Amžinatilsį kolega Ramūnas Klimas dar sovietmečiu mane perspėjo, kad provincijoje rašytojui, meno žmogui gresia didelis pavojus uždusti. 1996-aisiais pakėlęs sparnus gimtinėn ir nebe atostogoms atsirakinęs tėvų namus, kurį laiką iš tiesų jaučiau šviežio oro stygių. Trūko įspūdžių, asmenybių, vienminčių, įdomios informacijos iš pirmų lūpų. Tačiau labai greitai pajutau ir kitką: rajone apstu neplėštų dirvonų! Pavyzdžiui, net nepatikėjau, kad apie ryškiausius prieškario Anykščių žmones ligi tol niekas nebuvo parašęs nė menkiausios apybraižėlės!
Turiu omenyje vyno dirbtuvių savininką, lietuviško vyno karalių Balį Karaziją, daktarą Adomą Laskauską, keliaujantį muzikantą Juozą Ulbą ir kt. Anykščiuose atradau ir dar vieną niekieno neliestą temą - žydus. Visą ankstesnio gyvenimo paveikslą, matyt, gožė vadovėlinis Anykščių - rašytojų krašto - įvaizdis: tarsi niekas daugiau šia žeme nevaikščiojo, tik literatūros klasikai...
- Ar provincijoje pakanka paskatų dvasiniam tobulėjimui, ar palankus klimatas kūrybai? O poezija? Gal literatūros ąžuolų pavėsyje, gamtos grožybių glėbyje posmai pradėjo lietis savaime?
Kai prieš kokį ketvirtį amžiaus Rašytojų sąjungoje iškildavo amžinai opus klausimas, kur gyventi jaunam rašytojui, Juozas Baltušis atšaudavo: jei esi talentas, gali rašyti ir ant kelmo! Mums tada būdavo nejuokinga, bet dabar juokaudamas atsakyčiau: jei širdis nesutrūnijus, klimatas visur sveikas! Ypač - sakau jau visai rimtai - jei gyveni gimtinėje, pasižyminčioje tokiu svariu kultūros įdirbiu, tradicijomis, kokias turi Anykščiai!
Žinot, per 10 metų Anykščiuose aš pamačiau gal dešimt kartų daugiau spektaklių, koncertų, parodų nei gyvendamas Vilniuje! Kultūrinis gyvenimas čia toks intensyvus, kad kartais net nespėji visur aplakstyti. Apmaudu tik, kad ne visi šitomis puikiomis galimybėmis pasinaudoja: pirmenybę teikia sodybai, daržui, garažui ir, žinoma, televizoriui. Apskritai susidariau įspūdį, jog valstybė nemenkai remia kultūrą, o jeigu dėl jos (ar paramos) stygiaus vis dar aimanuojame, vadinasi, čia jau nemažai mūsų pačių kaltės. Gal per daug esame išlepę, gal nesugebame tinkamai paskirstyti lėšų. Juo labiau kad kultūros - tuo esu šventai įsitikinęs - negalima nusipirkti, ją galima tik susikurti - savo buityje, keliuose, mieste.
Tiek dėl renginių. Sudėtingiau su kūryba. Kartą Justinas Marcinkevičius pajuokavo: tai tau gerai - sėdi sau nukoręs kojas ant Šventosios kranto ir rašai eilėraščius! O mes čia, mieste, dūstame nuo triukšmo, dulkių, skubėjimo, politikos... Humorą mėgstu, bet provincijos, kaip ir didmiesčio, kasdienybėje yra ir pliusų, ir minusų.
Dievinu Šventąją, laimingas jaučiuosi nors kelioms valandoms ištrūkęs prie Rubikių ežero, betgi už viską reikia mokėti, nelesęs ir paukščiukas nečiulba... Neišgyvensi nei iš eilėraščių, nei iš apsakymų, netgi - iš knygų. Sueiliuoju vieną kitą posmą, bet daugiau savo paties malonumui. Žmonių artumas? Taip, tėviškėje daug ką pažįstu, malonu pasilabinti, šnektelėti, bet dvasinio artumo, pasitikėjimo, geranoriškumo ne tiek jau daug. Labiau esame įpratę skųstis, sekti, kas kokiu automobiliu važiuoja ar uždirba, tačiau mažai kam rūpi, kiek ir kaip tu dirbi, kokia kaina durstai galą su galu.
- „Tradiciškai“ mėgstama provinciją lyginti su dumblėta bala, užmaurojusiu liūnu: atseit, kas joje gali būti įdomaus, originalaus? Pilka nuobodybė... Jei atmestume gamtos grožį ir Jūsų jau minėtus renginius, kas Anykščiuose dar liktų sielai paguosti, nuraminti?
Neminėsiu gausių turistinių objektų - jie mums tik „fonas“. Galime pasididžiuoti, kad bene vieninteliai tarp rajonų turime pasaulinę nevyriausybinę organizaciją - Pasaulio anykštėnų bendriją. Ji surengė ne tik įstabių švenčių, penkis suvažiavimus, išleido knygų ir albumų, bet ir buvo iniciatorė plačiai nuskambėjusios akcijos „Anykštėnų gerumo dienos“. Jos metu prisiminta prieškario bendruomenės patirtis - rinktos lėšos labiausiai skurstantiems.
Rengėjų ir dalyvių atmintyje išliko jaudinančių akimirkų, net ašarų... Šiais metais pradėjome leisti mėnraštį „Pasaulio anykštėnas“. Be abejo, ką nors sukurti, pakeisti, pačius save pradžiuginti galima tik drąsiai imantis iniciatyvos, pilietinių akcijų, glaudinant bendruomenes.
- Kelis dešimtmečius buvote spaudos žmogus, bendradarbiavote rajono laikraštyje. Taigi galima spėti, kad jaučiate spaudos galimybes, poveikį žmonių nuotaikoms, trumpai tarus, laiko pulsą...
Spausdintas žodis - mano gyvenimo meilė. Į laikraščius rašiau nuo šeštosios klasės, paskui, jau baigęs universitetą, nedirbau niekur kitur, tik redakcijose. Visada maniau, jog spauda - gyvenimo veidrodis, sąžiningai atspindintis realius procesus, tarnaujantis žmogui, gimtojo krašto gerovei. Pažinodamas kai kurių nūdienos redakcijų „virtuvę“, ne be širdgėlos sakau, jog šiuo metu nemažai daliai šalies leidinių bei žurnalistų akivaizdžiai rūpi visai kiti dalykai: asmeniniai, grupiniai, partiniai interesai. Kaip šefas pasakys, taip pavaldinys ir sukurps, pakreips... Tiesa, susitikęs tave, bėgs į kitą gatvės pusę, bet 50 ar 100 litų jau bus „užsikalęs“... Klaipėdietis kolega Rimantas Černiauskas apie tai yra parašęs neprastą romaną „Samdomas žudikas“.
Kai kuo žurnalistus ir leidėjus galima pateisinti (verslas, intriga - varomoji jėga!), bet kai sąmoningai nutylima tiesa, o iš penktaeilių „faktų“ ir figūrų kurpiami neva skandalingi siužetai, „žvaigždės“ bei kiti „herojai“... Blogiausia - kad šita muilo burbulų arba patyčių „prifarširuota“ ne viena žiniasklaidos priemonė pasijuto esanti nebaudžiama - ir šokdina ką tik nori. Jei nenori būti be reikalo nuplaktas, prikaltas prie kryžiaus, verčiau pataikauk paparacams (tegul ir rajoninio lygio) arba tūnok sučiaupęs lūpas, nuleidęs rankas...
Niekaip negaliu pamiršti vienos istorijos. Kartą pas mane atėjo komunalinio ūkio direktorius, geras pažįstamas. Būk žmogus, sako, paaiškink, kodėl laikraštis ant mano pavardės ir kiekvieno žingsnio pila pamazgas? Ir kodėl neleidžia man paaiškinti anykštėnams, kokios tikrosios problemos, kas trukdo normaliai dirbti? Žmogus bėgiojo, jaudinosi, krimtosi - bet taip ir negavo, nesulaukė progos tarti savo žodį - kol pasimirė...
- Ar smerkiate tautiečius, ypač jaunimą, tebetraukiantį į „šiltesnius“ kraštus?
Ne. Mano paties vaikai bandė „laimę“ svetur. Sūnus su marčia jau sugrįžo, duktė irgi, tikiuosi, grįš, kai tik baigs mokslus. Parkeliavo iš įvairių šalių ir visi trys mano buvusio suolo draugo vaikai. Ir mano gatvės kaimynas. Svetima duona yra svetima, nesvarbu, kad saldesnė. Pagaliau kažin ar teisūs tie, kurie sako, kad visas tas masinis bėgimas - tik dėl didesnio atlygio.
Manau, iš Lietuvos dažnai bėgama tada, kai žmogus pasijunta niekam nereikalingas. O jei ką ir neblogai padarai, būtinai kam nors užkliūvi. Per daug pavydo, pykčio, netolerancijos. Nemylime mes savo žmonių! Politikai ir netgi intelektualai nardo padebesiuose, gražbylystėse, net nepaklausdami, ko gi tu, žmogau, savo namų slenksčio ir protėvių kalbos atsisakai?
--
„Europos istorijų parkas“ ir DELFI skelbia konkursą „Geriausios Europos istorijos“. Visi rašantys, fotografuojantys ir filmuojantys kviečiami siųsti savo istorijas ir laimėti puikius prizus. Galimos darbų temos: „Modernus kaimas“, „Vartotojų teisės“, „Ekologiška ekonomika“, „Mokslo ir kultūros šviesuliai“.
Darbus siųskite el. paštu: pilieciai@delfi.lt iki 2012 m. sausio 31 d. Į konkursą galima siųsti tik dar jokiose kitose žiniasklaidos priemonėse nepublikuotus darbus.
Atrinkti darbai taip pat bus publikuojami DELFI Piliečio rubrikoje ir atviroje informacinėje platformoje www.europosistorijos.lt .
Visi atsiųsti Jūsų darbai dalyvaus Geriausių istorijų rinkimuose, kurie vyks DELFI portale vasario 6 – 10 d. Balsavimo metu bus išrinkti keturių geriausių darbų autoriai, kurie vėliau bus apdovanoti nešiojamaisiais kompiuteriais.