aA
Gyvenu JAV 20 metų. Gyvenimą čia pradėjau nuo oro uosto laiptų į šalį, kuri yra toli nuo svajonės.
© N.Medutytės nuotr.

Los Andželo oro uostas pasitiko šiltu maloniu sausio mėnesio oru ir „pliusine“ 20 laipsnių temperatūra. Žmonės aplinkui šnekučiavosi, kas laukė artimųjų, kas – kitos susisiekimo priemonės, tik rūkančių, kaip kad būtų įprasta, matyt, po ilgo skrydžio nepastebėjau.

Mane pasitiko teta su vyru ir po kelių minučių jau buvome greitkelyje, pilname visokių auto/moto išradimų, lekiančių penkiomis eilėmis į abi puses. Kelios pravažiuotos gyvenvietės dingo greičiau, nei spėjau nusižiovauti. Iš pradžių pajutau šiokį tokį lengvą nusivylimą, nes tikėjausi pamatyti blizgančius dangoraižius – kaip vėliau sužinojau, jie riogso centre ir yra labiau skirti verslui bei finansų sferoje dirbantiems žmonėms nei turistams.

Mūsų kelionė iki namų užtruko porą valandų, grįžimo laiką prailgino ir kelios spūstys. Įsivaizduokite, kai keli tūkstančiai transporto priemonių bando pasiekti kelionės tikslą, kuo greičiau skrosdami per rudą miglą (išmetamųjų dujų debesis).

Po sočios vakarienės ir kelių kokteilių meksikiečių restorane visaip bandžiau laikyti akis atmerktas, nes nes po bemiegės išleistuvių nakties su draugais Lietuvoje, „pusmiegio“ lėktuve ir laiko pasikeitimo buvo beveik neįmanoma klausytis ramios muzikos restorane, nepilstant smėlio iš akių.

Namuose prie durų pasitiko giminių šuo – dobermanas, blizgančiu juodu kailiu ir akinančiais baltais dantimis. Jam buvo pasakyta palikti mano užpakalį ramybėje ir priimti kaip nuolatinį svečią. Šuo iššiepė iltis ir nekrebždėjo nagais per parketą į savo velvetinį guolį, patogiai paklotą po laiptais. Vidurnaktį užmigau, spoksodamas į lubas, kuriose atsispindėjo baseino bangelės. Jose plūduriavo vienintelė mintis – nė velnio aš čia nepritapsiu!

Realybė

Rytas tėškė į veidą naują dieną taip, kad tam, kad suprastumėte, turiu paaiškinti tai, kas rodė mano situacijos beviltiškumą. Neturėjau nei draugų, nei pažįstamų (giminės – devintas vanduo nuo kisieliaus), vairavimo teisių ir transporto priemonės, nesupratau anglų kalbos. O viskas čia buvo taip toli, kad bandyti eiti buvo beviltiška, ne visur buvo šaligatviai. Žodžiu, su bildesiu visiškai vienas užsidariau tetos name, kur turėjau privilegiją naudotis TV ir baldais, šaldytuvą su keistais maisto produktų pavadinimais, o aplink mane kaip vapsva aplink nuluptą apelsiną nuolat slankiojo dobermanas. Tokia buvo mano pradžia ir kasdienybė JAV, tai tęsėsi porą mėnesių.

Adaptacija

Šis epizodas mano gyvenime – kaip sapnas. Po kelių mėnesių ant minkštos sofos priešais televizorių, klausant nesuprantamos kalbos ir graužiant čipsus bei begeriant alkoholinius gėrimus, atsirado didelė paskata kažkur išvažiuoti, pradėti gyvenimą, eiti mokytis ar eiti dirbti,

Šiai pradžiai buvo reikalingas automobilis ir naujas „kailis“ prisitaikyti – anglų kalba, tinkamas elgesys, kultūros normų supratimas, guminė nieko nereiškianti šypsena ir daugelis kitų elementų, tinkančių šioje visuomenėje, į kurią emigravau nežinia kodėl.

Automobilį nusipirkau gana mikliai, vairavimo egzaminus išlaikiau pasinaudojęs tarptautine sovietmečio kalba (tada dar buvo įmanoma laikyti testus rusų kalba ir taip supykdžiau savo tetą, kodėl po trijų mėnesių laikau testus šia kalba). Man tie klausimai atrodė lyg skirti 10 metų vaikui, vairavimo testas buvo dar juokingesnis – praktiškai reikėjo parodyti, ar turi kantrybės pastovėti prie „Stop“ ženklo, apsisukti ir grįžti atgal iki teisių ir kitų popiergalių išdavimo pastato, kuriame už berods 30 dolerių automatas atspausdino naujas vairavimo teises.

Savo vairavimo manieras (kaunietiškas) turėjau drastiškai keisti, čia netiko nei viena, visi važiavo greitai, bet kažkokia tvarka egzistavo net 6 linijų chaose. Aišku, būdavo, iškišdavo pirštą pro langą ar liuką, bet niekas „nekapojo snukių“ ir iki pamėlynavimo nemirksėjo šviesomis lėtai judančiam ar atsisakiusiam pasitraukti iš kelio. Vėliau, aišku, išgirdau ir linksmesnių istorijų įvairiuose JAV miestuose, kur žmonės išsitraukdavo ginklus dėl kelių taisyklių nesusipratimų.

JAV gyvenantis lietuvis papasakojo, kaip įsikūrė už Atlanto: pasilikite, kur esate
© DELFI skaitytojo nuotr.

Darbo paieškos

Čia reiktų paminėti, kad mano darbo paieškos labai daug priklausė nuo mano giminių, o vėliau – draugų, kurie pažįsta kitus žmones, kuriems buvo reikalingas prastai angliškai šnekantis ir dar prasčiau suprantantis darbininkas, visiškai neturintis patirties. Kitaip būčiau priverstas skubiai išmokti darbo skelbimų terminus anglų kalba vietiniame laikraštyje ir bandyti telefonu įtikinti, kad esu kaip tik tas nuostabus žmogus siūlomam darbui.

Darbas iš pradžių buvo turbūt kaip visų pradedančiųjų – pastatyti kažkieno limuziną, nurinkti indus, išnešti šiukšles, nuplauti langus, išvežioti picas, nudažyti kažkieno tvorą ar netgi namą ir t.t. Tuomet JAV minimalus uždarbis buvo 4,75 doleriai per valandą kažkokiam, pavadinkim, fabrike. Man „giminiškai“ pasisekė – gaudavau 6 dolerius per valandą ir atskaičius visus mokesčius „į rankas“ nubyrėdavo 211 dolerių per savaitę. Benzinas tada kainavo gal 1,2 dolerio už galoną – 3,8 litro. Buvo šiokia tokia paguoda kur nors nuvažiuoti savaitgaliais su savo „forduku bilduku“ prie vandens, surasti nemokamą stovėjimo vietą ir spoksoti į banglentininkus bei benamius, ramiai gyvenančius Santa Monikos paplūdimio teritorijoje. Pasilinksminimai baruose ir restoranuose iš pradžių man buvo neįkandami, be to, kokia prasmė eiti į barą, jeigu paprašęs bokalo, gaudavai tokį atsakymą, kurio negalėjai suprasti.

Truputį vėliau mane išgelbėjo imlumas anglų kalbai – tai atvėrė duris geriau apmokamiems darbams, naujoms pažintims naujoje šalyje. Aš vengiau lietuviškų susibūrimų – ne dėl to, kad turėjau kažkokių kaprizų, bet tiesiog norėjau greičiau išmokti anglų kalbą, surasti savo vagą, suprasti kultūrą, pažinti amerikiečius ne kaip kito pasaulio gyventojus (tai bent jau man jie atrodydavo Lietuvoje su savo gražiais drabužiais bei blizgančiais dantimis, uoliai žiaumojančiais gumą).

JAV kasdienybė

Mano akimis, amerikiečiai yra labai draugiški ir laisvai bendraujantys žmonės. Visi sveikinasi gatvėse, nors tu jų ir nepažįsti, be perstojo dėkoja už bet ką, malonūs, rodo šypseną, kuri nieko nereiškia.

Paprasti dirbantys amerikiečiai gyvena ant vienos ar kitos ribos – neturi garantijų, kad ryt turės nuolatinį darbą, viskas vieną dieną gali dingti net toje pačioje kompanijoje dirbus daug metų. O tai nepalieka jokių galimybių grąžinti turimas kasdienes paskolas, be to, automatiškai nutraukiamas sveikatos draudimas, už kurį, beje, kiekvienam amerikiečiui tenka sumokėti didelį „kąsnį“ savaitės uždarbio.

Kasdieninis stresas dėl darbo, paskolų, pinigų ir kitų nenumatytų aplinkybių yra tiesiog milžiniškas, nedaug kas žino, kaip bus su darbais rytoj, poryt ar po mėnesio.

Maisto kokybė čia tokia, kad verčia susimąstyti prieš dedant kąsnį į burną – daug chemikalų ir hormonų. Amerikiečiai neturi tokio socialinio aprūpinimo kaip kad skandinavai ar kai kurios Europos šalys, kurios garantuos gerą pensiją senatvėje. Kiekvienas amerikietis turi atsidėti pinigų arba jeigu finansiškai neblogai jaučiasi, juos investuoti, kitu atveju ruoškitės dirbti iki tol, kol galėsit paeiti. Gerai, jeigu iki to laiko pasiseks išmokėti paskolą už namą, tai nors neišmes niekas iš trobos, jeigu sušlubuos sveikata ar neturėsite jėgų dirbti.

Mano patarimas kiekvienam, norinčiam emigruoti į JAV, bet turinčiam galimybių „prasimušti“ Europoje ar Lietuvoje – pasilikite, kur esate, nes grįžti namo iš JAV ir vėl pradėti viską iš naujo nebus lengva ir galbūt rasit viską ne taip, kaip palikote.

Metams bėgant įgijau kelias specialybes ir pradėjau uždirbti tiek pinigų, apie kiek anksčiau galėjau tik pasvajoti. Gyvendamas JAV, pakeičiau gyvenamąją vietą keliuose dideliuose miestuose, kiekvienas paliko įspūdį, bet nė vienas nekrito į akį kaip aukso vidurys, kur norėjosi apsigyventi visam laikui. Niekada neišblėsta iš galvos galimybė vėl gyventi Lietuvoje, bet laikui bėgant matau, kaip tos durys po truputį užsidaro dėl daugybės priežasčių. Ar aš laimingas gyvendamas JAV? Ne, bet turbūt gerai ten, kur mūsų nėra...

P.S.: čia tik mano vieno istorija ir jeigu ji neatitiks kitų žmonių susidariusios nuomonės apie JAV ar jų patirčių, prašau, nedėkit mano rašliavėlės į šuns dienas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Emigrantai, klausiame Jūsų – kaip gyvenate svetur? Kviečiame aprašyti gyvenimo sąlygas ir pasidalyti nuotraukomis, kaip atrodo jūsų namai. Ar tikrai kai kuriems jūsų tenka gyventi ne vieniems? O gal tai tik mitas?

Savo mintis galite siųsti, spausdami pilką mygtuką čia arba el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Beveik po 100 metų į Molėtus sugrįžta opera

Du koncertai ir išpirkti bilietai, vos pasklidus žiniai! Taip Molėtai pasitinka rugpjūčio...

Išgirtas dviračių takas aplink Platelių ežerą nuvylė: nacionalinio parko ponai, atsibuskite! (16)

Praeitais metais, pagal išreklamuotą rekomendaciją, dviese su sūnumi apvažiavome Platelių ežerą.

Norėjo pasikeisti langus, bet prisidarė papildomų problemų: už broką niekas neatsako (39)

Greitai ruduo ir netrukus prasidės namo renovacija. Norėjom pasikeisti visus langus pigiau ir...

Vaikiška pramoga baigėsi stomatologo kėdėje: nesitikėjo tokio daktarės požiūrio (11)

Tai 7 metų mergaitei nutiko Anykščiuose. O galėjo nutikti visai bet kur... Būna žmonių, kurie...

Negalėjo patikėti pamatytu vaizdu kelyje: tai – „krematoriumas ant ratų“ (138)

Lietuvoje svarstomas automobilių taršos mokestis priešina visuomenę, daugelis nesutinka su...

Top naujienos

Į Rytų Ukrainą plūdo išskirtinė Rusijos technika: po mokymų rusų kariams nustatė vienodą diagnozę (174)

Prieš penkerius metus, antrojoje 2014 m. rugpjūčio mėnesio pusėje, vadinamasis „Ilovaisko...

Lietuvis daro tai, apie ką daugelis svajoja, bet nedrįsta: mano tikslas – pasiekti visišką dugną (43)

Prieš trejus metus prisidengęs Modus Vivendi slapyvardžiu 24-erių Edgaras Bajerčius sėdęs ant...

Pinigų tema lietuviams kalbėti gėda ne mažiau nei apie seksą: jei už žinias rašytų pažymį, dažnas gautų 4 (86)

Pinigų klausimas lietuviams kartais yra toks pats tabu kaip ir seksas ar politika. Dar labiau nejauku...

Kodėl lietuviški kurortai yra daug blogiau nei užsienio: turtingųjų pasaulis Interlakenas ir jo beprotiškos kainos (195)

„Niekada nevažiuočiau į lietuviškus kurortus“, „Palanga – brangi tragedija“, „Į...

13 daug antioksidantų turinčių produktų: valgydami juos kovojate su kenksmingais procesais organizme (7)

Antioksidantai yra junginiai, padedantys atitolinti ląstelių pažeidimus ar net galintys užkirsti...

Investuotojai nenurašo penktojo pagal dydį miesto: vaiduoklį keis nauja verslo oazė (18)

Nors per pastarąjį dešimtmetį Panevėžyje gyventojų sumažėjo daugiau nei dvidešimčia...

Iš „Misijos Sibiras“ grįžusi Amerikos lietuvaitė: dabar važinėsiu po Ameriką ir viską pasakosiu (106)

Tarp šešiolikos šių metų ekspedicijos „ Misija Sibiras “ dalyvių pirmą kartą buvo...

Bretanė – vieta, kur saugoma istorija ir gerbiamos tradicijos (13)

Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią...

Linkytė ir Vaitiekūnas papasakojo apie slogias mintis ir kaip pavyko pamilti save (75)

Laisvės pikniko metu „Rytojaus jaunimo“ diskusijų zonoje didelio susidomėjimo sulaukė...

Gamtos ženklus stebinti dzūkė jau žino, kokie bus rudens orai ir kada sulauksime pirmojo sniego (89)

Gamtos ženklus stebinti ir orus pagal juos prognozuojanti marcinkoniškė Janina Janušauskienė...