Kalbėdami apie į Kiniją išvykusius lietuvius, dažnai pirma pagalvojame apie didžiuosius miestus, tokius kaip Pekinas, Šanchajus, Honkongas. Visa kita skamba, kaip kažkas neatrasta ir nepažinta. Tačiau jau XX a. pirmoje pusėje emigravę lietuviai buvo kur kas plačiau pasklidę po Kiniją.
© AFP/Scanpix

Įvairūs šaltiniai liudija, kad mūsų tėvynainių būta ir šiaurės rytų mieste Harbine, Heilongjiang provincijoje (kin. 哈尔滨市, 黑龙江省), kur lietuviai jungėsi į bendruomenę ir palaikė lietuviškas tradicijas.

Apie lietuvių egzistavimą Kinijos šiaurės rytuose liudija įvairūs šaltiniai, surašymo duomenys, veikęs komitetas bei draugija. Harbino kronikose minima, kad 1935-aisiais m. vykusiame oficialiame miesto surašyme buvo užregistruoti 104 lietuvių tautybės asmenys.

Kiti šaltiniai, tokie kaip išlikę laiškai, nurodo, kad lietuvių galėjo būti ir daugiau. Draugiškus santykius su lietuvių bendruomenę palaikiusio Čekoslovakijos Konsulo Harbine, p. Heiny žiniomis, Mandžiūrijoje buvę apie 1000 lietuvių, kurie gaudavo konsulinę pagalbą iš konsulato.

Po Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo 1918 m. vasario 16 d., tais pačiais metais Harbine buvo įkurtas Lietuvos Komitetas, kuris gynė piliečių teises, išdavinėjo reikalingus dokumentus, vedė registraciją ir vykdė kitas konsulato funkcijas. Komitetas buvo itin svarbus veiksnys lietuvių interesų bei Lietuvos prestižo atstovavimui, nes būtent šios organizacijos pastangomis 1923 ir 1926 m. buvo kreiptasi į tuometinę nepriklausomos Lietuvos valdžią, aprašoma naujai besikurianti lietuvių bendruomenė ir prašoma paskirti oficialų įgaliotinį bei garbės konsulą, kurie atstovautų Harbino lietuvių interesams bei padėtų palaikyti ryšį su Tėvyne.

Tokiu būdu jau 1924 m. p. Aleksandras Polišaitis buvo paskirtas konsuliniu agentu, o 1925/26 m. įkurtas Lietuvos Garbės Konsulatas bei Garbės Konsulu paskirtas p. Jonas Katilius.

Išlikusių laiškų kopijose bei įvairiuose kituose šaltiniuose minima Harbine įsikūrusi Lietuvos Piliečių Draugija, kuri būrė ir vienijo lietuvius, sudarė bendrą pasitikėjimo atmosferą. Taip pat ši draugija veikė kaip forumas, kuriame mūsų tautiečiai galėjo aptarti ir spręsti iškilusius klausimus bei bendruomenės problemas.

Harbine gyvenę lietuviai buvo patriotiški ir palaikė lietuviškas tradicijas. Lietuvių bendruomenė rinkdavosi ir švęsdavo nacionalines šventes. Viename iš laiškų trumpai aprašoma, kaip po rytinių pamaldų, skirtų už Tėvynę Lietuvą, konsulate buvo surengta šventė, skirta paminėti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Dienai. Buvo pakviesti užsienio svečiai, vietos spaudoje išplatinti straipsniai, sveikinantys Lietuvos Valstybę su nepriklausomybės diena.

Taip pat Draugijoje buvo organizuojami kalbos kursai, skirti ne tik pagerinti lietuvių kalbos žinias, bet ir skatinti bei puoselėti gimtąją kalbą ir tradicijas bendrijoje. Akivaizdu, kad Harbino lietuvių bendruomenė skatino patriotizmo dvasią bei lietuviškumą.

Lietuvių bendruomenės nariai buvo išsilavinę ir pasiturintys asmenys, kurie kūrė gerbuvį ir integravosi į vietos gyvenimą. Bendruomenėje būta daktarų, advokatų, bankininkų, verslininkų. Šaltiniuose užfiksuota, kad mūsų tautiečiai vystė verslą Tolimuose Rytuose. Jau 1936 m., 26-šios verslo įmonės priklausė lietuviams.

Verslu Harbine užsiiminėjo ir iš Lietuvos kilę žydai bei karaimai. Tais pačiais 1936 m., Lietuvos žydai buvo įsitvirtinę finansų, juvelyrikos, laikrodžių pardavimo bei kitose srityse. Jiems priklausė daugiau kaip 70 įvairių įmonių. Taip pat užsimenama ir apie du žymius karaitus, kilusius iš Trakų, Eli Aaronovitch ir Abraham Aaronovitch, kurie vystė verslą tabako srityje.

Išlikusiuose dokumentuose taip pat plačiau aprašomi Harbino lietuvių bendruomenei iškilę sunkumai bei išbandymai, susiję su vidinėmis ir išorinėmis problemomis. Išorine problema tapo naujai susikūrusi Mandžiūrijos valstybė (1932-1945), į kurios sudėti įėjo ir Harbinas. Tuo metu Lietuva nebuvo oficialiai pripažinusi naujosios valstybės dėl sudėtingos situacijos tarptautinėje politikoje. Todėl Mandžiūrijos valdžia, savo ruožtu, varžė lietuvius darbo bei kelionių klausimais, kas stipriai paveikė bendruomenės gyvenimą ir verslą.

Vidine bendruomenės problema tapo konsulatinės pagalbos trūkumas. Jurgio Baltrušaičio laiške LR URM minima, kad, Garbės Konsulu paskirtas ir lietuvių konsulinius klausimus tvarkęs, p. Jonas Katilius dėl susiklosčiusių aplinkybių turėjo palikti Mandžiūriją ir išvyko į vakarų Europą. Harbino lietuviai liko be konsulinės pagalbos ir teisėtai tvarkomų dokumentų, o susidariusi situacija leido Mandžiūrijos valdžiai dar labiau spausti mūsų tautiečius.

Tačiau Harbino lietuviai stengėsi išspręsti iškilusias problemas, komplikavusias bendruomenės gyvenimą. Lietuvos Piliečių Draugijos pirmininkas, p. Jurgis Lasys, bendruomenės vardu kreipėsi į tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą, aprašydamas susidariusią situaciją ir prašydamas paskirti oficialų pareigūną, kuris galėtų išspręsti iškilusį dokumentų legitimumo klausimą, palaikyti lietuvius kultūrine prasme bei atstovauti jų interesams Tolimuosiuose Rytuose. Taip pat svarbu paminėti, kad lietuvių bendruomenė vieningai pritarė ir siūlėsi išlaikyti naujai iš Lietuvos atvykusį pareigūną, kad mūsų tautiečių interesai būtų apginti, o valstybės vardas būtų garbingai atstovaujamas. Net ir iškilus anksčiau minėtoms problemoms, Harbino lietuviai išliko vieningi bei stengėsi organizuotai išspręsti susidariusią situaciją.

Tačiau, pasak Harbine reziduojančio ir apie to meto žydų bendruomenę tyrimus darančio profesoriaus Dan Ben-Canaan, dėl susiklosčiusių tolimesnių istorinių įvykių, jau šeštajame dešimtmetyje Harbino mieste nebeliko užsienio bendruomenių. Didžioji dalis žmonių buvo priversti emigruoti į kitas šalis, kontinentus.

Harbino lietuvių bendruomenės taip pat nebeliko. Informacija apie jos gyvenimą kol kas nėra gausi. Tačiau teigiamu Kinijos valdžios sprendimu, palaipsniui atveriami XX a. pirmos pusės šaltiniai bei dokumentai teikia vilties daugiau sužinoti ne tik apie Harbino lietuvių, bet ir apie kitų, po Kiniją pasklidusių, mūsų tėvynainių gyvenimą.

Straipsnio pabaigai, akivaizdu, kad mums, lietuviams, Harbino miestas asocijuojasi ne tik su iš Lietuvos kilusiomis ir lietuvių pradėtomis gaminti Harbino dešrelėmis, kurios iki šiol išliko oficialus miesto firminis patiekalas. Tačiau verta žinoti, kad XX a. pirmojoje pusėje šiaurės rytų Kinijoje būta lietuvių, kurie jungėsi į bendruomenę, palaikė tarpusavio ryšį, puoselėjo tautiškumo ir patriotizmo dvasią bei vienybę.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pritrenkė apleistų kapinių vaizdas: čia ne Sibiras ir ne Kazachstanas (62)

Pro Pumpėnų miestelį Pasvalio rajone važiavusį DELFI skaitytoją sukrėtė kapinių vaizdas....

Nufilmavo nematytą gyvį: ar Lietuvoje jau gyvena kolibriai? (20)

DELFI skaitytojas Valdas nufilmavo jam iki šiol nematytą gyvį. „Kas čia per vabzdys? Kažkoks...

Iš degančio namo išgelbėti kačiukai ieško namų (2)

Mes juos vadiname tiesiog broliais gaisrinukais. Šie liūtaširdžiai mažyliai buvo išgelbėti iš...

Per žingsnį nuo tragedijos: sustojęs išgelbėjo moters gyvybę (35)

Tai nutiko rugpjūčio pradžioje. Grįžinėjau iš Vilniaus, buvo maždaug vidurnaktis, kai staiga...

Gyvūnų gelbėtojams svyra rankos: gatvėje rado daug apleistų sergančių kačiukų (4)

Kokiame gyvenimo etape taip lengvai pametamas žmogiškumas? Kas turi nutikti žmogui, kuris lengva...

Top naujienos

Bandė emigruoti į Norvegiją, bet nepasisekė: nuo to laiko savo šeimos gyvenimą pavertė pragaru (21)

„Sugyventinis sakė, kad neužsikoduos. Sakė: ką, aš nesveikas, kad negersiu? Vaikų teisių...

Baltarusės vyksta gimdyti į Vilnių ir moka tūkstančius: Olga papasakojo esminius skirtumus (5)

Tarp Baltarusijos moterų, besiruošiančių tapti motinomis, populiarūs gimdymai Vilniuje. Žinoma,...

„Žiurkikių“ kebabais prekiaujantis verslininkas: nėra ko piktintis, pavadinimas – žmonos garbei (67)

„Žiurkikių“ kebabas. Tokį maisto patiekalą galite nusipirkti dviejose Molėtuose...

Doveika įvertino Vėlyvio provokaciją bažnyčioje: ar nusišlapinti ant artimo žmogaus kapo taip pat būtų labai meniška? (347)

„Čia nieko originalaus. Nieko. Tuščia. Čia garbėtroškos priemonė“, – apie Emilio Vėlyvo...

Intrigos nebelieka: broliai Lavrinovičiai karjerą tęs Prienuose ir klausys Šeškaus nurodymų (4)

Po dvejų metų Panevėžyje broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai kelsis į Prienus, kur...

Šią šeimą prisimena kiekvienas lietuvis, tačiau tik retas žino, ką jai iš tiesų teko iškęsti (68)

Jie – broliai dvyniai. Ji – vyresnioji sesuo, vadinta eterio lakštingala. Visi trys bajoriškos...

Kaip vasaros užbaigtuvių metu rengiasi stilingi sostinės gyventojai (20)

Besibaigianti vasara Vilniuje vis dar gena sostinės gyventojus ištrūkti į miestą, nes saulėtų...

Inga Stumbrienė su šeima Singapūre apsistojo viename prabangiausių viešbučių: įspūdis – neišdildomas (89)

Po 14-ųjų vetuvių metinių minėjimo Balyje verslininkai Inga ir Aivaras Stumbrai apsistojo...

Pasaulyje išgarsėjusį šokoladą kuriantis lietuvis: kartumas – prasto šokolado požymis (8)

Šokoladas tikrai ne saldainis – tai labai išlepęs kakavos vaisiaus produktas, sako rankų darbo...

Nausėda pasveikino važiuojančius apsipirkti į Lenkiją (582)

Pirmadienį „Žinių radijuje“ viešėjęs Gitanas Nausėda kiek netikėtai pasidžiaugė į...