Ša­lia ma­nęs, gre­ti­ma­me bu­te, gy­ve­na sep­ty­nias­de­šimt­me­tė Te­re­sė. Mo­čiu­tė dar vi­sai gu­vi ir su­kal­ba­ma. Kas kar­tą su­tik­ta laip­ti­nė­je ar lif­te vis ko už­klau­sia ar­ba ką nors pa­pa­sa­ko­ja. Kai pas­ta­rą­jį sy­kį kar­tu ki­lo­me į penk­tą de­vy­naukš­čio na­mo aukš­tą, Te­re­sė už­si­mi­nė, kad kai­my­nai tu­ri pa­lai­ky­ti ry­šį ir vie­ni ki­tiems pa­dė­ti, taip esą bus sau­giau gy­ven­ti. To­liau – mo­čiu­tės mo­no­lo­gas apie bai­su­mus ir žiau­ru­mus mū­sų ša­ly­je, bet bū­tent pir­ma­sis sa­ki­nys apie kai­my­nus pus­die­niui įsi­rė­žė man į at­min­tį. Taip ir ki­lo min­tis die­nai tap­ti Te­re­sės še­šė­liu.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Kai va­ka­re nu­ė­jau pas kai­my­nę pa­si­klaus­ti, ar ji įsi­leis ma­ne į as­me­ni­nę erd­vę, ma­lo­niai nu­džiu­gau – Te­re­sė su­ti­ko su min­ti­mi ir vis klau­si­nė­jo, ar ra­ši­nį iš­spaus­dins koks nors laik­raš­tis. Iš­ly­dė­da­ma ma­ne iš sa­vo so­vie­ti­ne dva­sia kve­pian­čio bu­to, kai­my­nė pri­mi­nė, kad ry­toj ke­lia­mės 6 va­lan­dą ry­te ir su­si­tin­ka­me pus­ry­čiau­ti.

Ry­tas

Tre­čia­die­nio nak­tį il­go­kai už­si­sė­dė­jau prie kom­piu­te­rio, tad kel­tis bu­vo tik­rai sun­ku. Šiaip ne taip at­mer­ku­si akis su­si­ruo­šiau ir ne­už­ra­ki­nu­si na­mų du­rų iš­ėjau pas Te­re­sę. Mo­te­ris ma­nęs jau lau­kė. Tik įžen­gu­si pro du­ris ga­vau bar­ti, kad vė­luo­ju de­šim­tį mi­nu­čių. „Ar­ba­ta at­šals“, – burb­te­lė­jo. Vir­tu­vė­je ma­ne pa­si­ti­ko ža­dė­to­ji ar­ba­ta ir ka­ti­nas, tu­pin­tis ant šal­dy­tu­vo, deng­to nė­ri­niuo­ta ser­ve­tė­le. Te­re­sė su­sku­bo iš spin­te­lės trauk­ti ba­to­ną ir uo­gie­nę: „Ry­tais mėgs­tu sal­džiau (pa­val­gy­ti – K.B.)“, – šyp­te­li. Mo­te­ris sto­ru sluoks­niu te­pa avie­čių uo­gie­nės ir ne­gir­di ma­no ty­lių pra­šy­mų su­muš­ti­nio ne­ruoš­ti, pa­sak jos – avie­čių uo­gie­nės ne­ga­li­ma ne­mėg­ti, la­bai svei­ka vi­sam kū­nui. Pa­si­lie­ku abe­jo­nes sau ir to­liau ste­biu mo­te­rį.

Pa­ruo­šu­si mais­tą Te­re­sė sun­ko­kai kles­te­li ant ta­bu­re­tės, ku­ri tik­riau­siai vy­res­nė nei aš. Tuo­met pra­si­de­da pa­sa­ko­ji­mai apie sun­kiai sa­vo dar­bą at­lie­kan­čius są­na­rius, šal­tį, gy­dy­to­jus, ku­rie no­ri tik pi­ni­gų, ir ki­tas pa­sau­lio ne­gan­das. Be­kal­bė­da­ma apie sa­vo skaus­mus Te­re­sė pri­si­me­na, kad vai­kys­tė­je tek­da­vo stip­ro­kai pa­šal­ti ir tai ga­lė­tų bū­ti jos li­gos prie­žas­tis. Ne, ji kai­me ne­gy­ve­no, vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Vil­niu­je, tik te­ko ke­liau­ti iš mik­ro­ra­jo­no į mik­ro­ra­jo­ną, iš vie­no na­mo į ki­tą, iš bu­to į bu­tą. Jei ge­rai pa­me­na, kraus­tė­si aš­tuo­nis kar­tus. Tė­tis bu­vo mi­li­ci­nin­kas, ta­čiau ji su ma­ma ir se­se­ri­mi Ma­ri­ja gy­ve­no gan skur­džiai, daž­nai tek­da­vo kęs­ti šal­tį ir al­kį. Nors mei­lę jau­tė vi­sa­da, ma­ma bu­vo la­bai ge­ra mo­te­ris. Ta­da at­ei­na ei­lė trum­pam pa­sa­ko­ji­mui apie mo­ti­nos mei­lę ir švel­nu­mą. Kai pa­ky­la­me nuo sta­lo, laik­ro­dis ro­do be pen­kio­li­kos sep­tin­tą.

Ap­si­ren­gu­si pal­tu ir už­si­dė­ju­si skry­bė­lai­tę, Te­re­sė iš­ei­na iš bu­to, aš se­ku pas­kui. Du­ris mo­te­ris ra­ki­na tri­mis spy­no­mis, nes at­sar­gu­mui ri­bų nė­ra. Ge­ro­sios Vil­ties sto­te­lė­je įli­pa­me į 12 tro­lei­bu­są ir va­žiuo­ja­me iki Vin­co Ku­dir­kos aikš­tės. Lė­tu žings­niu trau­kia­me Ar­ki­ka­ted­ros link. Ei­da­ma ste­biuo­si, kad Te­re­sė, ne­pai­sant vi­sų prie pus­ry­čių sta­lo iš­var­dy­tų li­gų, pui­kiai vaikš­to, nė laz­de­lės ne­rei­kia.

At­ėju­sios su­ka­me link Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­čios, čia aš­tun­tą va­lan­dą ry­to vyks­ta pa­mal­dos, ku­rių mo­te­ris sten­gia­si ne­pra­leis­ti, ir taip kas­dien. Ka­dan­gi iki mi­šių tu­ri­me apie de­šim­tį mi­nu­čių, pra­dė­jau klau­si­nė­ti, už ką mel­džia­si Te­re­sė. Se­no­lė mel­džia­si už vi­sus, ku­riuos pa­žįs­ta ar ka­da nors pa­ži­no­jo: sa­vo tė­vus, prieš še­še­tą me­tų mi­ru­sį su­tuok­ti­nį, ke­lias li­ku­sias drau­ges, duk­rą, ku­ri ją re­tai be­ap­lan­ko, nors gy­ve­na ta­me pa­čia­me mies­te... Net­gi kai­my­nus, o į šią už­da­rą, vos pen­ke­tą žmo­nių su­da­ran­čią gru­pę įei­nu ir aš. Mums be­si­šnabž­dant į kop­ly­čią įei­na ku­ni­gas, mi­šios pra­si­de­da, Te­re­sė nu­ty­la.

Per pus­va­lan­dį trun­kan­čias mi­šias spė­ju pas­nū­du­riuo­ti, o kai­my­nė iš­gy­ve­na vie­ny­bę su Die­vu ar­ba bent taip sa­ko. Vė­liau ke­liau­ja­me iki sto­te­lės ir vėl lau­kia­me tro­lei­bu­so. Šį kar­tą sė­da­me į 14 nu­me­riu pa­žy­mė­tą ir iš­li­pa­me Cen­tro po­li­kli­ni­kos sto­te­lė­je. Šian­dien il­gai lauk­tas Te­re­sės vi­zi­tas pas oku­lis­tą.

Ei­lė­je prie ka­bi­ne­to du­rų su­si­tin­ka­me dvi mo­ters drau­ges – An­ge­lę ir Oną. Mo­te­rys pri­slo­pin­tais bal­sais ple­pa apie li­gas ir gy­dy­to­jus, be­veik ne­kreip­da­mos dė­me­sio į ma­ne. Kai kal­ba pa­si­su­ka apie ky­šius, ma­no bal­ta­plaukė kai­my­nė pra­se­ga sa­vo ran­ki­nę ir iš ten iš­trau­kia sal­dai­nių dė­žu­tę – tik­riau­siai tai pa­dės už­si­tar­nau­ti gy­dy­to­jo prie­lan­ku­mą. Ei­lė be­veik ne­ju­da, o man ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip klau­sy­tis mo­te­riš­kių po­kal­bio. Ona, pa­ste­bė­ju­si ma­no įdė­mų žvilgs­nį, pra­de­da pa­sa­ko­ti, kad vi­sos su­si­tin­ka tik čia – po­li­kli­ni­ko­je, mat gy­ve­na ga­na to­li vie­na nuo ki­tos ir į sve­čius už­su­ka tik svar­bio­mis pro­go­mis. Sė­dė­da­ma ant nu­trin­tos kė­dės ko­ri­do­riu­je ste­biu, kaip bė­gant lai­kui kiek­vie­na iš jų įei­na, o vė­liau iš­ei­na pro ka­bi­ne­to du­ris. Po pus­an­tros va­lan­dos mud­vi su Te­re­se vėl lū­ku­riuo­ja­me sto­te­lė­je. Ki­tas mū­sų lan­ky­ti­nas ob­jek­tas – par­duo­tu­vė.

Įė­ju­si į par­duo­tu­vę Te­re­sė kaip­mat su­ka į nu­kai­no­tų pre­kių sky­rių. Be­si­raus­da­ma po pre­kes pa­gau­na ma­no žvilgs­nį ir gūž­te­li pe­čiais – už pen­si­ją pra­ban­giai ne­pa­gy­ven­si. Dar­žo­ves mo­te­ris per­ka iš ki­ta­pus gat­vės įsi­kū­ru­sio pri­va­taus par­da­vė­jo. Aukš­to­kas vy­ras pūs­tais rau­do­nais skruos­tais par­da­vi­nė­ja po­mi­do­rus, agur­kus, bul­ves ir ki­tas že­mės ūkio gė­ry­bes. Kai­my­nė ti­ki, kad jo dar­žo­vės au­gin­tos eko­lo­giš­ko­mis są­ly­go­mis ir ne­purkš­tos pes­ti­ci­dais. Jos pi­ges­nės nei pre­ky­bos cen­tre.

Mū­sų na­mas – vos už ke­lių mi­nu­čių ke­lio. Kol ky­la­me lif­tu, Te­re­sė gar­siai gal­vo­ja, ką val­gy­si­me pie­tums.

Pie­tūs

Mo­čiu­tė mėgs­ta pie­tus val­gy­ti ly­giai pu­sę pir­mos. Šian­dien ant sta­lo ga­ruo­ja ne­di­de­lis puo­das pie­niš­kos per­li­nių kruo­pų sriu­bos ir vir­ti ma­ka­ro­nai su po­mi­do­rų pa­da­žu. Be­kram­ty­da­ma mais­tą Te­re­sė pa­sa­ko­ja, kad mė­są val­go tik šeš­ta­die­niais. Ne to­dėl, kad tai bū­tų ko­kia nors keis­ta tra­di­ci­ja, mo­te­ris tie­siog jos ne­įper­ka kas­dien. Mums be­val­gant, taip, val­gy­ti te­ko ir man, Te­re­sė, kaip ir kiek­vie­na sa­ve ger­bian­ti mo­čiu­tė, ne­pri­pa­žįs­ta jo­kių ne­igia­mų at­sa­ky­mų, su­si­ju­sių su mais­tu, ša­lia ko­jų tri­na­si il­go kai­lio juo­das ka­ti­nas. Mo­te­ris pa­le­pi­na ke­tur­ko­jį šla­ke­liu pie­no ir grį­žu­si prie sta­lo tę­sia pa­sa­ko­ji­mą apie sa­vo val­gy­mo įpro­čius. Ji tu­ri pa­žįs­ta­mą mo­te­rį, dir­ban­čią „Ca­ri­te“ – ka­ta­li­kiš­ko­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, pa­de­dan­čio­je varg­šams, – to­dėl kar­tą per mė­ne­sį gau­na mais­to da­vi­nį. Į jį įei­na kruo­pos, ma­ka­ro­nai, ke­li kon­ser­vai ir ki­tos mais­to pre­kės, be ku­rių tik­riau­siai ne­iš­gy­ven­tų. Mo­te­riai at­ro­do, jog di­die­ji pre­ky­bos cen­trai ne­ap­gal­vo­tai di­di­na mais­to kai­nas, to­dėl pa­pras­tam pen­si­nin­kui sun­ku iš­gy­ven­ti be pa­ra­mos iš ša­lies.

Mums bai­gus val­gy­ti, Te­re­sė su­krau­na in­dus į kriauk­lę ir prieš pra­dė­da­ma juos plau­ti įjun­gia ra­di­ją. Apa­ra­te nu­sta­ty­tas „M1“ ka­na­las. Aš nu­stem­bu ir puo­lu klau­si­nė­ti ko­dėl. Te­re­sei pa­tin­ka klau­sy­tis po­pie­ti­nių lai­dų ve­dė­jų ble­vyz­gų, ji kar­tais ir ki­tų ra­di­jo sto­čių pa­si­klau­so, tik ven­gia Ma­ri­jos ra­di­jo, juk ir taip ry­te bū­na pa­mal­do­se. Su­tvar­kius vir­tu­vę lau­kia ki­tas die­no­tvarkės punk­tas – va­lan­da po­pie­čio mie­go. Aš pa­lie­ku kai­my­nę mie­go­ti, o pa­ti iš­ei­nu tvar­ky­ti sa­vo rei­ka­lų, pa­ža­dė­ju­si grįž­ti po va­lan­dos.

Į 131 bu­tą grį­žau prieš laik­ro­džiui iš­mu­šant tre­čią. Te­re­sė ma­nęs jau lau­kia. Pri­sė­du­si ant keis­tą dul­kių ir se­no žmo­gaus kva­pą sklei­džian­čios so­fos žiū­riu, kaip mo­te­ris spin­to­je ieš­ko pirš­ti­nių. Po ke­lių mi­nu­čių kaž­kas pa­spau­dė du­rų skam­bu­tį. Pa­lie­pu­si man ap­si­reng­ti pal­tą, se­no­lė spar­čiu žings­niu nu­sku­bė­jo link du­rų. Ten lau­kė mū­sų ben­dras kai­my­nas Ro­mas su šu­ne­liu. Nors ter­mo­met­ro stul­pe­lis ro­dė apie 11 laips­nių ši­lu­mos, Te­re­sė ap­si­vil­ko šil­tą striu­kę, ap­si­avė žie­mi­nius ba­tus ir iš­ei­da­ma pro du­ris pa­si­čiu­po ant sta­liu­ko ko­ri­do­riu­je nu­mes­tas pirš­ti­nes. Mū­sų lau­kė kas­die­nis kai­my­nų pa­si­vaikš­čio­ji­mas.

Ro­mas – sep­ty­nias­de­šimt še­še­rių me­tų se­nu­kas. Su­si­kūp­ri­nęs, su ke­lias sa­vai­tes ne­skus­ta barz­da ir ne­šu­kuo­tu kuokš­tu plau­kų pa­kau­šy­je. Vy­ras ty­lus, ma­ža­kal­bis, ta­čiau, Te­re­sės tei­gi­mu, tu­ri la­bai ge­rą šir­dį ir vi­suo­met pa­de­da, kai jai bū­na ko­kia nors bė­da. Kar­tu su Ro­mu gy­ve­na dvy­li­kos me­tų su­lau­ku­si ma­ža­ūgė ka­lė Mir­ta, Te­re­sė juo­kau­ja, kad tiek šuo, tiek se­nu­kas vie­no­do am­žiaus, vie­nin­te­lis skir­tu­mas, kad Mir­ta pa­sau­lio jau ne­be­ma­to, o Ro­mo re­gė­ji­mas ga­na ge­ras ir aki­nių pri­rei­kia tik skai­tant. Mums be­vaikš­čio­jant lė­tu žings­niu, dau­giau­sia kal­bė­jo Te­re­sė, mo­te­ris pa­si­guo­dė dėl prieš pus­me­tį su­ge­du­sio lif­to ir kad vis dar mo­ka už jo tai­sy­mą, py­ko, kad vir­šu­ti­niuo­se na­mo aukš­tuo­se gy­ve­nan­tys vai­ki­nai spjau­do ta­me pa­čia­me su­re­mon­tuo­ta­me lif­te, skun­dė­si, kad iš­me­ta­mų šiukš­lių bil­de­sys vamz­džiu gir­dė­ti net nak­ti­mis. Kai iš­lie­jo vi­są ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, ėmė kal­bin­ti Ro­mą, ku­ris per vi­są jos mo­no­lo­gą tik link­čio­jo gal­va ir nė žo­džio ne­iš­ta­rė. Ro­mas šian­dien bu­vo ne­kal­bus, gal kad aš vaikš­čio­jau drau­ge, o gal dėl šal­to vė­jo ir re­tų lie­taus la­šų – taip ir ne­pa­sa­kė.

Į Te­re­sės na­mus grį­žo­me po va­lan­dos. Mo­te­rė­lė tik nu­si­me­tu­si striu­kę grie­bė­si kais­ti ar­ba­ti­nio ir šil­dy­ti ne tik ma­no, bet ir sa­vo su­ša­lu­sio kū­no šil­tu gė­ri­mu. Kai liep­žie­džių ar­ba­ta bu­vo pa­ruoš­ta, su­sė­do­me sve­tai­nė­je prie te­le­vi­zo­riaus. Mo­čiu­tė jau ge­rus po­rą mė­ne­sių vėl ga­li džiaug­tis kal­ban­čia dė­že, nes pas ją bu­vo at­vy­kę skait­me­ni­nės te­le­vi­zi­jos „Ga­la“ dar­bi­nin­kai ir su di­de­le nuo­lai­da pri­jun­gė skait­me­ni­nės te­le­vi­zi­jos prie­dė­lį. Kaip pa­ti sa­ko – spal­vos at­ro­do gra­žes­nės ir ryš­kes­nės, o kai­na per daug ne­si­kan­džio­ja. Tik kol kas Te­re­sė žiū­ri ke­tu­ris ka­na­lus, ki­tų įsi­jung­ti ne­la­bai mo­ka, bet jai jų ir ne­rei­kia, už­ten­ka tiek, kiek yra.

Per LNK pa­žiū­rė­ju­sios ke­le­tą me­lod­ra­mų vėl pra­de­da­me kal­bė­tis. Šį kar­tą apie Te­re­sės vy­rą An­ta­ną. Jis mi­rė prieš še­še­rius me­tus, nuo ta­da Te­re­sė kas­nakt prieš mie­gą pa­si­kal­ba su jo dva­sia dan­gu­je, mat ti­ki, kad šis ją ste­bi ir gir­di. An­ta­nas bu­vo gra­žaus sto­to, ge­ro vei­do ir, svar­biau­sia, kul­tū­rin­gas, ra­mus. Su al­ko­ho­liu bė­dų ne­tu­rė­jo, o iš­gė­ręs nie­ka­da ne­tap­da­vo ag­re­sy­vus, daž­niau­siai pa­dau­gi­nęs ei­da­vo mie­go­ti. Tik šir­dis bu­vo sil­pna, pa­ty­rė ke­le­tą prie­puo­lių, pas­ku­ti­nis jį ir pra­žu­dė. Šiuo me­tu jo kū­nas il­si­si Su­der­vės ka­pi­nė­se, jas Te­re­sė ap­lan­ko bent ke­lis kar­tus per mė­ne­sį. Ste­bė­jau kal­ban­čią mo­čiu­tę ir su kiek­vie­nu žo­džiu apie ve­lio­nį vy­rą jos mi­na ki­to nuo švel­nios iki di­de­lio liū­de­sio sle­gia­mos. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ką reiš­kia pra­ras­ti žmo­gų po daug kar­tu nu­gy­ven­to lai­ko.

Sie­ni­nis laik­ro­dis sve­tai­nė­je ro­dė be­veik pu­sę sep­tin­tos, Te­re­sė per­jun­gė ka­na­lą – lai­kas ži­nioms.

Va­ka­ras

Mo­te­ris nau­jie­nas ste­bė­jo tai su­si­kau­pu­si, tai su šyp­se­na, tai su­ne­ri­mu­si. Di­džiau­sią ne­ri­mą jai su­kė­lė pra­ne­ši­mas apie Kai­šia­do­ry­se nu­žu­dy­tą tak­si vai­ruo­to­ju dir­bu­sį vy­rą. „Jau nie­kur ne­be­ga­li­ma jaus­tis sau­giai, tie nar­ko­ti­kai jau­nus žmo­nes da­ro pik­tais gy­vu­liais, bai­siau nei deg­ti­nė...“ – iš­klau­siu­si nau­jie­ną re­ziu­ma­vo Te­re­sė. Pa­klau­siau, ar ji jau­čia­si sau­gi sa­vo na­muo­se. At­sa­ky­mas ne­igia­mas. Spy­nos sau­gu­mo jaus­mo ne­su­tei­kia, kai ap­link vie­ni ki­tus ža­lo­ja ir žu­do. Nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da at­eis ta­vo ei­lė. Liūd­na gir­dė­ti, kad se­nas žmo­gus ne­tu­ri sau­gaus prie­globs­čio, kur nuo vi­sų pa­sau­lio ne­gan­dų pa­si­slėp­tų.

Pra­ne­šė­jai pra­kal­bus apie nau­jie­nas iš už­sie­nio, pa­ma­niau, kad Te­re­sė pra­dės pa­sa­ko­ti ko­kį nors dar vie­ną pri­si­mi­ni­mą. Kly­dau. Ji, su­rau­ku­si ži­lus an­ta­kius, pro aki­nių stik­lus ste­bė­jo te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne be­si­kei­čian­čius vaiz­dus. Kai pa­si­tei­ra­vau, ar do­mi­si už­sie­nio nau­jie­no­mis, mo­čiu­tė link­te­lė­jo, o kaip ki­taip, pa­sau­lis Lie­tu­va ne­si­bai­gia. Pa­si­ro­do, ma­no kai­my­nė do­mi­si ne tik kri­mi­na­lais, bet ir po­li­ti­ka, eko­no­mi­ka. Ne­puo­la vi­sų iš­girs­tų da­ly­kų kri­ti­kuo­ti, grei­čiau ap­svars­to, ar ge­rai da­ro vals­ty­bių gal­vos pri­im­da­mos vie­nus ar ki­tus spren­di­mus. Tik spor­tas se­no­lės ne­do­mi­na, tuo me­tu, kai ek­ra­ne pa­si­ro­do re­por­ta­žas apie Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų su­ti­ki­mą, ji lė­tu žings­niu trau­kia link vir­tu­vės vir­ti dar ar­ba­tos.

Grį­žu­si prieš pat pra­si­de­dant orų prog­no­zei, ant sta­lo, deng­to ner­ta stal­tie­se, sta­to du ga­ruo­jan­čius puo­de­lius. Šį kar­tą – juo­da ar­ba­ta su cit­ri­na ir me­du­mi – kve­pia ska­niai. Iš­kart po orų pra­ne­šė­jos at­si­svei­ki­ni­mo Te­re­sė spau­džia pir­mu nu­me­riu pa­žy­mė­tą nuo­to­li­nio val­dy­mo pul­te­lio myg­tu­ką. Lai­kas „Pa­no­ra­mai“, čia ge­riau ži­nias pa­pa­sa­ko­ja, dau­giau de­ta­lių pa­tei­kia. Per­žiū­ri­me ir „Pa­no­ra­mą“, o po jos lau­kia mie­go me­tas.

Se­no­lė iš­lei­džia ma­ne pro du­ris pra­šy­da­ma dar ku­rią die­ną ap­lan­ky­ti. Grįž­tu į sa­vo bu­tą ir ga­liu tik įsi­vaiz­duo­ti, kaip mie­gui pa­si­ren­gu­si mo­čiu­tė čia pat, už sie­nos, gu­li lo­vo­je ir min­ti­mis kal­ba­si su vy­ru. Įdo­mu, ar pa­mi­nė­jo, kad die­ną pra­lei­do su ma­ni­mi?

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Radviliškio raj. rastas didžiulis baravykas (16)

Baravykas yra ypač mėgstamas lietuvių grybautojų ir dažnai stebina savo dydžiu. DELFI...

Fotografavo kainas parduotuvėje – apsauginis pradėjo grasinti policija (313)

Panevėžyje atsidarė nauja graži parduotuvė. Šiaip iš kliento pusės parduotuvė labai patogi,...

Paramos akcija ar per prievartą mokamas euras? Iš karto nesusigaudžiau (150)

Nežinau, kiek jau laiko ši „naujovė“ yra, kadangi nedažnai lankausi IKI tinklo parduotuvėse,...

„Dienos be automobilio“ akcija nuvylė: vargu, ar vairuotojai norės taip važinėti visąlaik (57)

Kasdien, tuo pačiu metu (pusę 9 ryto) važiuoju į darbą 46 autobusu. Vos tik atėjo rugsėjo...

Nerimaujanti būsima motina: kokio dydžio išmoką gausiu? (14)

Rašau kaip sąžininga, bet nusiminusi Lietuvos pilietė. Dirbu specialistės darbą ir mano...

Top naujienos

Dėl meilės išvyko į JAV, tačiau pateko į kalėjimą: jie negalėjo patikėti, kad europietė pasirinko tokį kelią (7)

Dabar Aušra Kazlauskienė – sėkminga verslininkė, mylima žmona ir dviejų nuostabių vaikų...

Kokiais lėktuvais skraidysime po 10 ar 20 metų (11)

Nors aviacijos entuziastai svajoja apie danguje dominuosiančius viršgarsinius, bepiločius ar...

Orai: mėgausimės šiltais ir sausais orais (4)

Artimiausiomis dienomis išvengsime lietaus, vyraus gana šilti orai . Taip LRT RADIJUI sako...

Įsikarščiavęs mostelėjo: policijai iškvietė policiją (81)

Ūkininkas Valdas Morkus iškvietė policiją patiems policininkams. Už tai policijos pareigūnai...

Nedeklaravusių gyvenamosios vietos laukia problemos (254)

Po nau­jų­jų me­tų gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­bus ga­li­ma de­kla­ruo­ti prie...

Kaip duomenų mokslas padeda gelbėti gyvybes (2)

Šiandien duomenis apie savo veiklą kaupia daugelis įmonių: parduotuvių tinklai, draudimo...

Sveikosios čija sėklos turi ir šalutinį poveikį – kai kuriems net mirtiną (8)

Ispaninio šalavijo sėklos, liaudyje dar vadinamos „ čija “ (angl. chia), yra ypač maistingas...

Miegamojo paslaptys: kiek dažniausiai trunka meilės žaidimai? (51)

Būgštaujate, kad jūsų naktiniai išdykavimai lovoje nėra pakankamai ilgi? Dauguma porų tai daro...

Šokantis milijonierius G. Vacchi po skyrybų ilgai neliūdėjo: jau neslepia meilės perpus jaunesnei Mis Kolumbijai (24)

Dar visai neseniai milijonai viso pasaulio merginų viešai džiūgavo: šokančiu milijonieriumi...

Pastebėtas antras orų kraštutinumas per 137 metus (23)

NASA nustatė, kad 2017 metų rugpjūtis buvo antrasis karščiausias paskutinis vasaros mėnuo per...