Kaip aš praleidau dieną su Vilniaus pensininke: mėsa - tik šeštadienio meniu

Ša­lia ma­nęs, gre­ti­ma­me bu­te, gy­ve­na sep­ty­nias­de­šimt­me­tė Te­re­sė. Mo­čiu­tė dar vi­sai gu­vi ir su­kal­ba­ma. Kas kar­tą su­tik­ta laip­ti­nė­je ar lif­te vis ko už­klau­sia ar­ba ką nors pa­pa­sa­ko­ja. Kai pas­ta­rą­jį sy­kį kar­tu ki­lo­me į penk­tą de­vy­naukš­čio na­mo aukš­tą, Te­re­sė už­si­mi­nė, kad kai­my­nai tu­ri pa­lai­ky­ti ry­šį ir vie­ni ki­tiems pa­dė­ti, taip esą bus sau­giau gy­ven­ti. To­liau – mo­čiu­tės mo­no­lo­gas apie bai­su­mus ir žiau­ru­mus mū­sų ša­ly­je, bet bū­tent pir­ma­sis sa­ki­nys apie kai­my­nus pus­die­niui įsi­rė­žė man į at­min­tį. Taip ir ki­lo min­tis die­nai tap­ti Te­re­sės še­šė­liu.

Kai va­ka­re nu­ė­jau pas kai­my­nę pa­si­klaus­ti, ar ji įsi­leis ma­ne į as­me­ni­nę erd­vę, ma­lo­niai nu­džiu­gau – Te­re­sė su­ti­ko su min­ti­mi ir vis klau­si­nė­jo, ar ra­ši­nį iš­spaus­dins koks nors laik­raš­tis. Iš­ly­dė­da­ma ma­ne iš sa­vo so­vie­ti­ne dva­sia kve­pian­čio bu­to, kai­my­nė pri­mi­nė, kad ry­toj ke­lia­mės 6 va­lan­dą ry­te ir su­si­tin­ka­me pus­ry­čiau­ti.

Ry­tas

Tre­čia­die­nio nak­tį il­go­kai už­si­sė­dė­jau prie kom­piu­te­rio, tad kel­tis bu­vo tik­rai sun­ku. Šiaip ne taip at­mer­ku­si akis su­si­ruo­šiau ir ne­už­ra­ki­nu­si na­mų du­rų iš­ėjau pas Te­re­sę. Mo­te­ris ma­nęs jau lau­kė. Tik įžen­gu­si pro du­ris ga­vau bar­ti, kad vė­luo­ju de­šim­tį mi­nu­čių. „Ar­ba­ta at­šals“, – burb­te­lė­jo. Vir­tu­vė­je ma­ne pa­si­ti­ko ža­dė­to­ji ar­ba­ta ir ka­ti­nas, tu­pin­tis ant šal­dy­tu­vo, deng­to nė­ri­niuo­ta ser­ve­tė­le. Te­re­sė su­sku­bo iš spin­te­lės trauk­ti ba­to­ną ir uo­gie­nę: „Ry­tais mėgs­tu sal­džiau (pa­val­gy­ti – K.B.)“, – šyp­te­li. Mo­te­ris sto­ru sluoks­niu te­pa avie­čių uo­gie­nės ir ne­gir­di ma­no ty­lių pra­šy­mų su­muš­ti­nio ne­ruoš­ti, pa­sak jos – avie­čių uo­gie­nės ne­ga­li­ma ne­mėg­ti, la­bai svei­ka vi­sam kū­nui. Pa­si­lie­ku abe­jo­nes sau ir to­liau ste­biu mo­te­rį.

Pa­ruo­šu­si mais­tą Te­re­sė sun­ko­kai kles­te­li ant ta­bu­re­tės, ku­ri tik­riau­siai vy­res­nė nei aš. Tuo­met pra­si­de­da pa­sa­ko­ji­mai apie sun­kiai sa­vo dar­bą at­lie­kan­čius są­na­rius, šal­tį, gy­dy­to­jus, ku­rie no­ri tik pi­ni­gų, ir ki­tas pa­sau­lio ne­gan­das. Be­kal­bė­da­ma apie sa­vo skaus­mus Te­re­sė pri­si­me­na, kad vai­kys­tė­je tek­da­vo stip­ro­kai pa­šal­ti ir tai ga­lė­tų bū­ti jos li­gos prie­žas­tis. Ne, ji kai­me ne­gy­ve­no, vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Vil­niu­je, tik te­ko ke­liau­ti iš mik­ro­ra­jo­no į mik­ro­ra­jo­ną, iš vie­no na­mo į ki­tą, iš bu­to į bu­tą. Jei ge­rai pa­me­na, kraus­tė­si aš­tuo­nis kar­tus. Tė­tis bu­vo mi­li­ci­nin­kas, ta­čiau ji su ma­ma ir se­se­ri­mi Ma­ri­ja gy­ve­no gan skur­džiai, daž­nai tek­da­vo kęs­ti šal­tį ir al­kį. Nors mei­lę jau­tė vi­sa­da, ma­ma bu­vo la­bai ge­ra mo­te­ris. Ta­da at­ei­na ei­lė trum­pam pa­sa­ko­ji­mui apie mo­ti­nos mei­lę ir švel­nu­mą. Kai pa­ky­la­me nuo sta­lo, laik­ro­dis ro­do be pen­kio­li­kos sep­tin­tą.

Ap­si­ren­gu­si pal­tu ir už­si­dė­ju­si skry­bė­lai­tę, Te­re­sė iš­ei­na iš bu­to, aš se­ku pas­kui. Du­ris mo­te­ris ra­ki­na tri­mis spy­no­mis, nes at­sar­gu­mui ri­bų nė­ra. Ge­ro­sios Vil­ties sto­te­lė­je įli­pa­me į 12 tro­lei­bu­są ir va­žiuo­ja­me iki Vin­co Ku­dir­kos aikš­tės. Lė­tu žings­niu trau­kia­me Ar­ki­ka­ted­ros link. Ei­da­ma ste­biuo­si, kad Te­re­sė, ne­pai­sant vi­sų prie pus­ry­čių sta­lo iš­var­dy­tų li­gų, pui­kiai vaikš­to, nė laz­de­lės ne­rei­kia.

At­ėju­sios su­ka­me link Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­čios, čia aš­tun­tą va­lan­dą ry­to vyks­ta pa­mal­dos, ku­rių mo­te­ris sten­gia­si ne­pra­leis­ti, ir taip kas­dien. Ka­dan­gi iki mi­šių tu­ri­me apie de­šim­tį mi­nu­čių, pra­dė­jau klau­si­nė­ti, už ką mel­džia­si Te­re­sė. Se­no­lė mel­džia­si už vi­sus, ku­riuos pa­žįs­ta ar ka­da nors pa­ži­no­jo: sa­vo tė­vus, prieš še­še­tą me­tų mi­ru­sį su­tuok­ti­nį, ke­lias li­ku­sias drau­ges, duk­rą, ku­ri ją re­tai be­ap­lan­ko, nors gy­ve­na ta­me pa­čia­me mies­te... Net­gi kai­my­nus, o į šią už­da­rą, vos pen­ke­tą žmo­nių su­da­ran­čią gru­pę įei­nu ir aš. Mums be­si­šnabž­dant į kop­ly­čią įei­na ku­ni­gas, mi­šios pra­si­de­da, Te­re­sė nu­ty­la.

Per pus­va­lan­dį trun­kan­čias mi­šias spė­ju pas­nū­du­riuo­ti, o kai­my­nė iš­gy­ve­na vie­ny­bę su Die­vu ar­ba bent taip sa­ko. Vė­liau ke­liau­ja­me iki sto­te­lės ir vėl lau­kia­me tro­lei­bu­so. Šį kar­tą sė­da­me į 14 nu­me­riu pa­žy­mė­tą ir iš­li­pa­me Cen­tro po­li­kli­ni­kos sto­te­lė­je. Šian­dien il­gai lauk­tas Te­re­sės vi­zi­tas pas oku­lis­tą.

Ei­lė­je prie ka­bi­ne­to du­rų su­si­tin­ka­me dvi mo­ters drau­ges – An­ge­lę ir Oną. Mo­te­rys pri­slo­pin­tais bal­sais ple­pa apie li­gas ir gy­dy­to­jus, be­veik ne­kreip­da­mos dė­me­sio į ma­ne. Kai kal­ba pa­si­su­ka apie ky­šius, ma­no bal­ta­plaukė kai­my­nė pra­se­ga sa­vo ran­ki­nę ir iš ten iš­trau­kia sal­dai­nių dė­žu­tę – tik­riau­siai tai pa­dės už­si­tar­nau­ti gy­dy­to­jo prie­lan­ku­mą. Ei­lė be­veik ne­ju­da, o man ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip klau­sy­tis mo­te­riš­kių po­kal­bio. Ona, pa­ste­bė­ju­si ma­no įdė­mų žvilgs­nį, pra­de­da pa­sa­ko­ti, kad vi­sos su­si­tin­ka tik čia – po­li­kli­ni­ko­je, mat gy­ve­na ga­na to­li vie­na nuo ki­tos ir į sve­čius už­su­ka tik svar­bio­mis pro­go­mis. Sė­dė­da­ma ant nu­trin­tos kė­dės ko­ri­do­riu­je ste­biu, kaip bė­gant lai­kui kiek­vie­na iš jų įei­na, o vė­liau iš­ei­na pro ka­bi­ne­to du­ris. Po pus­an­tros va­lan­dos mud­vi su Te­re­se vėl lū­ku­riuo­ja­me sto­te­lė­je. Ki­tas mū­sų lan­ky­ti­nas ob­jek­tas – par­duo­tu­vė.

Įė­ju­si į par­duo­tu­vę Te­re­sė kaip­mat su­ka į nu­kai­no­tų pre­kių sky­rių. Be­si­raus­da­ma po pre­kes pa­gau­na ma­no žvilgs­nį ir gūž­te­li pe­čiais – už pen­si­ją pra­ban­giai ne­pa­gy­ven­si. Dar­žo­ves mo­te­ris per­ka iš ki­ta­pus gat­vės įsi­kū­ru­sio pri­va­taus par­da­vė­jo. Aukš­to­kas vy­ras pūs­tais rau­do­nais skruos­tais par­da­vi­nė­ja po­mi­do­rus, agur­kus, bul­ves ir ki­tas že­mės ūkio gė­ry­bes. Kai­my­nė ti­ki, kad jo dar­žo­vės au­gin­tos eko­lo­giš­ko­mis są­ly­go­mis ir ne­purkš­tos pes­ti­ci­dais. Jos pi­ges­nės nei pre­ky­bos cen­tre.

Mū­sų na­mas – vos už ke­lių mi­nu­čių ke­lio. Kol ky­la­me lif­tu, Te­re­sė gar­siai gal­vo­ja, ką val­gy­si­me pie­tums.

Pie­tūs

Mo­čiu­tė mėgs­ta pie­tus val­gy­ti ly­giai pu­sę pir­mos. Šian­dien ant sta­lo ga­ruo­ja ne­di­de­lis puo­das pie­niš­kos per­li­nių kruo­pų sriu­bos ir vir­ti ma­ka­ro­nai su po­mi­do­rų pa­da­žu. Be­kram­ty­da­ma mais­tą Te­re­sė pa­sa­ko­ja, kad mė­są val­go tik šeš­ta­die­niais. Ne to­dėl, kad tai bū­tų ko­kia nors keis­ta tra­di­ci­ja, mo­te­ris tie­siog jos ne­įper­ka kas­dien. Mums be­val­gant, taip, val­gy­ti te­ko ir man, Te­re­sė, kaip ir kiek­vie­na sa­ve ger­bian­ti mo­čiu­tė, ne­pri­pa­žįs­ta jo­kių ne­igia­mų at­sa­ky­mų, su­si­ju­sių su mais­tu, ša­lia ko­jų tri­na­si il­go kai­lio juo­das ka­ti­nas. Mo­te­ris pa­le­pi­na ke­tur­ko­jį šla­ke­liu pie­no ir grį­žu­si prie sta­lo tę­sia pa­sa­ko­ji­mą apie sa­vo val­gy­mo įpro­čius. Ji tu­ri pa­žįs­ta­mą mo­te­rį, dir­ban­čią „Ca­ri­te“ – ka­ta­li­kiš­ko­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, pa­de­dan­čio­je varg­šams, – to­dėl kar­tą per mė­ne­sį gau­na mais­to da­vi­nį. Į jį įei­na kruo­pos, ma­ka­ro­nai, ke­li kon­ser­vai ir ki­tos mais­to pre­kės, be ku­rių tik­riau­siai ne­iš­gy­ven­tų. Mo­te­riai at­ro­do, jog di­die­ji pre­ky­bos cen­trai ne­ap­gal­vo­tai di­di­na mais­to kai­nas, to­dėl pa­pras­tam pen­si­nin­kui sun­ku iš­gy­ven­ti be pa­ra­mos iš ša­lies.

Mums bai­gus val­gy­ti, Te­re­sė su­krau­na in­dus į kriauk­lę ir prieš pra­dė­da­ma juos plau­ti įjun­gia ra­di­ją. Apa­ra­te nu­sta­ty­tas „M1“ ka­na­las. Aš nu­stem­bu ir puo­lu klau­si­nė­ti ko­dėl. Te­re­sei pa­tin­ka klau­sy­tis po­pie­ti­nių lai­dų ve­dė­jų ble­vyz­gų, ji kar­tais ir ki­tų ra­di­jo sto­čių pa­si­klau­so, tik ven­gia Ma­ri­jos ra­di­jo, juk ir taip ry­te bū­na pa­mal­do­se. Su­tvar­kius vir­tu­vę lau­kia ki­tas die­no­tvarkės punk­tas – va­lan­da po­pie­čio mie­go. Aš pa­lie­ku kai­my­nę mie­go­ti, o pa­ti iš­ei­nu tvar­ky­ti sa­vo rei­ka­lų, pa­ža­dė­ju­si grįž­ti po va­lan­dos.

Į 131 bu­tą grį­žau prieš laik­ro­džiui iš­mu­šant tre­čią. Te­re­sė ma­nęs jau lau­kia. Pri­sė­du­si ant keis­tą dul­kių ir se­no žmo­gaus kva­pą sklei­džian­čios so­fos žiū­riu, kaip mo­te­ris spin­to­je ieš­ko pirš­ti­nių. Po ke­lių mi­nu­čių kaž­kas pa­spau­dė du­rų skam­bu­tį. Pa­lie­pu­si man ap­si­reng­ti pal­tą, se­no­lė spar­čiu žings­niu nu­sku­bė­jo link du­rų. Ten lau­kė mū­sų ben­dras kai­my­nas Ro­mas su šu­ne­liu. Nors ter­mo­met­ro stul­pe­lis ro­dė apie 11 laips­nių ši­lu­mos, Te­re­sė ap­si­vil­ko šil­tą striu­kę, ap­si­avė žie­mi­nius ba­tus ir iš­ei­da­ma pro du­ris pa­si­čiu­po ant sta­liu­ko ko­ri­do­riu­je nu­mes­tas pirš­ti­nes. Mū­sų lau­kė kas­die­nis kai­my­nų pa­si­vaikš­čio­ji­mas.

Ro­mas – sep­ty­nias­de­šimt še­še­rių me­tų se­nu­kas. Su­si­kūp­ri­nęs, su ke­lias sa­vai­tes ne­skus­ta barz­da ir ne­šu­kuo­tu kuokš­tu plau­kų pa­kau­šy­je. Vy­ras ty­lus, ma­ža­kal­bis, ta­čiau, Te­re­sės tei­gi­mu, tu­ri la­bai ge­rą šir­dį ir vi­suo­met pa­de­da, kai jai bū­na ko­kia nors bė­da. Kar­tu su Ro­mu gy­ve­na dvy­li­kos me­tų su­lau­ku­si ma­ža­ūgė ka­lė Mir­ta, Te­re­sė juo­kau­ja, kad tiek šuo, tiek se­nu­kas vie­no­do am­žiaus, vie­nin­te­lis skir­tu­mas, kad Mir­ta pa­sau­lio jau ne­be­ma­to, o Ro­mo re­gė­ji­mas ga­na ge­ras ir aki­nių pri­rei­kia tik skai­tant. Mums be­vaikš­čio­jant lė­tu žings­niu, dau­giau­sia kal­bė­jo Te­re­sė, mo­te­ris pa­si­guo­dė dėl prieš pus­me­tį su­ge­du­sio lif­to ir kad vis dar mo­ka už jo tai­sy­mą, py­ko, kad vir­šu­ti­niuo­se na­mo aukš­tuo­se gy­ve­nan­tys vai­ki­nai spjau­do ta­me pa­čia­me su­re­mon­tuo­ta­me lif­te, skun­dė­si, kad iš­me­ta­mų šiukš­lių bil­de­sys vamz­džiu gir­dė­ti net nak­ti­mis. Kai iš­lie­jo vi­są ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, ėmė kal­bin­ti Ro­mą, ku­ris per vi­są jos mo­no­lo­gą tik link­čio­jo gal­va ir nė žo­džio ne­iš­ta­rė. Ro­mas šian­dien bu­vo ne­kal­bus, gal kad aš vaikš­čio­jau drau­ge, o gal dėl šal­to vė­jo ir re­tų lie­taus la­šų – taip ir ne­pa­sa­kė.

Į Te­re­sės na­mus grį­žo­me po va­lan­dos. Mo­te­rė­lė tik nu­si­me­tu­si striu­kę grie­bė­si kais­ti ar­ba­ti­nio ir šil­dy­ti ne tik ma­no, bet ir sa­vo su­ša­lu­sio kū­no šil­tu gė­ri­mu. Kai liep­žie­džių ar­ba­ta bu­vo pa­ruoš­ta, su­sė­do­me sve­tai­nė­je prie te­le­vi­zo­riaus. Mo­čiu­tė jau ge­rus po­rą mė­ne­sių vėl ga­li džiaug­tis kal­ban­čia dė­že, nes pas ją bu­vo at­vy­kę skait­me­ni­nės te­le­vi­zi­jos „Ga­la“ dar­bi­nin­kai ir su di­de­le nuo­lai­da pri­jun­gė skait­me­ni­nės te­le­vi­zi­jos prie­dė­lį. Kaip pa­ti sa­ko – spal­vos at­ro­do gra­žes­nės ir ryš­kes­nės, o kai­na per daug ne­si­kan­džio­ja. Tik kol kas Te­re­sė žiū­ri ke­tu­ris ka­na­lus, ki­tų įsi­jung­ti ne­la­bai mo­ka, bet jai jų ir ne­rei­kia, už­ten­ka tiek, kiek yra.

Per LNK pa­žiū­rė­ju­sios ke­le­tą me­lod­ra­mų vėl pra­de­da­me kal­bė­tis. Šį kar­tą apie Te­re­sės vy­rą An­ta­ną. Jis mi­rė prieš še­še­rius me­tus, nuo ta­da Te­re­sė kas­nakt prieš mie­gą pa­si­kal­ba su jo dva­sia dan­gu­je, mat ti­ki, kad šis ją ste­bi ir gir­di. An­ta­nas bu­vo gra­žaus sto­to, ge­ro vei­do ir, svar­biau­sia, kul­tū­rin­gas, ra­mus. Su al­ko­ho­liu bė­dų ne­tu­rė­jo, o iš­gė­ręs nie­ka­da ne­tap­da­vo ag­re­sy­vus, daž­niau­siai pa­dau­gi­nęs ei­da­vo mie­go­ti. Tik šir­dis bu­vo sil­pna, pa­ty­rė ke­le­tą prie­puo­lių, pas­ku­ti­nis jį ir pra­žu­dė. Šiuo me­tu jo kū­nas il­si­si Su­der­vės ka­pi­nė­se, jas Te­re­sė ap­lan­ko bent ke­lis kar­tus per mė­ne­sį. Ste­bė­jau kal­ban­čią mo­čiu­tę ir su kiek­vie­nu žo­džiu apie ve­lio­nį vy­rą jos mi­na ki­to nuo švel­nios iki di­de­lio liū­de­sio sle­gia­mos. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ką reiš­kia pra­ras­ti žmo­gų po daug kar­tu nu­gy­ven­to lai­ko.

Sie­ni­nis laik­ro­dis sve­tai­nė­je ro­dė be­veik pu­sę sep­tin­tos, Te­re­sė per­jun­gė ka­na­lą – lai­kas ži­nioms.

Va­ka­ras

Mo­te­ris nau­jie­nas ste­bė­jo tai su­si­kau­pu­si, tai su šyp­se­na, tai su­ne­ri­mu­si. Di­džiau­sią ne­ri­mą jai su­kė­lė pra­ne­ši­mas apie Kai­šia­do­ry­se nu­žu­dy­tą tak­si vai­ruo­to­ju dir­bu­sį vy­rą. „Jau nie­kur ne­be­ga­li­ma jaus­tis sau­giai, tie nar­ko­ti­kai jau­nus žmo­nes da­ro pik­tais gy­vu­liais, bai­siau nei deg­ti­nė...“ – iš­klau­siu­si nau­jie­ną re­ziu­ma­vo Te­re­sė. Pa­klau­siau, ar ji jau­čia­si sau­gi sa­vo na­muo­se. At­sa­ky­mas ne­igia­mas. Spy­nos sau­gu­mo jaus­mo ne­su­tei­kia, kai ap­link vie­ni ki­tus ža­lo­ja ir žu­do. Nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da at­eis ta­vo ei­lė. Liūd­na gir­dė­ti, kad se­nas žmo­gus ne­tu­ri sau­gaus prie­globs­čio, kur nuo vi­sų pa­sau­lio ne­gan­dų pa­si­slėp­tų.

Pra­ne­šė­jai pra­kal­bus apie nau­jie­nas iš už­sie­nio, pa­ma­niau, kad Te­re­sė pra­dės pa­sa­ko­ti ko­kį nors dar vie­ną pri­si­mi­ni­mą. Kly­dau. Ji, su­rau­ku­si ži­lus an­ta­kius, pro aki­nių stik­lus ste­bė­jo te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne be­si­kei­čian­čius vaiz­dus. Kai pa­si­tei­ra­vau, ar do­mi­si už­sie­nio nau­jie­no­mis, mo­čiu­tė link­te­lė­jo, o kaip ki­taip, pa­sau­lis Lie­tu­va ne­si­bai­gia. Pa­si­ro­do, ma­no kai­my­nė do­mi­si ne tik kri­mi­na­lais, bet ir po­li­ti­ka, eko­no­mi­ka. Ne­puo­la vi­sų iš­girs­tų da­ly­kų kri­ti­kuo­ti, grei­čiau ap­svars­to, ar ge­rai da­ro vals­ty­bių gal­vos pri­im­da­mos vie­nus ar ki­tus spren­di­mus. Tik spor­tas se­no­lės ne­do­mi­na, tuo me­tu, kai ek­ra­ne pa­si­ro­do re­por­ta­žas apie Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų su­ti­ki­mą, ji lė­tu žings­niu trau­kia link vir­tu­vės vir­ti dar ar­ba­tos.

Grį­žu­si prieš pat pra­si­de­dant orų prog­no­zei, ant sta­lo, deng­to ner­ta stal­tie­se, sta­to du ga­ruo­jan­čius puo­de­lius. Šį kar­tą – juo­da ar­ba­ta su cit­ri­na ir me­du­mi – kve­pia ska­niai. Iš­kart po orų pra­ne­šė­jos at­si­svei­ki­ni­mo Te­re­sė spau­džia pir­mu nu­me­riu pa­žy­mė­tą nuo­to­li­nio val­dy­mo pul­te­lio myg­tu­ką. Lai­kas „Pa­no­ra­mai“, čia ge­riau ži­nias pa­pa­sa­ko­ja, dau­giau de­ta­lių pa­tei­kia. Per­žiū­ri­me ir „Pa­no­ra­mą“, o po jos lau­kia mie­go me­tas.

Se­no­lė iš­lei­džia ma­ne pro du­ris pra­šy­da­ma dar ku­rią die­ną ap­lan­ky­ti. Grįž­tu į sa­vo bu­tą ir ga­liu tik įsi­vaiz­duo­ti, kaip mie­gui pa­si­ren­gu­si mo­čiu­tė čia pat, už sie­nos, gu­li lo­vo­je ir min­ti­mis kal­ba­si su vy­ru. Įdo­mu, ar pa­mi­nė­jo, kad die­ną pra­lei­do su ma­ni­mi?