aA
„Ką aš ten valgysiu? Kaip susikalbėsiu savo laužyta anglų kalba? Kur gyvensiu?“, – tokios mintys pradėjo suktis rinkodaros specialisto Audriaus Juodžbalio galvoje sužinojus, kad svajonė studijuoti Kinijoje virsta realybe. Drąsus ir atkaklus vaikinas sutiko su DELFI skaitytojais pasidalinti istorija, kaip pasiekė savo tikslą ir ką patyrė nuvykęs į daugiau nei už 10 tūkst. kilometrų esantį Šanchajų.
© Autoriaus nuotr.

Pradžia

Yra toks posakis, ką noriu – tą gaunu, ko negaunu - to išsireikalauju! Šis posakis man tinka 100 proc. Niekada nebuvau pirmūnas ir nedėjau daug pastangų, kad tokiu tapčiau. Bet visada buvau ir esu žingeidus bei labai užsispyręs. Dar vaikystėje svajojau apie darbą ir nuosavą verslą, todėl apie karjerą rimtai pradėjau galvoti paauglystėje (...).

Seniai žinojau, kad studijuosiu tik ekonomiką ir vos per plauką neteko keisti planų, kadangi brandos egzaminus išlaikiau vidutiniškai. Bet galiausiai Vilniaus Universitete pradėjau studijuoti ekonomiką. Turėjau daug laisvo laiko, todėl pirmaisiais studijų metais, siekdamas teorines žinias pritaikyti praktiškai, stažavausi banke. Vėliau užsiėmiau smulkiu verslu ir užmezgiau ryšius su tiekėjais Kinijoje. Lietuvos jaunimo rinkai pasiūliau naują mados produktą – diodinę diržo sagtį. Šios veikla dėka pirmą kartą netiesiogiai, bet „prisiliečiau“ prie Kinijos.

Supratau, su kokio masto rinka pradėjau dirbti ir kokius pinigus galiu uždirbti. Nors nedisponavau milžiniškomis pinigų sumomis, bet būdamas dvidešimtmetis galėjau sau leisti truputį daugiau nei mano bendraamžiai. Šis užsiėmimas truko trumpiau nei dvejus metus – pritrūko tiek praktinių, tiek teorinių žinių tolimesniam verslo vystymui, o galvoje dar mažai košės buvo – „rankos į viršų, saulė tarp pirštų“ – ką uždirbau, „investavau“ į pramogas ir drabužius.

Taigi, pabaigęs antrąjį bakalauro kursą nusprendžiau – noriu dirbti didelėje įmonėje, kur gaučiau ne tik stabilų atlygį, bet ir galėčiau įgyti vertingos darbo patirties. Susidėliojęs aiškius kriterijus būsimam darbdaviui, pradėjau darbdavių medžioklę. Išsiunčiau begalybę CV. Nors aš plačiai šypsojausi visiems darbdaviams, bet jie man tik rodė dantis – buvau pakviestas į kelis interviu, po kurių nuskambėdavo klasikinė frazė „mes jums paskambinsime“. Galiausiai sulaukiau skambučio iš didžiausio Baltijos šalyse statybos, remonto ir buities reikmenų prekybos tinklo. Ir ką Jūs manot - jie manim patikėjo! Iki šiol esu jiems dėkingas, kadangi šiandien galiu džiaugtis solidžiu profesiniu „bagažu“ marketingo, projektų valdymo, pardavimų ir klientų aptarnavimo srityse. Ši įmonė mane užaugino ir subrandino, ne tik kaip darbuotoją, bet ir kaip asmenybę, pažinau verslą visapusiškai.

Nesakau, kad buvo lengva, o kartais ir labai sunku, bet dirbau daug ir to pačio reikalavau iš kitų (...). Svarbiausia tai, kad būtent magistro studijų metu sutikau profesorę, kuri patikėjo manimi ir įkvėpė mane – suvokiau, kad aš noriu ir galiu mokytis labai gerai, todėl visus dėstomus dalykus gliaudžiau kaip išbadėjus voverė riešutus ir įgytą teoriją taikiau praktikoje tiek darbe, tiek e-komercijos versle.

Perversmas

Bet... Pastaruosius metus gyvenau ne žmogaus, o roboto rėžimu: darbas, universitetas, anglų kalbos kursai, e-komercijos verslo darbai namuose ir vėl viskas iš per naują. Miegojau mažiau nei 6 valandas per parą, o telefonas ir priminimai pypsėdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro - jokio laisvalaikio, net savaitgaliais. Suvokiau, kad pasiekiau kritinį tašką tada, kai atsiimdamas magistro diplomą su aukščiausiu įvertinimu nesišypsojau ir net nesidžiaugiau. Tapau viskuo nepatenkintas, irzlus, kritiškas kitų atžvilgiu ir namisėda. O įprotis kurti strategijas ir planuoti bent tris žingsnius į priekį mane tiesiog žudė, pavargdavau nuo savų minčių. Išsigandau, kad propaguoju statistinio Lietuvos pensininko gyvenimo būdą, nors man buvo tik 26! Pasakiau sau mintyse: „Viskas, braukiu storą brūkšnį – reikia permainų ir didelių!“. Be to, aš niekada nebuvau TIKRAS studentas – juk dirbau beveik nuo pirmo kurso.

Seniai svajojau, bent semestrą pasimokyti pagal studentų mainų programas, tačiau anksčiau neturėjau nei didelio noro, nei finansų. O kas dabar mane stabdo? Niekas! Kiniją pasirinkau tikrai neatsitiktinai. Žavėjausi savita Kinijos kultūra, šios šalies žmonių darbštumu ir verslumu. Jau anksčiau domėjimasis šia Azijos šalimi - kaip unikalios ir įdomios kultūros objektu, peraugo ir į domėjimąsi Kinija - kaip verslo plėtros bei galimybių objektu.

Kinija – ne tik milžiniška, unikali, egzotiška, tačiau ir sparčiai auganti didžiulių galimybių šalis. Dar universitete savo rašto darbuose išsamiai nagrinėjau Kinijos verslo kultūrą ir kultūrinius skirtumus, verslo kūrimo ypatumus, atlikau Kinijoje įkurtų ir veikiančių įmonių atvejų analizę skirtinguose verslo kontekstuose. Galiu drąsiai teigti, jog Kinijos įtaka ir reikšmė globalioje ekonomikoje vis didėja - ji didžiausia pasaulio prekybos lyderė ir greitu laiku taps pirmąja ekonomika pasaulyje.

Siekiu tapti lyderiu verslo sferoje, todėl tikėjau, kad pažintis su Kinija taps sėkmės garantu mano karjeros perspektyvoms ateityje bei padės augti kaip asmenybei. Be to, kinų kalbos svarba akivaizdi – ja kalba kas penktas planetos gyventojas. Todėl mano pagrindinis tikslas buvo įgyti kinų kalbos pagrindus, „pastudentauti“, „apsisuostyti“, užmegzti naudingus kontaktus ir jei patiks - grįžti ir bandyti įsitvirtinti.

Ieškojimas

Prasidėjo darbas su „Google“. Neršiau skersai išilgai interneto platybėse, ieškojau bet kokios informacijos, susijusios su Kinija, tiek straipsniuose, tiek forumuose, tinklaraščiuose ir net „Facebook“. Ir kaip taisyklė – kas ieško, tas randa!

Tuo metu Švietimo mainų ir paramos fondas buvo patalpinęs skelbimą dėl pilnai finansuojamų dalinių studijų Kinijos Liaudies Respublikoje. Jau po 5 min. fondui buvo išsiųstas laiškas su užklausa iš mano el. pašto dėžutės, o kitą dieną „užbombordavau“ juos telefono skambučiais. Pasirodo, ne viskas taip paprasta, yra daugybė reikalavimų, kuriuos turi atitikti kandidatas: studento statusas, ne žemesnis nei antras bakalauro kursas, geras studijų vidurkis, stipri motyvacija, būsima pridėtinė vertė siunčiančiajai institucijai ir t.t. Teko padirbėti iš peties, bet pasukus galvą radau sprendimus visiems reikalavimams įvykdyti.

Ilgai pasiderėjęs su viena iš Lietuvos kolegijų, įstojau iškart į antrą bakalauro kursą, užpildžiau paraišką, sukūriau ilgą pasaką, ką ir kaip veiksiu Kinijoj, kaip Azijoje įgytą patirtį pritaikysiu Lietuvoje, ir sukryžiavęs pirštus laukiau atsakymo. Tiesą pasakius, aš labai nekantrus, todėl belaukdamas atsakymo Švietimo mainų ir paramos fondo koordinatorę reguliariai atakuodavau skambučiais ir laiškais, manau, iki šiol ji mano balsą atsimena. Galiausiai neištvėręs sumaniau „peršokti“ fondą ir parašyti laišką Lietuvos ambasadorei Pekine. Likau maloniai nustebintas tiek gera žinia (taip, mano kandidatūra patvirtinta!!!), tiek maloniu ir atviru ambasados bendravimu. Nuo Švietimo mainų ir paramos fondo koordinatorės gavau velnių, kad sutrukdžiau ambasadą, bet atleiskit, juk sakiau, kad aš nekantrus.

Baimės

Gavęs oficialų patvirtinimą ir kvietimą studijuoti Šanchajuje, pagalvojau - ooo Dieee-ve!!! Tik dabar supratau, kur aš įsivėliau, ką aš darau ir kur aš išvažiuoju! Prasidėjo minčių ir baimių audra. Ką aš ten valgysiu? Kaip susikalbėsiu savo laužyta anglų kalba? Kur gyvensiu? Ką įsidėsiu į lagaminą? Kiek pinigų reikės? Ir baisiausia dalis – pusės paros skrydis!

Ieškojau priežasčių, kodėl man neverta išvažiuoti, bet buvau per daug darbo įdėjęs, ir tikriausiai būčiau pats kvailiausias ir bailiausias žmogus pasaulyje, jei būčiau atsisakęs tokios galimybės. Be to, noriu akcentuoti, jog buvau sužavėtas lietuvių bendruomenės Šanchajuje geranoriškumu ir draugiškumu, jie laužo lietuvių emigrantų stereotipus – kol dar nebuvau išvykęs į Kiniją, jie atsakė į visus rūpimus klausimus, patarė ir net pasidalino savo patirtimi.

Aš Šanchajuje

Skrydis. Ilgas skrydis! Mano „mėgstamiausia“ kelionės dalis. Bet išgyvenau. Pavargęs, bet patenkintas, kad pagaliau jaučiau žemę po kojomis. Muitinės procedūros, buvo streso… O jei neįleis?! Bet viskas praėjo sklandžiai. Vidurnaktį milžinišku oro uosto terminalu tempiau savo sunkų lagaminą ir nežinojau, kur ir kuria kryptimi eiti. Aplink milijonai kinų, kurie absoliučiai nesupranta angliškai, tik linkčioja galvą ir šypsosi. Taip „maliausi“ ratais kvadratais terminale, kol pajutau ateinančią karčio bangą – pagaliau radau išėjimą! Oras buvo nepakenčiamai tvankus. Taksi vairuotojai, pamatę „lowai“ (užsienietį), t.y. mane, vienas kitą stumdydami bėgo vis arčiau manęs ir rėkė. Apsisukau ir grįžau atgal į terminalą, nes atrodė kaip agresyvūs laukiniai gyvūnai – dar papjaus.

Pagaliau radau angliškai kalbantį taksi „vadybininką“, kuris buvo perdėtai paslaugus ir, pasirodo, ne be reikalo, nes vėliau paaiškėjo, jog už taksi sumokėjau 2-3 kartus brangiau nei įprastinė kaina, nors derėjausi. Iš pirmo žvilgsnio Šanchajus pasirodė milžiniško dydžio, važiuoji, o jis vis nesibaigia.

Pastatai primena sovietinį palikimą, daug pramoninių rajonų. 3 valandą nakties taksi mane pristatė iki universiteto teritorijos. Pristatė, tai reiškia išėmė mano lagaminą iš automobilio ir paliko su tokia mintimi: jei tau reikia, eik ir ieškok savo bendrabučio, aš atlikau savo darbą. Universiteto teritorija dydžiu prilygta Kauno Šilainių rajonui (universitete mokosi apie 36 tūkst. studentų), viskas užrakinta, apsauginiai, kurie saugo universiteto teritorijos vartus, nekalba angliškai, kur bendrabutis, nežinau – turėjau tik žemėlapį su hieroglifais ir varnele pažymėtą vietą, kur turėtų būti būsimi mano namai, telefonas neveikia.

Pagalvojau, teks miegot ant lagamino po atviru dangumi, išsitraukiau cigaretę ir vilkau pavargusias kojas po blankia šviesa apšviestas ir įmantriais augalais apsodintas universiteto gatveles. Lyg iš po žemių iššoko kinas ir ženklais paprašė žiebtuvėlio cigaretei prisidegti, o aš paprašiau pagalbos.

Šiaip ne taip ir pagaliau atsidūriau savo bendrabutyje. Nors bendrabučiu čia nei iš tolo nekvepia – marmurinės grindys, didelis kambarys, nauji baldai, kondicionierius. Užmigau.

(Tęsinys – kitame straipsnyje)

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelerius metus su ketvirta vėžio stadija gyvenanti Rasa: be proto noriu gyventi (99)

Ketvirtos stadijos vėžio diagnozę prieš ketverius metus sužinojusi Rasa Vaitekūnienė savo...

Z KARTA: Lietuvoje startuoja Nacionalinė karjeros savaitė (1)

Pirmadienį, laidoje „Z KARTA” viešės Nacionalinės karjeros savaitės ir iniciatyvos...

Aktyvus jaunimas Klaipėdoje: kokios čia galimybės? (1)

Karjeros galimybės Klaipėdoje – taip skamba Lapkričio 14 dieną vykęs renginys, kurį...

Atviras laiškas: Lietuva be mokytojų – jauni žmonės be ateities (50)

Leisk aš tau papasakosiu, kodėl tu niekada taip nieko ir nepasieksi.

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis ,,Gondiga“ minės 30-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis „ Gondinga “ yra vienas iš žinomiausių ir...

Top naujienos

Tarptautiniame kontrabandos tinkle įsipainiojo lietuviai: genialus planas apeiti Rusijos sankcijas (107)

Šeštame aukšte esančiame bute Sankt Peterburgo Lenino prospekte Nastia Loškina ant virtuvės...

Gyventojai prezidentei už darbą surašė pažymius: kokia Grybauskaitė liks atmintyje? (267)

Per beveik dešimt metų prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo kreivė nukrito daugiau negu...

Lustų rinka smigo žemyn: 400 mlrd. dolerių vertės pramonės klestėjimas eina į pabaigą (18)

Nuostoliai lustų gamintojų rinkoje praėjusią savaitę tęsiasi, ypač po to, kai JAV...

Dvejus metus nelaiminčios rinktinės vedlys posto palikti neskuba: ne laikas apie tai kalbėti specialiai DELFI iš Belgrado (38)

Pirmas Tautų lygos turnyras lietuviams prisvilo: C divizione 4 grupėje Lietuvos futbolo rinktinė...

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1705)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Monikai Šalčiūtei nenusisekė romanas su Donatu Motiejūnu: buvau apgauta, buvo daug melo (84)

Daugeliui vis dar yra paslaptis, kaip žmonės uždirba pinigus socialiniuose tinkluose dėdami savo...

Naujo „Mercedes-Benz G63 AMG“ testas: kam rūpi bekelė – kalbame apie įvaizdį už 180 tūkst. eurų (17)

Garsiausia „ Mercedes-Benz “ gamos ikona galima laikyti G klasę. 39-erius metus gaminamas...

Darbe – kaip namuose: kas turi užtikrinti gerą savijautą dirbant biure

Ekspertai vieningi: šiuolaikiniai darbdaviai, norintys pritraukti ir išlaikyti talentus savo...

Studentų gyvenimas tarpukariu: „karvė ar studijos?“, išradingi „versliukai“ ir noras maištauti (2)

Studentų gyvenimas visuomet buvo apaugęs mitais ir stereotipais. Nuo mamos kotletų, įdėtų į...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (43)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...