Klausimas taiklus, ir iškart nė nesumojau, ką atsakyti. Netrukus pagelbėjo pats filmukas: šie žiūrovai visų pirma nori palyginti, kaip gi knygos veiksmas buvo perkeltas į ekraną.
Ir iš tiesų tai mane labiausiai ir domino, tad ir ši recenzija koncentruosis į knygos ir filmo sintezę.
Neketinau jos rašyti, tačiau kol kas taip ir neradusi Lietuvos spaudoje nė vienos išsamios analizės, nusprendžiau atiduoti savo duoklę Hariui Poteriui – bent tiek galima padaryti praleidus prie knygų ir filmų daugiau nei dešimtį metų. Iškart įspėju, jog aptarinėsiu visas filmo detales, tad jei vis dar planuojate jį pamatyti – uždarykite šį langą ir tiesiu taikiniu keliaukite į kino teatrą.
Šis filmas – pirmasis iš aštuonių, parodytas 3D formatu. Ar to tikrai reikėjo, sunku pasakyti, tačiau formatas bent jau netrukdė.
Prieš filmą stebėdama 3D reklamas buvau šiek tiek išsigandusi, jog toks formatas sugadins visą filmą – greitai judantis vaizdas karts nuo karto vis dar dvejinasi ir neteikia komforto akimis.
Tačiau Poteriados kūrėjai pasistengė (ir kartu – nepersistengė), filme 3D vaizdas buvo vos matomas, kartais net nepastebimas, suteikiantis filmui realumo ir gilumo. Tad formatas nei per daug sužavėjo, nei nuvylė – buvo vietų, kuriose 3D tikrai pridėjo papildomo žavesio (pavyzdžiui, jį nuostabiai išnaudojo autoriai, parodydami vis gilėjantį Arianos portretą-tunelį į pilį), nors vargu ar 2D būtų kuo nors nusileidęs.
Kai filmas pranoksta knygą...
Aktoriai šiame filme tikrai užaugo. Pirmiausia – pats Haris Poteris, po septynių knygų pagaliau nebesistebintis viskuo aplink (vis dar akyse regiu ketvirtojo filmo sceną, kai įžengęs į magiškai išdidintą palapinę Haris apžvelgia ją išpūstomis akimis ir susižavėjusiu balsu ištaria: „I love magic“), o ryžtingai veikiantis.
Harį vaidinantis Daniel Radcliffe teigė, jog tai pirmasis filmas, kuriame neturėjo priekaištų savo vaidybai, ir galima sutikti su šiuo nekukliu pasigyrimu. Visi be išimties aktoriai peržengė savo ankstesnę vaidybą ir veikėjams sukūrė įvairiapusiškesnius paveikslus. Man ypač įstrigo Luna, pirmą kartą pabudusi iš savo svajingos būsenos ir griežtai (nors vis dar svajingai!) nutraukusi Harį ir parodžiusi jam teisingą kryptį.
Žinoma, užaugęs ir subrendęs Nevilis žavi nė kiek ne mažiau. Hermiona šiame filme kur kas romantiškesnė, ypač paskutinėse scenose nuolatos palydinti Ronį susižavėjusiu žvilgsniu, na, o Ronis... vėl gauna šiek tiek šmaikštesnę rolę („Jūs kvėšos, čia mano mergina!“ – pasišiaušia prieš Smirdžių ir jo draugus, nors knygoje tokios eilutės tikrai nebuvo, bet čia ji suteikia mūšiui šiek tiek daugiau žaismės).
Viena iš vizualiausių scenų – Hogvartso saugojimas. Visi esantys pilyje siunčia savo kerus į dangų, taip sukurdami švytintį skydą – čia filmas iš tiesų pralenkia knygą. Ryškus Makgonagal vaidmuo maloniai primena pirmuosius filmus, tik šį kartą jai suteikiama spalvingesnė rolė: ji pirmoji šoka ginti Hario nuo Sneipo, visiems plojant nusiunčia prieš Harį nusiteikusius Klastūnyno auklėtinius į požemius ir atgaivinusi pilį saugančias chimeras tarsi mažas vaikas sukikena: „Visada norėjau panaudoti šį burtažodį“. Jos vaidmuo šioje dalyje tikrai žavus.
Plojimų nusipelno ir visų magiškų būtybių kūrėjai: pagaliau ištrūkęs į laisvę drakonas – nusilpęs, praleidęs požemiuose amžinybę – atrodo daugiau nei tikras, keliantis pasigailėjimą. Patys kūrėjai labiausiai didžiavosi Gringotso banku, nors paprastas žiūrovas net negalėtų nuspėti, kiek darbo prireikia sukurti daugiau nei šimtą goblinų. Ar galite patikėti, jog kiekviena iš kaukių yra sukuriama rankomis, kiekvieną antakio plaukelį atskirai įleidžiant su adata (ir tokių kaukių daugiau nei šimtas!), po to kruopščiai pritaisant jas aktoriams?.. Blogiausia – tokia kaukė vienkartinė, tad kiekvienai filmavimo dienai tenka iš naujo perdaryti visas pusantro šimto kaukių! Tai žinodama visai kitomis akimis stebėjau visą Gringotso banko sceną.
Geriausiai emociškai sukurta scena neabejotinai yra Hario pasirengimas mirčiai. Net ir gerai žinodama, kas bus, likau paveikta puikios vaidybos ir staiga sustojusio laiko – visą filmą bėgę ir taupę kiekvieną sekundę, kūrėjai pagaliau stabteli ir leidžia atsikvėpti, suvokti, kas netrukus įvyks.
Puikus ir King Kroso epizodas – pasibjaurėjimą kelia kūdikiu virtęs Voldemortas, o pokalbis su Dumbldoru visada buvo knygas vienijantis elementas. Pamenu, laukdama paskutiniosios knygos mąsčiau: „Štai, bus pirma knyga be visus taškus sudėliojančio Hario ir Dumbldoro pokalbio...“ (Žinoma, neskaičiuojant šeštosios knygos, tačiau joje ir taip netrūksta jųdviejų dialogų). Tačiau Rowling puikiai išsisuka ir žiūrovai lieka patenkinti: Žinoma, Hari, tai vyksta tavo galvoje, bet kas tau sakė, jog dėl to yra netikra?..
Kai knyga pranoksta filmą...
Skaičiau skirtingus kritikų atsiliepimus. The Telegraph kritikas Philip Womack susižavėjęs filmu teigia, kad šis kokybe lenkia knygą, nes tekstu Rowling nesugebėjo perteikti viso finalinio mūšio didingumo. Drįsiu nesutikti, nors, žinoma, viskas priklauso nuo žiūrovo poreikių.
Finalinė paskutinės dalies kova man pasirodė perdėtai pompastiška ir holivudiška, tuo tarpu knygos visad žavėjo britišku subtilumu. Puikiai suprantu, jog filmo kūrėjams reikėjo efektų, tad po visą Hogvartsą ištęsta kovos scena yra suprantamas pakeitimas.
Vis dėlto, manau, jog knygoje pavaizduota kova, vykstanti pilies menėje, stebima visų kovojusių, baugiai prisišliejusių pakraščiuose, emociškai yra netgi labiau paveikianti, nei kelias minutes žaižaruojantys žali ir raudoni siūlai. Pritrūko tokio ilgo ir esminio Hario ir Voldemorto dialogo prieš kovą, maža to, perkėlus dvikovą į pilies kiemus kažkur tarsi dingo pabaiga.
Hariui nugalėjus Voldemortą trijulė žengia per Hogvartsą ir atrodo, kad nė vienas žmogus jų nė nepastebi (kyla klausimas: ar jie nors žino, jog pikčiausias visų laikų burtininkas pagaliau amžiams dingo?), nebėra knygoje aprašytų plojimų ir triumfo... Žinoma, nesitikėjau Makgonagal šūksnio: „Tūkstantis taškų Grifų Gūžtai!“, tačiau dabar taip ir liko – tarsi kas neužbaigta.
Dar vienas užkliuvęs pakeitimas – gyvatės-paskutiniojo Horokruso sunaikinimas. Galbūt todėl, nes skaitydama labai gerai įsivaizdavau šią sceną ir jos nekantriai laukiau: nutilusi minia su siaubu žvelgia į nužudytąjį Harį, atrodo, kad mūšis pralaimėtas, Voldemortas kankina Nevilį...
Ir štai tą akimirką, sukaupęs visą neapykantą dėl tėvų mirties, Nevilis turėjo netikėtai kirsti kardu, akimirksniu nutraukdamas tylą, vėl sukelti visus kariaujančius ant kojų ir įžiebti antrą viltį. Deja, filmo kūrėjai paaukojo šią sceną vardan įtampos ir juoko: Ronis ir Hermiona nesėkmingai bando gintis nuo Nadžinės; Nevilis atsikelia po smūgio ir, sukeldamas juoką salėje, buku žvilgsniu pažvelgia tiesiai į ekraną, taip net nežinantiems iškart nurodantis, kas netrukus įvyks.
Tačiau man šis gyvatės sunaikinimas pasirodė kur kas silpnesnis nei aprašytasis knygoje.
Tokių smulkmenų galėčiau minėti ne vieną – filmo pabaigoje Haris sulaužo galingiausią pasaulyje lazdelę. Mažmožis, tačiau veiksmas atrodo nereikalingas – knygoje grąžinęs ją į Dumbldoro kapą, Haris pasielgia kur kas išmintingiau. Juk laiko klausimu tai tolygūs veiksmai, o atstatyti Voldemorto vagystę kur kas simboliškiau.
Ir paskutinis užkliuvęs trūkumas – Sneipo prisiminimai. Puikiai suprantu, jog laiko stoka vertė kuo greičiau per juos bėgti, bet net neabejoju, jog dauguma knygų mylėtojų bene labiausiai ir laukė šios emocionalios vietos. Knygoje ji, ko gero, palieka didžiausią įspūdį, suvesdama visus paliktus klaustukus.
Filme, deja, per juos bėgama šiek tiek per greitai, švysčiojančios prisiminimų nuotrupos iš tiesų aiškios tik tiems, kurie ir taip viską žino, o neskaičiusiems nekelia emocijų. Ir nors didžioji auditorija ir yra Hario Poterio gerbėjai, tačiau šią vietą buvo galima ir geriau išryškinti – juk ne veltui Sneipą vaidinantis aktorius Alan Rickman buvo išrinktas pačiu geriausiu visų laikų Hario Poterio veikėju MTV rengiamame konkurse.
Filmo kūrėjai labai poetiškai parodo Sneipą filmo pradžioje, žvelgiantį žemyn nuo pilies bokšto, taip iškart sužadindami žiūrovų smalsumą, tačiau šiek tiek nuskriaudžia tokį svarbų veikėją filmo pabaigoje.
Pabaigai
Ir štai dabar jau būtų galima pagalvoti, jog filmas man nepatiko – jokiu būdu! Manau, paskutinieji du filmai labiausiai išlošė dėl knygos padalinimo. Iš pradžių, tai sužinojusi, neapsidžiaugiau, tačiau išvydusi pirmąją dalį nusiraminau. Ankstesniuose filmuose labiausiai piktino išmestos svarbios ir geros knygos dalys, o paskutiniuose filmuose tokių priekaištų praktiškai nebelieka.
Sunku pasakyti, ar tai geriausias filmas – pirmieji vis dar išlieka mano favoritai, tačiau abi Mirties relikvijų dalys kartu nurungia bet kurį. Žinoma, pirmiausia dėl pačios knygos įspūdingumo.
Tad pabaigsiu paskutine filmo scena. Vėl ir vėl išriedančiu traukiniu ir technologijų pagalba pasendintais aktoriais – laimei, filmo kūrėjai nesugalvojo ieškoti vyresnių aktorių ir nesugadino finalo. Kai kurie veikėjai, tiesa, atrodė tik dešimčia, o ne visais devyniolika metų vyresni, bet... tą akimirką tai ne taip ir svarbu.
Traukinys palieka 9 ¾ peroną (perdėtai laimingai pabaigdamas Poteriadą, bet niekur nedingsi), kartu palikdamas ir visas istorijas, trukusias dešimtį metų. O kad jau reikėtų baigti gražiais žodžiais, tai pacituosiu filmo premjeroje kalbėjusią Rowling, nes juk ja viskas prasidėjo ir viskas turėtų baigtis: „Hogvartsas visada lauks jūsų, grįžtančių namo.“ Tad dabar belieka tik šimtąjį kartą skaityti tas pačias knygas arba laukti serialo – reikia tikėtis, tai niekam nešaus į galvą.
--
Buvai kine? Žiūrėjai filmą namuose? Rašyk įspūdžius ir siųsk juos el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelk Piliečio sistemoje!