Kalbu apie filmą „Intouchables“, lietuviškai – „Neliečiamieji“. Filmą, kurį praėjusių metų „Kino pavasaris“ pristatė štai taip:
„Milijonierius Filipas susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipins visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai. Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdys linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Prikaustytas prie invalido vežimėlio Filipas ir jo energingasis pagalbininkas Drisas iškeis...“
Taip taip, idiotas, rašysiu apie metų senumo (premjera - 2011, lapkritis) filmą, kurį „Kino pavasario“ žiūrovai jau po kaulelį išnarstė, senų seniausiai. O!, koks aš nešiuolaikiškas, o!, kaip nesugebu žengti koja kojon su naujienomis ir rašyti tik apie „karštus ir aktualius reikaliukus“! Koks apgailėtinai nemadingas...
Stop. Stop. Stop.
Nemadingas? Kur girdėtas tas stereotipinis kaltinimas? Kas jį sugalvojo? Kas nusprendė, jog reikia būti madingam ir šiuolaikiškam? Kas kur kada ir kam?
Ha! Iš kur, velniai rautų, toks ste-re-o-ti- pas?!
Štai, apie stereotipus ir pakalbėsime. Filmas „Intouchables“ būtent juos ir gydo - lengvai ir saldžiai.
Pirmasis stereotipas, kurį filmas sumala į miltus – „darbas per diplomą“.
Viena pirmųjų filmo scenų: pokalbyje dėl darbo slaugyti milijonierių Filipą dalyvauja tuzinas vyrų. Regime juos įsitempusius, sutrikusius, bailius. Šie vyrai vardija diplomus, išklausytus kursus, kalba apie darbo patirtis, pasiekimus, asmenines savybes, žodžiu, įprastas CV lygio faktines banalybes.
Ir darbą gauna žmogus, jo gauti net nesitikėjęs ir, apskritai, atėjęs į pokalbį tik dėl pliuso imigranto pase.
Kuo jis geresnis? Niekuo. Jis tiesiog žmogus, sugebėjęs užkrėsti būsimą darbdavį tiesumu, energija, pozos neturėjimu ir..., žinoma, nevaldomu, griausmingu humoro jausmu! Chuliganiškas vaikis iš gatvės akimoju nurungė pseudo kultūringus diplomuotus nuobodas.
Gyvas juodukas Drisas nurungė bevardes ir drebančias CV iškabas. Ir kai jo paklausė, kokias šis turįs rekomendacijas, išdidžiai atšovė - „Eart Wind & Fire“ - gera rekomendacija ar ne?! Of course, man, kiekvienas šulus turintis bosas, norėdamas sužinot esminius dalykus apie darbuotoją, turi jo paklaust - „ei, seni, kokią muzika mėgsti?“.
Antras stereotipas, kuriam filmas stukteli pakaušin – „Tavo problemos - valstybės problemos“.
Nė velnio valstybei tu nerūpi. Ir jei kada, neduok die, tapus invalidu, koks chamas užims savo prabangia tačka tau skirtą stovėjimo vietą prie Akropolio, nesikreipk į policiją, verčiau - mesk į tą chamą alaus butelį. Tik tokius argumentus jis suvokia. Panašiai filme pasielgia ir slaugas Drisas, tuo poelgiu sušukdamas - lik sveika, ištižus Europėle! Čia mano kiemas, šalin rankas!
Trečias stereotipas, kuris smagiai apmėtomas kvapniu karvašūdžiu – „Šiuolaikinis menas - egzistencijos prasmės viršūnė“.
Filmo herojus invalidas Filipas dievina abstraktųjį meną: valandų valandas smakso į drobę, sakydamas, kad baltas fonas jam reiškia ramybę, o raudona dėmė - žiaurumą. Čia prieina M&M'sus kramsnojantis Drisas ir prunkšteli: „Šitas čiūvo kraujas ant baltos paklodės?! Ha. Mėšlas!“.
Ir kad didžioji tokio meno dalis išties tėra tik mėšlas, skirtas snobams pamaitint ir milijonieriams turtus susikraut, Drisas įrodo be jokių pastangų – pats nutapo abstrakciją ir dar sugundo Filipą ją parduot. Ir, ką gi – 11 000 eurų jo kišenėj. Štai jums ir metafizinės kontempliacijos. Štai jums ir viršūnės.
Ketvirtas stereotipas, kuris paguldomas ant menčių (arba - į lovą) – „seksas - tai pimpalas, o norma - vyras+moteris“.
Ką gi, porno disciplinų nukamuota sekso armija, Filipas jums prieštarauja. Orgazmą moteriai suteikti galite ir laižydami jai... ausis. Arba (herojaus atveju) - ji jums. Pasirinkite. Pozų daug, erogeninių zonų – neišmatuojama galybė. Kaip, beje, ir seksualinių derinių.
Penktas sterotipas - klasikinis menas. Tas milijardais stereotipų apaugęs povandeninis Europos kalnagūbris. Taigi, ponios ir ponai, šį vakarą girdėsime stereotipą – „klasikinė muzika - dvasingumo ir rafinuoto jausmo gelmių gelmė“.
Ir kas kitas šį sukalkėjusį stereotipą sutrupins, jei ne juodukas iš Senegalo, laukinių žemės, vėjo ir ugnies ritmų sūnus - Drisas.
Pirma, jis gero arkliško humoro doze sudrėkins operos dykumą:
„Šitas bičas turiu didelių problemų. Jis medis. Dainuojantis medis. Ir dar - vokiškai dainuojantis medis!!!“ - nesuvaldovai krizens Drisas iš apokaliptinio rūstumo operos atlikėjo.
Ir antra, jis toje lietumi apvaisintoje dykumoje šoks pagal tikrai vežančią muziką, nepamiršdamas pašiept nerangiai judančius frakuotus stereotipus: „O, ne, žmogau. Bachas? Pilnas mėšlas! Jis buvo visiškai kiauras! Aš net neabejoju, kad jis savo muzika kabino mergas“.
Šeštas stereotipas – „tai nevyriškas darbas“. Ką sakote? Megzti, gelės ir vaikus auginti, tapyti, kepti pyragus ir rinkti žoleles – bobų reikalas, čia nevyriškas darbas? O slaugyti senelius ar invalidus? Irgi nevyriška? O kas vyriška - kruštis, gerti ir kariauti? Na, gal peržiūrėkite filmą dar kartą, jei prireiks - trečią, ketvirtą, penktą. Nes nebesusišnekame, kad jus kur galas....
Taigi, galima vardinti iki kol saulė nusileis. Bet čia ir sustosiu, kol nepradėjau daryti kokios stereotipiškai ilgos ir nuobodžios, atsiprašant, recenzijos.
Beje, jei jūs ištikimas Tarkovskio, Kim Ki Duko ar Šarūno Barto fanas, siūlau nenusiminti - filmas turi ir gilią sociokultūrfilosofinę potekstę, skirtą jums, tam giliam, mąsliam, Deliozą ir Lakaną skaitančiam intelektualui: invalidas Filipas yra akivaizdi paralyžiuotos senosios Europos, o vitališkas juodukas Drisas – spalvotųjų rasės, tą Europą akumuliuosiančios, metaforos. Nerkite, ponai.
Ir dar, giliai panirę į šio filmo polisemantinius klodus, prisiminkite – šis filmas galutinai sudirba vieną svarbiausių mūsų komiškai rimtos civilizacijos stereotipų: tik gilus, sudėtingas ir sąnariais traškantis filmas, rodantis metafiziniam rūke lėtai ridenamą sizifo akmenį, gali būti reikšmingas.
Cha Cha Cha! Mėšlas! Pabuskite iš sapno ir iš visų plaučių, arkliškai nusijuokite iš šio savo paskutinio apgailėtino stereotipo!