Kai nuo fotografijos pakėliau akis aukštyn, pamačiau ir autorių – fotografą Ričardą Anusauską. Menininkas, apkeliavęs beveik visą pasaulį, unikaliausius savo darbus sudėjo į 300 puslapių albumą „Toli iš arti“.
Maniau, užmesiu akį, pagirsiu už kūrybą ir eisiu, tačiau autorius jau nuo pirmųjų sakinių suintrigavo – supratau, kad jo menas yra išjaustas, nuspalvintas emocijų, adrenalino, kartais net baimės, o daugiausiai – polėkio ir tolių ilgesio.
Su Ričardu Anusausku kalbamės apie tai, kaip jis karališkajai kobrai blykste spigino akis, kaip Kambodžoje pitonas prarijo amerikietės šuniuką ir kaip menininkas sulaukė bitės dydžio geltonpilvio saulės paukštelio (aut. pastaba – Neodrepanis hypoxantha).
- Gerbiamas Ričardai, sakote, kad kiekviena Jūsų fotografija turi unikalią istoriją. Kaip gimė Norvegijos Alesundo miesto žavesį atskleidęs kūrinys?
Šis kūrinys – tapybos ir fotografijos derinys. Nesu matęs pasaulyje miesto, kurio architektas būtų jį ne tik suprojektavęs, bet kartu tarsi ir nutapęs. Unikali šios fotografijos istorija ta, kad aš turėjau galimybę pasisvečiuoti pas turtingus norvegus viename iš nuotraukoje įamžintų namų ir pamatyti, kad gyventojai turi galimybę sėdėdami namuose maitinti žuvis, stebėti, kaip jos suka ratus vandenyje.
- Iš Jūsų darbų, sukurtų Vietname, matyti, kad nevengiate atsikelti anksti anksti rytą... Kaip išgauti tokį vaizdą, kad smėlio išgraužose fotoaparatas spėtų užfiksuoti dar nesusigėrusį jūros vandenį?
Reikia nepatingėti atsikelti auštant. Jei nori nufotografuoti tokį vaizdą, turi laukti atoslūgio, „pagauti“ tą momentą, kai banga, palietusi krantą, vėl grįžta atgal į jūrą, o išgraužose likęs vanduo kelias minutes pabūna ir staigiai susigeria.
- Nevengiate fotografuoti ir medžių. Kokius pasaulio galiūnus įamžinote?
Kambodžoje šalia Angkor Vato šventyklos auga 65 metrų aukščio medžiai. Jų šaknys – 200 metrų, storis – 12. Ten, kur jie auga, sugriauna šventyklas. Vieni sako, kad šių medžių sėklas išplatino papūgos, kiti – kad imperatoriai patys juos sodino, nes žinojo, kad po tokia galinga paunksme galima paslėpti šventyklas. Prancūzai jų ieškojo 700 metų ir niekaip negalėjo surasti.
- Kaip jautėtės stovėdamas po tokiais medžiais? Nebuvo baisu?
Jautiesi taip, kaip pakliuvęs ten, kur dar niekur nebuvai. Įdomus dalykas, kad baltaodžius prie šių šventyklų pradėjo leisti tik prieš 20 metų.
- Iš Jūsų kūrinių matyti, kad mėgstate fotografuoti laukinius gyvūnus. Kurie iš jų sukelia Jums stipriausias emocijas?
Tigrams jaučiu laukinę pagarbą. Juos nufotografuoti net nacionaliniame parke nėra lengva. Mane nustebino, kad tigrai taip gerai nardo vandenyje.
- Esate vienintelis Lietuvos fotografas, sugebėjęs laukinėje gamtoje nufotografuoti karališkąją kobrą. Ar tiesa, kad dėl šios nuotraukos nepabūgote vienas lįsti į tamsų urvą ir jums nė motais buvo tai, kad 75 proc. šios gyvatės įgėlimų baigiasi žmogaus mirtimi?
Karališkoji kobra – sunkiausiai atrastas šaltakraujis. Jų ilgis gali siekti daugiau nei 7 metrus. Šios atsiskyrėlės ekspedicijų vadai yra ieškoję daugiau kaip 30 kartų. Norėdamas nufotografuoti karališkąją kobrą, kreipiausi į profesionalus, kad surastų jos urvą. Prie jo teko nusigauti Azijos džiunglėmis. Aš galvojau – įlįsiu ir greitai bėgsiu. Įlindau. Oloje tamsu. Su teleobjektyvu nepavyko nieko nufotografuoti. Teko jį keisti į kitą. Kuo arčiau ėjau link karališkosios kobros, tuo aukščiau ji kėlėsi. Šios gyvatės gali atsistoti iki 4 metrų aukščio ir krisdamos taip smogti, kad išgyventi šansų nebus. Kai pamačiau, kad nuodingiausia pasaulio gyvatė ruošiasi kirsti, bandydamas nuo jos atitolti skubiai atsisukau atgal ir staiga pamačiau, kad oloje jų dar dvi. Neturėjau jokio daikto apsiginti, tik fotoaparatą. Pradėjau staigiai blykste akinti kobras. Nuo šviesos kobros apsvaigdavo ir šiek tiek atsitraukdavo. Taip po truputį pavyko išlįsti iš olos.
Nuo to karto visada sakau: „Ateina gyvenime tokia situacija, kai turi vieną sekundę priimti teisingą sprendimą. Nuo to, kokį priimsi, priklausys tavo gyvybė.“
- Kodėl taip rizikavote?
Norėjau nufotografuoti. Juk gidas už jokius pinigus kartu nelįstų į urvą, kuriame gyvena trys karališkosios kobros. Beje, prie urvo atlydėjęs budistų vienuolis prieš įlendant nepasakė, kad ten yra trys gyvatės, nors tai veikiausiai žinojo.
Aš jam dėkingas už tai, kad parodė, kur jos gyvena. Lįsdamas į urvą dėkojau Dievui, kad man pavyko surast karališkąją kobrą, išlindęs – kad iš ten išėjau gyvas.
- Kokių beprotiškų sumanymų turite dabar?
Dabar labai noriu fotografuoti ryklius – kaip jie gaudo ruoniukus, išmeta į orą ir praryja.
- Kokių ekstremalių situacijų matėte keliaudamas po Aziją?
Kambodžoje, natūralioje aplinkoje, medyje pamačiau didžiulį smauglį – maždaug 4 metrai jo ilgio buvo medyje, kiti 4 – ant žemės. Prie jo priėjo jauna amerikietė su kišeniniu šuniuku ir, nepagalvojusi apie blogiausią scenarijų, paragino savo keturkojį draugą jį pagąsdinti. Tą pačią akimirką, kai šuniukas išleido pirmuosius savo agresijos garsus, smauglys čiupo jį uodegos galiuku ir per sekundę prarijo. Amerikietė pradėjo taip cypti, kad smauglys iškrito iš medžio. Moteris rėkė: ištraukite šuniuką. Mačiau, kaip šis lodamas ėjo smauglio pilvu.
Kitas įvykis – smauglys čiupo žmogų ir per keletą akimirkų apsivijo aplink kūną, pradėjo smaugti, perkando arterijas. Jei vyrai iškart nebūtų prišokę jo gelbėti, žmogus būtų nukraujavęs.
Džiunglėse visada reikia turėti arti savęs kelis peilius: vieną – ant kojos, kitą – ant rankos.
- Vienoje iš savo nuotraukų įamžinote tris ramiai galvas nuleidusius raganosius. Ar jie iš tikrųjų tokie ramūs?
Kai raganosiai bėga, dunda žemė, džipas šokinėja, mat užauga iki 3,7 tonos. Gramas jų mėsos kainuoja brangiau už auksą, o ragas – už deimantus. Daugiausia jų mėsos suvartoja tibetiečiai. Jiems reikalinga raganosių energija.
- Vienas iš įspūdingiausių Jūsų darbų – Monbaso miesto angelas – balta suknele aprengta dieviško grožio mergaitė. Sunku patikėti, kad nuotraukoje ji nepozuoja...
Radau ją Monbaso mieste, Kenijoje. Ten beveik prie kiekvienų durų sėdi vaikai, prašo turistų pinigų. Angeliško veido mažoji gražuolė sėdėjo ant slenksčio ramiai, nieko neprašė.
- Kaip Kenijoje pavyko susitarti su masajų genties moterimi, kad ši sutiktų Jums pozuoti?
Tereikia žinoti: masajai tiki, kad fotografas pasiima jų sielą, jei nesumoka už nuotrauką. Jie dažnai agresyvūs. Esu matęs atvejų, kai džipais pralekiantys turistai bandydavo nufotografuoti nesusimokėję ir į juos būdavo paleidžiamos ietys, kurios virš keleivių galvų praskrisdavo per plauką nesužeidusios.
Fotografo duona nelengva. Susimokėjus ne viską įmanoma paversti menu. Kartais tenka valandų valandas laukti norimo kadro... Kiek ilgiausiai esate laukęs, kad galėtumėte užtikrintai blykstelėti fotoaparatu?
Dešimt dienų esu laukęs saulės paukštelio – bitės dydžio kolibrių giminės atstovo. Vieną kartą fotografuodamas įspūdingo grožio gėlės žiedus spėjau pamatyti mažą paukštelį, kuris, nutūpęs sekundei, vėl pakilo į orą. Tikėjau, kad atskris ir galėsiu jį nufotografuoti. Laukiau dieną, dvi, tris – vis neatskrenda. Maitinau gėlės žiedus(aut. pastaba – į juos berdavo cukraus, kad šie masintų paukščius), kad tik jį priviliočiau. Aplink pradėjo rinktis beždžionės, skraidyti tukanai, o paukštelio vis nėra. Praėjo dešimt dienų – atskrido, nufotografavau. Pasižiūri – kadrą turi, bet atostogos baigėsi.
- Kelionių metu esate patyręs stiprių emocinių sukrėtimų, nemažai streso, nekalbant apie adrenaliną... Kas buvo baisiausia?
Kai džiunglėse užbėgęs į tualetą nusibrozdinau į staktą galvą. Ten infekcija gali baigtis mirtimi. Tą kartą mane išgelbėjo streptocido milteliai, nes kitokie vaistai tiesiog neveikia.
Dar vienas įvykis – audra Amazonėje. Plaukėme mažu kateriu ir kilo baisi audra. Ten ji gali kilti per keletą minučių. Bangos pakyla iki keturių metrų. Katerį vairavęs asmuo uždengė jį polietilenu, kad neprilytų ir nenuskęstume. Nieko nematydami skriejome upe dideliu greičiu ir rėžėmės į baržą, gabenančią rąstus. Mūsų kateris paniro po ja ir vėl išniro. Kai kurie keleiviai patyrė stiprų šoką.
- Persikelkime į Lietuvą. Kur praleidžiate daugiau laiko, ar Lietuvoje dar yra vietų, nepaliestų jūsų fotoaparato blykstės?
Yra, ir labai daug. Galvojau, kad Lietuvą pasiliksiu pensijai. Kai neturėsiu jėgų užlipti į majų piramidę ar 12 val. skristi, dirbsiu Lietuvoje. Mūsų šalyje fotografui yra ką veikti. Parodai juk ir bitininkystės muziejų Stripeikiuose (Ignalinos rajonas – aut. pastaba) galima pateikti taip, kaip 90 proc. žmonių jo nėra matę, arba, pavyzdžiui, Zervynų kaimą Varėnos rajone. Daug kas nėra girdėjęs apie didžiulį Moko akmenį (Ignalinos raj. – aut. pastaba).
- Po Lietuvą keliaujate spontaniškai?
Fotografai renkasi orą. Kuo daugiau fotografuoji, tuo greičiau supranti, kad, tarkime, Vilniuje geras oras būna vieną kartą per mėnesį. Visad reikia „gaudyti“ gražų, skaidrų orą. Pirma, reikia rasti vietą, tada prie jos priderinti metų laiką, paskui – atsižvelgti į orą ir kad niekas netrukdytų. Padarai nuotrauką, ji kažkiek laiko pas tave pabūna ir pradedi matyti, ko dar joje trūksta.
- Azijoje fotografavote dramblius, raganosius, liūtus. Kokie kadrai iš gyvūnijos pasaulio Jums geriausiai pavyko Lietuvoje?
Vilkai, šernai, barsukas... Kad gerai nufotografuotum vilkus, reikia eiti į ekspedicijas, gyventi palapinėje, laukti, kada jie pradės artintis prie dvėselienos.
Kartą teko įamžinti mažus šerniukus jų motinos akivaizdoje. Tai buvo pavojinga. Bridome per mišką ir staiga išgirdome, kad kažkas treška. Žiūrime – šernų jaunikliai. Vienas iš išgąsčio net užšoko kitam ant galvos.
Iš arti esu nufotografavęs ir barsuką. Žinant, kokie judrūs šie gyvūnai, tai – nelengvai įgyvendinta užduotis.
- Kas rytą Žvėryno kūdroje maitinate mandarininę antį. Visad esate arti gamtos?
Per 50 metų tai pirmas atvejis, kai ją iš taip arti galima pamatyti. Įdomiai elgiasi: ateini, atneši batono, sulekia 50 antelių. Pradedi maitinti: jos iš rankų ima, o mandarininė – ne. Ji laukia, kol kuri nors paima maistą ir tada iš jos atima.
- Pagal profesiją esate profesionalus muzikas. Kaip gimė fotografija? Ar muzika ją papildo?
Sąvokos „forma“, „kompozicija“ yra bendros ir muzikai, ir fotografijai. Ateina diena, kai muzikoje pradedi matyti, o fotografijoje – girdėti.
- Ar yra dienų, kai sau neleidžiate paimti į rankas fotoaparato?
Svarbi nuotaika, moralinis nusiteikimas. Jei fotografuosi blogos nuotaikos – vaizdai bus niūrūs.
- Ką Jums reiškia paimti objektyvą, išeiti į Lietuvos laukus?
Iš keliautojo pusės žiūrint – atrasti tai, ko dar nesi atradęs. Nesinori kartoti. Fotografas džiaugiasi tada, kai padaro geriau negu jau padaryta, arba kai atranda kažką nauja. Lietuva fotografuota daug, bet kiekvieną kartą sugebi atrast, t.y. randi kelio pradžią, kur eiti toliau.
- Kur keliausite artimiausiu metu?
Į Brazilijos džiungles. Noriu apsilankyti Buenos Airėse, Čilėje, Atakamos dykumoje Pietų Amerikoje, Patagonijoje (regionas Pietų Amerikos pietuose – aut. pastaba) ir iš ten nukakti į Antarktidą.
