Ne taip seniai ėjau į vieną iš Vilniaus stotelių. Jau iš toli pastebėjau ant žemės keistai judantį objektą. Priėjus arčiau paaiškėjo, jog stotelė tapo prieglobsčiu ganėtinai padauginusiam alkoholio žmogui. Atvažiavo autobusas. Atsidarius durims, žmogus pašoko iš savo guolio ir puolė autobuso link. Deja, šiek tiek pervertinęs savo jėgas, vos įžengęs pro duris jis griuvo atgal. Stovėjau netoli, tad iš inercijos sugriebiau jį.
Autobusas nuvažiavo. Aš likau su naujuoju savo draugu ir keliais įtariai į mus žvelgiančiais tautiečiais stotelėje. Šiaip ne taip nutempiau žmogų ant šaligatvio. Bandžiau prašyti kelių vaikinų pagalbos... Tik bandžiau... Už kelių minučių atvažiavo man tinkamas autobusas. Aš įlipau į jį, o naujasis pažįstamas vėlgi pašoko ir paskui mane įvirto į sausakimšą autobusą. Vietų nebuvo. Žinoma, ką jau bekalbėti, jog kažkas teiktųsi užleisti jam savąją.
Autobusas pajudėjo, žmogelio kojos vėl neatlaikė. Jis griuvo ant autobuso grindų. Pradėjo ridentis į vieną ir į kitą pusę. Žmonėms toks spektaklis visai patiko. Jie labai smagiai, nesijudindami iš savo ložių laukė kaip gi čia baigsis ši, galima pavadinti, drama. Vis dėlto aš nesu labai didelis dramų gerbėjas, tad nusigavęs iki jo bandžiau jį pakelti. Tada žiūrovai taip pat įsitraukė į veiksmą. Gal kiek kitaip nei maniau: „Kokio velnio čia tempei šitą girtuoklį ?!“, „Nereikia tiek gert...“. Vis dėlto viena garbi pilietė teikėsi užleisti savo vietą ir aš užtempiau bendrakeleivį ant sėdynės.
Žmonės žvelgė į mane kaip į žudiką-maniaką, o viena intelektuali ponia net išdėstė ypatingai intriguojantį pasakojimą apie alkoholio kenkimą sveikatai. Po kelių minučių mano globotinis pašoko ir vienoj iš stotelių išbėgo pro duris. Nebegalėjau bėgti paskui. Įdomu – tebeguli jis ten...?