Gimiau ir užaugau nedideliame vos kelis šimtus žmonių apgyvendintame kaimelyje. Dabar, kai likimas vėl atvedė į gimtinę, kaimelis dar labiau sumažėjęs. Dėl to kalta emigracija ir, aišku, natūralus gyvenimo ciklas. Žmonės čia draugiški ir dauguma tikrai tvarkosi savo ūkelius, laiko po keletą gyvulių, priduoda pieną, turi darbus ir taip gyvena be didesnių negandų. Žinoma, kaimelis turi ir problematiškų šeimų, kurios nevengia išlenkti vieną, kitą butelį per vakarą. Ir taip, tai yra baisu, bet palyginti, iš daugmaž 200 žmonių, geria gal koks 15. Ir tie patys sugeba turėti namus, kai kurie – net ir darbus.
Gal tik pažvelgus giliau, matyti šiokia tokia tendencija, kad geriančioje šeimoje užaugę vaikai eina tėvų pėdomis. Tiesa, ne visi. Kaip pastebėjau, dažniausiai vienas iš vaikų pasuka ten pat, prie „degtinės ir alaus upės“, o kiti kapstosi ir gyvenimo prasmės ieško blaiviomis akimis.
Kadangi teko dirbti vietinėje spaudoje ir važinėti po apskritį, mačiau ir baisesnių vaizdų. Vykdama per kitą, didesnį kaimelį pastebėjau daug daugiau nelaimingų, paraudusių, patinusių „rytinių“ veidelių, ramstančių parduotuvėlės kampus. O kalbindama vietinę moterį, kuri sulaukė pagalbos ir užsikodavo, sužinojau, kad pusei gyvenvietės reikalinga pagalba. „Jei nori išgerti – draugų čia visuomet rasi“, – pamenu ją sakant. Tad nors ir mano gimtinėje mažiau problemų dėl alkoholio, apie visus kaimus taip tvirtinti neturiu teisės.
Bet pakalbėkime ir apie miestą. Studijų metu teko apsigyventi uostamiestyje. Žinoma, niekas pinigų nelaidydavo, tai gyvenau bendrabutyje. Sąlygos buvo geros, net, sakyčiau, labai geros, kadangi aukšte vien merginos, remontai padaryti, tad skųstis galėjom tik kaimyniniu kambariu, kur rūkymas ir gėrimas buvo įprasta „barako vierchių“ dienos veikla. Ir nesvarbu, kad „damoms“ vos 16 metų. Mat bendrabutis buvo profesinės mokyklos, kuri priima ne tik kolegijų bei universitetų studentus, bet ir apgyvendina profesiją norinčius įsigyti asmenis nuo 16 metų.
Grįžkime prie uostamiesčio ir vaizdo, kurį tekdavo matyti gatvėse. Kai lauke – 10 laipsnių šalčio ir matai Baltijos prospekte einančius šiltai apsirengusius žmones, visai šalia jų, slenka neaiškios lyties ir veido žmogystą su maišeliu, kuri patraukia nuo šaligatvio link daugiabučių. Juos pasiekusi gulasi į nišas po pirmojo aukšto balkonais. Ir tokių – ne vienas ir ne du. Jų daug. Arba išnešiau vieną dieną šiukšles, o prie konteinerio mane pasitiko žmogelis „su garu“ ir paklausė – „Ar ko gero atnešei? Gal butelių?“.
Baisiausia būdavo vakarais, kai būdavo „tiršta“ prie „kišeninių“ „Norfų“ ar „Maximų“. Eini ir bijai, kad koks nebūtų parduotuvėje ir netektų už jo stovėti eilėje. Šlapimo, spirito ir neprausto kūno kvapas ilgai dar tūnodavo ten, kur šios žmogystos praeidavo ar stovėdavo. Tų „zombių“ armija pakildavo rytais ir iki vakaro jų dar vis galėjai kur ne kur sutikti. Tai gi, galime palyginti – kaime, kad ir geriantys, jie vis tiek turi bent pastogę virš galvos, dar ir dirbti eina, kad ir už valgį ar keletą eurų, o mieste – visiškai degradavę, tik išmaldos prašo ir slampinėja iš vienos vietos į kitą. Prisielgetavę nuslenka į parduotuvę ir padėję viską ant prekystalio sako: „Alaus už visus“...
Taip pat yra dar viena rūšis geriančiųjų – bendrabučių gyventojai. Tai šeimos, kurios gavo soc. būstus bendrabučiuose arba turi savo praskolintus butus ir kas mėnesį, po 10 dienos, pradedančius „fiesta de la noche“ iki tol, kol baigiasi pašalpa. Tokių tiesa, yra visur – ir uostamiestyje, ir mažesniuose miestuose. Ten, žinoma, labiausiai kenčia vaikai ir tvarkingi kaimynai. Kai teko dalinti nepasiturinčioms šeimoms skirtą paramą – maisto davinius, tai patikėkite, ateina tokių šeimų, kurioms ne makaronų ar užplikomų sriubų reikia, o mamoms ir tėčiams „kodo“ bei profesionalios pagalbos, kad stikliukui galų gale pasakytų NE.
Galime daryti išvadą, kad geriančiam asmeniui, kaimas tai, ar miestas, nėra reikšmės. Provincijoje kaip ir mieste gyventi galima, o kiekviena tvarkinga šeima gali tapti pavyzdžiu savo kaimynams. Ir stereotipas, kad tik kaimas – prasigėręs, yra neteisingas. Miestas – toks pat. Lieka tik patiems žvelgti blaiviai bei perduoti tokį žvilgsnį kartoms.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.
Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.
Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.
Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.