Galbūt patyrę vairuotojai jau įpratę prie šito, bet aš vis dar ne. Netgi rėšiu atvirai: prieš dvi savaites vos nepartrenkiau žmogaus. Ar tai būtų buvus mano kaltė? Nežinau...
Viskas buvo taip: ramiai sau važiavau, pamačiusi priekyje šviesoforą, ėmiau po truputį mažinti greitį. Staiga, iki perėjos likus kokiems dešimt metrų, po mano automobiliu metėsi senutė. Staigiai kirtau per stabdžius, vos širdis iš krūtinės neiššoko, akyse aptemo. Įjungiau avarinį signalą. Lygiai šešiolika minučių sėdėjau drebėdama, bandydama suimti save į rankas, suvokti, kad nieko neįvyko, žmogus liko gyvas sveikas. Galiausiai „grįžau į realybę“ ir šiaip taip parvažiavau namo.
Praėjus pirminiam šokui, į atmintį grįžo vaizdai, kuriuos mačiau tik sustabdžiusi automobilį. Ta senutė, lyg nepastebėjusi, kas įvyko, neišgirdusi, kaip sužviegė padangos, toliau nubėgo skersai gatve į troleibusą. Mačiau, kaip kita mašina irgi staigiai stabdė, dar pyptelėjo, bet paskui iškart nuvažiavo. Matyt, kaip sakiau, patyręs vairuotojas. Aš, deja, dar neišsiugdžiau gebėjimo šitaip akylai sekti žmones periferiniu matymu. Nereikia nė sakyti, kad kelias dienas po įvykio buvo itin baisu važiuoti – bijojau, kad vėl kažkas susišvies pėsčiajam... Ir vieną kartą taip vos nenutiko!
Dėkui Dievui, tuo metu man buvo raudona, taigi buvau, taip sakant, saugi... Šaligatviu žengė telefonu kalbanti moteris, paskui ją ėjo ir kamuolį spardė gana mažas vaikas. Kartą jis kamuolį paspyrė stipriau, jis nuriedėjo priešais motiną, ir ji jį nežiūrėdama paspyrė į šoną. Savaime suprantama, vaikas puolė paskui. Tiesiai į gatvę... Mama nekreipė dėmesio... Stebuklo dėka kamuolys sustojo nepasiekęs važiuojamosios dalies. Nenoriu net pagalvoti, kas galėjo nutikti... Gal man jau paranoja...
Šitaip manydama per darbo pertrauką išėjau į lauką ir pradėjau stebėti judrią gatvę. Optimizmo neįgavau... Įgijau fobiją troleibusams. Kai tik koks pasirodo horizonte, iškart reikia it paklaikusiam žvalgytis, ar kur nepasirodo, rusiška maniera sakant, kaip taisyklė, pensininkas, be laiko skubantis į kapus... Gal ir negražiai pasakiau, bet, Dieve mano, dvidešimtmetis dar gali pralėkt taip, kad ir stabdyt nereiks, bet šešiasdešimties ar aštuoniasdešimties metų senolis... Ir kur jie taip skuba... Į poliklinikas gydytis? Ironiška...
Kalbant apie troleibusus, yra dar vienas dalykas. Kažkur mačiau reklamą ar kažką panašaus, kad „vaikai mato perėją visur“. Deja, taip galiu pasakyt ir ne apie neapsiplunksnavusius vaikučius, bet 40-50 metų vyrus... Nežinau kodėl, bet būtent tokie dažniausiai išnyra iš už troleibuso galo ir skuodžia visu greičiu pirmyn. Na, laimė, bent apsižvalgydami, ko senukai nedaro išvis...
Vaikai – vėl atskira tema... Teko girdėti draugus keikiantis, kad būtent jie iššoka iš nežinia kur, nors pati kaip tik pažymėčiau, kad vaikai yra pavyzdingiausi pėstieji. Neteko matyti nei vieno, pažeidžiančio taisykles.
Tai tiek ir tenorėjau – priminti, jog reikia saugoti savo gyvybę... Tik tiek...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakokite savo patirtį! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: