„Prasigėręs kaimas!“ – štai, ką girdžiu, kai kalba pasisuka apie alkoholizmą. Bet ar tikrai tik kaimas skęsta degtinės ir „pusės aštuonių“ stiprumo „pjaustomo“ alaus upėse? Toli gražu ne.
© DELFI / Tomas Vinickas

Gimiau ir užaugau nedideliame vos kelis šimtus žmonių apgyvendintame kaimelyje. Dabar, kai likimas vėl atvedė į gimtinę, kaimelis dar labiau sumažėjęs. Dėl to kalta emigracija ir, aišku, natūralus gyvenimo ciklas. Žmonės čia draugiški ir dauguma tikrai tvarkosi savo ūkelius, laiko po keletą gyvulių, priduoda pieną, turi darbus ir taip gyvena be didesnių negandų. Žinoma, kaimelis turi ir problematiškų šeimų, kurios nevengia išlenkti vieną, kitą butelį per vakarą. Ir taip, tai yra baisu, bet palyginti, iš daugmaž 200 žmonių, geria gal koks 15. Ir tie patys sugeba turėti namus, kai kurie – net ir darbus.

Gal tik pažvelgus giliau, matyti šiokia tokia tendencija, kad geriančioje šeimoje užaugę vaikai eina tėvų pėdomis. Tiesa, ne visi. Kaip pastebėjau, dažniausiai vienas iš vaikų pasuka ten pat, prie „degtinės ir alaus upės“, o kiti kapstosi ir gyvenimo prasmės ieško blaiviomis akimis.

Kadangi teko dirbti vietinėje spaudoje ir važinėti po apskritį, mačiau ir baisesnių vaizdų. Vykdama per kitą, didesnį kaimelį pastebėjau daug daugiau nelaimingų, paraudusių, patinusių „rytinių“ veidelių, ramstančių parduotuvėlės kampus. O kalbindama vietinę moterį, kuri sulaukė pagalbos ir užsikodavo, sužinojau, kad pusei gyvenvietės reikalinga pagalba. „Jei nori išgerti – draugų čia visuomet rasi“, – pamenu ją sakant. Tad nors ir mano gimtinėje mažiau problemų dėl alkoholio, apie visus kaimus taip tvirtinti neturiu teisės.

Bet pakalbėkime ir apie miestą. Studijų metu teko apsigyventi uostamiestyje. Žinoma, niekas pinigų nelaidydavo, tai gyvenau bendrabutyje. Sąlygos buvo geros, net, sakyčiau, labai geros, kadangi aukšte vien merginos, remontai padaryti, tad skųstis galėjom tik kaimyniniu kambariu, kur rūkymas ir gėrimas buvo įprasta „barako vierchių“ dienos veikla. Ir nesvarbu, kad „damoms“ vos 16 metų. Mat bendrabutis buvo profesinės mokyklos, kuri priima ne tik kolegijų bei universitetų studentus, bet ir apgyvendina profesiją norinčius įsigyti asmenis nuo 16 metų.

Grįžkime prie uostamiesčio ir vaizdo, kurį tekdavo matyti gatvėse. Kai lauke – 10 laipsnių šalčio ir matai Baltijos prospekte einančius šiltai apsirengusius žmones, visai šalia jų, slenka neaiškios lyties ir veido žmogystą su maišeliu, kuri patraukia nuo šaligatvio link daugiabučių. Juos pasiekusi gulasi į nišas po pirmojo aukšto balkonais. Ir tokių – ne vienas ir ne du. Jų daug. Arba išnešiau vieną dieną šiukšles, o prie konteinerio mane pasitiko žmogelis „su garu“ ir paklausė – „Ar ko gero atnešei? Gal butelių?“.

Baisiausia būdavo vakarais, kai būdavo „tiršta“ prie „kišeninių“ „Norfų“ ar „Maximų“. Eini ir bijai, kad koks nebūtų parduotuvėje ir netektų už jo stovėti eilėje. Šlapimo, spirito ir neprausto kūno kvapas ilgai dar tūnodavo ten, kur šios žmogystos praeidavo ar stovėdavo. Tų „zombių“ armija pakildavo rytais ir iki vakaro jų dar vis galėjai kur ne kur sutikti. Tai gi, galime palyginti – kaime, kad ir geriantys, jie vis tiek turi bent pastogę virš galvos, dar ir dirbti eina, kad ir už valgį ar keletą eurų, o mieste – visiškai degradavę, tik išmaldos prašo ir slampinėja iš vienos vietos į kitą. Prisielgetavę nuslenka į parduotuvę ir padėję viską ant prekystalio sako: „Alaus už visus“...

Taip pat yra dar viena rūšis geriančiųjų – bendrabučių gyventojai. Tai šeimos, kurios gavo soc. būstus bendrabučiuose arba turi savo praskolintus butus ir kas mėnesį, po 10 dienos, pradedančius „fiesta de la noche“ iki tol, kol baigiasi pašalpa. Tokių tiesa, yra visur – ir uostamiestyje, ir mažesniuose miestuose. Ten, žinoma, labiausiai kenčia vaikai ir tvarkingi kaimynai. Kai teko dalinti nepasiturinčioms šeimoms skirtą paramą – maisto davinius, tai patikėkite, ateina tokių šeimų, kurioms ne makaronų ar užplikomų sriubų reikia, o mamoms ir tėčiams „kodo“ bei profesionalios pagalbos, kad stikliukui galų gale pasakytų NE.

Galime daryti išvadą, kad geriančiam asmeniui, kaimas tai, ar miestas, nėra reikšmės. Provincijoje kaip ir mieste gyventi galima, o kiekviena tvarkinga šeima gali tapti pavyzdžiu savo kaimynams. Ir stereotipas, kad tik kaimas – prasigėręs, yra neteisingas. Miestas – toks pat. Lieka tik patiems žvelgti blaiviai bei perduoti tokį žvilgsnį kartoms.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.

Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.

Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.

Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Megos“ kalėdinės dekoracijos išmušė iš vėžių: kaip taip galima? (23)

Prekybos centro „Megos“ lankytoją labai nuvylė naujos kalėdinės dekoracijos – jos buvo...

Juodkrantės bendruomenė įamžino nepelnytai primiršto profesoriaus Adalbert Bezzenberger atminimą

Neringos miesto 56-jų metinių renginiai vyksta jau visą savaitę. Vienas iš jų buvo skirtas...

Šiaulių ugniagesių pagalba merginai – tikras vyriškumo pavyzdys (83)

Ką daryti, kai staiga užgęsta automobilio variklis? Su tokia problema susidūrusi mergina vargu ar...

Lietuvių jaunimas Vokietijoje susitiko su garbiais svečiais (1)

Vokietijos lietuvių sąjunga (VLJS) paskutinį spalio savaitgalį kvietė užsienyje gyvenančius...

Išvardino miuziklo „Kakės Makės gimtadienis“ trūkumus: teatre veiktų puikiai, bet ne arenoje (154)

Sekmadienį Vilniuje įvyko pirmasis miuziklo „ Kakės Makės gimtadienis“ parodymas. Visi...

Top naujienos

„Regnum“ Lietuvai paišo juodus scenarijus: jei neklausysite, maža nepasirodys (21)

Lietuva, Latvija ir Estija Rusijoje – niekam neįdomios. O tuo pačiu jos, kartu su NATO ir JAV...

Siūloma keisti vairuotojo pažymėjimo išdavimo tvarką (34)

Lietuvos Respublikos Seime į registruotas Vidaus reikalų ministerijos siūlymas lengvinti...

Į Kuzminską daug vilčių nededantis Adomaitis prašo palaikymo (18)

Palangoje į treniruočių stovyklą pirmadienį susirinkusios neįprastos sudėties Lietuvos...

Vilniuje mažėja vietų, kur galima nemokamai palikti automobilius (13)

Nuo lapkričio 20 d. keičiasi automobilių statymo tvarka dalyje Vilniaus miesto gatvių ir...

Jau aiškus planas, kur studijuos būsimi mokytojai: veiks 3 centrai (14)

Vykdant aukštojo mokslo reformą, pradedami kurti 3 nacionaliniai mokytojų rengimo centrai vietoje...

Aptiktos mįslingo rusų laivo vaiduoklio liekanos?

Naujoje „Science Channel“ laidoje aiškinamasi, ar praėjusiais metais prie Kalifornijos krantų...

Eksperimentas: ar galima klonuoti klonuotą šunį? (1)

Klonavimas nebėra vien mokslinė fantastika. Su šiuo procesu mokslininkai eksperimentuoja jau ne...

Eglučių kainos medelynuose ir prekybos centruose: kur pirkti apsimoka labiau (19)

Nors už lango dar gilus ruduo, lietuviai jau ieško Kalėdų eglių , tikina prekybos centrų ir...

Jūrų gėrybės už 15 tūkst. eurų: Lietuvoje pirkėjų netrūksta (5)

Tiems, kas nori padegustuoti ypatingų jūrų gėrybių ir egzotiškų žuvų, nebūtina važiuoti...

Karbauskis: Veryga – geriausias šios Vyriausybės ministras (513)

“Baltijos tyrimų” atliktoje gyventojų apklausoje išrinktas blogiausiai dirbančiu šios...