojo ančiuko arba pelenės skurdžią interpretaciją, tačiau kaip bebūtų keista, filmas visos peržiūros metu yra mielas akiai.
Pastebimas dar vienas faktas, žinoma, jau trykštantis Holivudu, tačiau užtat visai smagiai atrodantis – tai ryškus Eddy Murphy filmų kopijavimas, kai aktorius pats vaidina pagrindinius personažus, bet dėka grimo atrodo, jog ekrane matome skirtingus veikėjus. Drąsus žingsnis Rusijos komedijoms, o kartu - ir sėkmingas. Ypač galima pagirti kūrėjus už tobulą Staso Michailovo karikatūrą Michailo Stasovo personaže.
Vis dėlto dėka šios pašiepiančios karikatūros atskleidžiamas ir taip žinomas šou verslo antrasis veidas – pinigų siekis bet kokia kaina. Juokeliai kai kur perlenkia lazdą, tačiau kaip bebūtų, tai yra pats adekvačiausias „Comedy Club“ pasirodymas didžiuosiuose ekranuose. Vis dėlto kartais ausis rėžia labai skurdūs dialogai – atrodo, lyg scenaristai neturėtų fantazijos ir tuščias vietas užpildytų banaliomis replikomis.
Neapsieita ir be meilės motyvo. Vis dėlto kaip galima pamiršti tokį svarbų komedijų komponentą, kaip pagrindinių veikėjų šilčiausių jausmų įsiplieskimas? Žinoma, tai būna tik kinuose, kai gulbė gražuolė atkreipia dėmesį į juodąjį ančiuką. Dėka siužetinės linijos paprastumo laikas prabėga nepastebimai, o tai dar vienas pliusas kūrėjams, kurių pastangomis ši atpalaiduojanti peržiūra net ir labiausiai pavargusį po darbų žmogų sugrąžina į vėžes.
Techninės pusės ypatumai
Filme dominuoja du komponentai. Visų pirma, tai puikus grimas: ypač reikia paploti už pašiepiančią Staso Michailovo karikatūrą, kuri žibėjo viso filmo metu. Visų antra, kaip ir visuose rusų filmuose, didžiulis akcentas suteikiamas garso takeliui. Šviežios ir linksmos kompozicijos, lyg važiuotum mašina ir klausytum „Ruskoje Radijo“. Tokios muzikos mėgėjai įvertins kūrėjų pastangas.
Ne taip blogai atrodo ir operatoriaus darbas, kuris gana vaizdžiai savo kadrais papildo kiekvieno personažo charakterį, ypač iš daugelių rakursų užfiksuotos eisenos puikiai atspindi veikėjo socialinį statusą, jo padėtį visuomenėje. Tikrai yra, kur akis paganyti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tris pagrindinius vaidmenis suvaidinęs komikas Aleksandras A. Reva, reikia pripažinti, visiškai nesukūrė nieko naujo, o tiesiog transformavo savo legendinį gražiausio pasaulio žmogaus Arturo Piražkovo įvaizdį į Igorio Uspenskio atvaizdą. Tai nėra juokinga – graudu, jog žiūrovas negali išvysti nieko naujo iš šio talentingo žmogaus pusės.
Labiausiai vykęs jo pasirodymas yra kaip tik Michailo Stasovo personažas. Taiklus ir bekompromisis veidas, sukeliantis didžiausią juoką salėje. A. Revos kolega ne tik iš filmo, bet ir vienas iš „Comedy Clubo“ rezidentų Dmitrijus Chrustaliovas taip pat nepakeitė savo įvaizdžio, kurį demonstravo šou metu, nors jo pasirodymas pagyvina atmosferą kadre.
Seksualumu spindinti aktorė Kristina Asmus buvo gražiausia filmo detalė, net galima sakyti, jog ji buvo labiausiai vykusi visos juostos „dekoracija“. Žavus, o tuo pačiu - paprastas personažas vyriškai filmo auditorijai gali gerokai susukti galvas. Na, bet to ir norėjo kūrėjai, jog bent šis seksualus komponentas galėtų atitraukti akis nuo nelabai vykusios darbo.
Verdiktas
„Dubleris“ – tai eilinis populiaraus Rusijoje šou bandymas įstumti vieną iš savo rezidentų į plačius kino vandenis, tačiau, kaip bebūtų gaila, tai dar vienas nelabai vykęs procesas. Dėka neužsitęsusios siužetinės linijos eigos kai kuriose vietose, neblogų juokelių bei gražuolės pasirodymų ekrane, galima teigti, jog filmas puikiai tinka sekmadieninės popietės atpalaiduojančiam laiko praleidimui.