aA
Filmai apie apiplėšimus ir vagystes yra tikrai dažni. Galbūt dėl to, kad tai yra tarsi uždraustas vaisius, už kurį galima netekti ir laisvės. Tai jokiu būdu nėra pateisinama veikla, tačiau kine matomi vaizdai dažnai kaitina kraują ir kelia adrenalino kiekį, leisdami šiek tiek prisiliesti prie nusikalstamo pasaulio.
© Reuters/Scanpix

Vieni filmai yra gražūs, smagūs ir inteligentiški. Atrodo, kad veikėjai visuomet būna laimingi ir patenkinti, o pasiektas tikslas, įvykdyta vagystė, yra nieko blogo. Tokie filmai kaip „Itališkas apiplėšimas“, „Oušeno“ trilogija ar net ta pati „Misija neįmanoma“ užliūliuoja ir suteikia tik gerą pramogą.

Yra ir kitokių apiplėšimų filmų, kuriuose viskas pastatoma ant kortos, nėra nieko gražaus, tik pavojingas gyvenimas, kraujas ir skriejančios kulkos. Vieni įsimintiniausių filmų apie banko apiplėšimą yra „Šuniška popietė“ su Alu Pacino arba „Miestas“ su Benu Afflecku. Dabar prie šių pavojingų ir purvinų darbų bando prisijungti ir „Amerikietiškas apiplėšimas“.

Turinys

Iš kalėjimo paleistas Frenkis grįžta aplankyti savo jaunesniojo brolio, kuris dėl ankstesnių darbelių šaltai priima savo vienintelį likusį giminaitį. Priežastis paprasta – Džeimsas baigia susitvarkyti savo gyvenimą po paskutinio judviejų nuotykio, kurio pasekmės ilgai persekiojo jaunuolį. Nepaisant bandymų atsiriboti, Džeimsas ir dar kartą būna įviliojamas į suktybę, po kurios nebegali išsisukti nuo būsimo banko apiplėšimo. Taip du broliai ir vėl apjungia savo jėgas šįkart jau paskutiniam darbui.

Negali būti, kad vieną savaitgalį ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių kino teatrus pasiekia net du to paties armėno Sariko Andreasyano filmai. Mano manymu vienas blogiausių Rusijos kino kūrėjų vieno vizito metu JAV sukuria net du tragiškus filmus, taip greičiausiai bandydamas sutaupyti savo studijos pinigus ir dar gerai „nutrešdamas“ JAV platintojus.

Būtent su šiuo filmu režisierius iškasa duobę daugumai juostos aktorių, o pačią giliausią – pagrindiniam aktoriui. Bet apie tai – vėliau. Režisierius stengiasi sukurti autentišką Naujojo Orleano atmosferą, kurios, iš esmės, ten ir nėra. Visos juostos metu norima šokiruoti žiūrovą, bet pasiekiamas efektas toks lyg sėdėdamas salėje gautum šlapiu skuduru per veidą, todėl su kiekviena siaubinga scena telieka atsidusti.

Filmo scenarijus yra vienas didelis nesusipratimas, kuris trunka 90 minučių per ilgai. Siužetinė linija yra tokia siaubinga ir chaotiška, kad sunku susigaudyti, kas kur vyksta ir kokios yra to priežastys. Bandoma išprovokuoti kontrastą tarp dviejų pagrindinių veikėjų, tačiau į teisingą kelią įstojęs Džeimsas be jokios suprantamos priežasties kaip žąsiukas sutinka grįžti prie nusikaltimo ir nesukuria konflikto.

Vos keliose planavimo stadijose jis nesugebėjo išspausti nepasitenkinimo, kuris lyg ir turėtų matytis veikėjui, nenorinčiam dalyvauti nusikalstamoje veikloje. Į istoriją įtraukiama meilės istorija yra dirbtina „iki negalėjimo“. Visų pirma, iš niekur atsiradusi mergina su visiškai nauju automobiliu niekada nevažiuos į tipinį autoservisą. Manęs niekas neįtikins, kad su visiškai nauju automobiliu, kuris dar turi garantiją, žmogus savo noru nuvažiuotų į garažinių servisą, o ne į modelio atstovo remonto dirbtuves.

Antra – koks sutapimas, buvusi meilė ten dirba! Kodėl buvusi, taip ir nepaaiškinama, o likusią filmo dalį kalbama užuolankomis, kurios tik dar labiau siutina.

Jei jau kalbame apie filmus, kur rodomi apiplėšimai, įdomiausia būna stebėti pasiruošimą darbui ir vėliau – plano įvykdymą. Filme pamatome išvyniotą žemėlapį ir kelias monopolio figūrėles. Tuo ir pasibaigia visas planavimas. Toliau seka bereikalingos, šabloninės, klišinės ir visiškai nenusisekusios dramatiškos istorijos, kurios gali patikti nebent dešimtarūšių filmų gerbėjams. Palyginimui galima įsijungti BTV, ten rodomi filmai daugmaž iliustruoja šio darbo turinį.

Juostos dialogai yra tokie siaubingi, kad sunku suvokti, ar iš žiūrovo bandoma pasityčioti, vagiant dialogo eilutes iš filmų „Miestas“ ir „Karštis“, ar scenaristas yra vaikas ir jam geriau nesiseka. Kiekvienas filme ištariamas sakinys yra toks prastas ir toks neįtikinamas, kad sunku net suvokti, kaip galima parašyti tokius kvailus ir neįdomius dialogus.

Bandymas atskleisti Naujojo Orleano atmosferą, kaip jau minėta, visiškai nenusiseka. Rodomi vaizdai iš oro parodo tik miestą, o tai paprastai daroma televizijos serialuose, kai bandoma pereiti iš vienos scenos į kitą. Čia to nereikia, nes Naujajame Orleane tikrai yra ką parodyti be pagrindinės gatvės ir kelių stiklinių pastatų.

Pats apiplėšimas yra toks kvailas, kad baisesnio nesu matęs jokiame kitame filme. Pirmiausia, susidaro vaizdas, kad kūrėjai filmą pastatė žaisdami „GTA“ (kompiuterinis žaidimas – DELFI). Gal viskas ir gerai, bet kyla įvairios mintis. Tarkim, ar čia tikrai mes išprotėjome, ar eiliniai policininkai gali bet kada pradėti šaudyti į pastatą, pilną įkaitų? Ar visame būryje nėra nė vieno taiklaus policininko, galinčio nušauti prie vitrinos stovintį ir automatu besimaskatuojantį nusikaltėlį? Nuo kada specialieji būriai važinėja su „Dodge Charger“? Nuo kada snaiperiai naudoja miško maskuote išmargintus snaiperinius šautuvus? Kiek daug absurdo šiame filme dar gali būti?

Techninė pusė

Geriausia filmo dalis, kad ir kaip sunku tą pripažinti, yra garso takelis. Jis buvo sukurtas „atlikėjo“ „Akon“. Daug kabučių, kurios parodo, kad jo kūryba, mano manymu, yra absoliuti nesąmonė, kuri iš esmės neturi nieko bendro su muzika ir atseit repu. Ir nepaisant to, garso takelis yra geriausia dalis. Dėl viso kito darosi koktu.

Apie operatoriaus darbą beveik nėra ką kalbėti. Tokių prastų filmavimo sprendimų dar reiktų paieškoti. Ir, greičiausiai, tuose pačiuose dešimtarūšiuose filmuose, kuriose ir buvo atrastas scenaristas. Kiekviena scena yra nufilmuota taip blogai, kad net ir geriausias montažo režisierius nesutvarkytų šio siaubingo vaizdų kratinio. Pats kvailiausias sprendimas – visiškai vaidybos sugebėjimų neturinčiam aktoriui prie veido prikišti kamerą ir paleisti ją kratytis kartu su kiekvienu judesiu. Specialieji efektai yra pigesni nei filme „Rykliaraganas“.

Nei garso, nei vaizdo montažas neturi nieko bendro su žodžiu „geras“. Didžiausia tragedija, kai vienoje scenoje galima įžvelgti po 3-4 klaidas. Galbūt tai savotiškai gerai, nes matosi, kad buvo naudojami keli dubliai, bet velniai rautų! Už tokį atmestinumą reikia pirštus nukapoti.

Garso montažas irgi siaubingas. Garsas tai per garsus, tai per tylus, girdisi montavimo metu susidaręs baltas triukšmas. Kitaip tariant – klaiku.

Aktoriai

Nežinia kaip, bet Sarikas Andreasyanas į filmą sugebėjo pasikviesti net kelis gerai žinomus veidus. Ir, o varge, kokią klaidą jie padarė. Gal pinigai ir nekvepia, bet vaidyba klaikiuose filmuose palaidoja karjerą, ką aktoriai turėtų žinoti labai gerai. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Haydenas Christensenas jau tikrai palaidojo savąją karjerą ir kažin, ar dar kada pamatysime jį kino teatruose. Nors aktorius ir anksčiau nemokėjo vaidinti, bet čia jis tą parodė aukščiausiu lygiu. Iš miško paimtas barsukas geriau būtų atlikęs jo vaidmenį, o kvailas akių vartymas ir žodžių lemenimas 3 sekundžių intervalais tiesiog vedė iš proto. Atrodė, kad aktoriui prieš kiekvieną sceną kas nors lengvai užvanojo su kuolu per galvą, kad jis visą filmą atrodytų „kontūzytas“. Net nesuprantu, kaip sakinį „Tu man rūpi, bet aš negaliu pasakyti, kodėl išvyksti“ užtrunka pasakyti 13 sekundžių. Taip, filmo peržiūros metu buvo taip, kad skaičiavau laiką, kiek užtrunka pasakyti tam tikras citatas. Galima sakyti, atradome naują „kelmų“ rūšį, kurią išdidžiai galime pastatyti ant pjedestalo šalia Kristen Stewart.

Labiausiai gaila filme pasirodžiusio Adrieno Brody‘io. Tai bene prasčiausias jo sukurtas vaidmuo, kuris tikrai gerai „kirs“ per karjerą kine. Jei aktoriui jau buvo pavykę atsistoti ant kojų ir vėl pradėti rodytis filmuose, šis darbas yra lyg smūgis golfo lazda per abi kojas. Nors jis ir geriausiai pasirodė šiame filme, vaidyba buvo „perspausta“ ir baisiai erzino.

Iškyla didelis klausimas, kaip į šį filmą buvo atitraukta Jordana Brewster, kuri visai neblogai vaidino „Greitų ir įsiutusių“ franšizės filmuose. Čia ji buvo ne mažesnis „kelmas“ už H. Christenseną, o meksikietiškų telenovelių aktoriai būtų pasirodę tūkstantį kartų geriau. Ji atrodė tokia dirbtina, kad apibūdinti matytą veikėją net trūksta žodžių. Visa tai parodo scena, kai išeinama į lietų. Kažkas nenusakomai siaubingo. Labiau neišsiplėčiant apie kitus nereikšmingus ir vaidinti nemokančius žmones, filme taip pat pasirodė „lyderis“ Tory‘is Kittlesas, apie kurio sugebėjimus vaidinti sufleruoja jo pavardė.

Na, o filme pasirodantis Akonas, suvaidinęs Cukrų, dar kartą įrodo, kad ne kiekvienam reperiui lemta vaidint. Jei tai gali daryti Curtis Jacksonas, nereiškia, kad gali visi. Prastas reperis, prastas aktorius ir visiškai nereikalingas, vietą ir laiką ekrane užimantis veidas.

Verdiktas

„Amerikietiškas apiplėšimas“ yra toks tragiškas filmas, kad vienintelis dalykas, ką jis pavagia – mūsų laikas. Katastrofiškos 90 minučių, kurios prailgsta iki begalybės ir su kiekviena minute kelia vis didesnį įsiūtį, praplūstantį vos išėjus iš salės. Klaikus scenarijus, klišiniai ir darželinukiški dialogai, žodžiais nenusakoma vaidyba ir visa kita supinama į vieną istoriją, kuri yra tokia prasta, kad filmo metu kino salėje degantis išėjimo ženklas pasidaro visai įdomus ir prasmingas.

Tokio tragiško filmo apie apiplėšimus dar reiktų paieškoti ir tarp antrarūšių projektų, bet išleisti šį filmą į kino sales ir dar už jį mokėti pinigus yra tikra nuodėmė. Tai juosta, kurioje yra visi blogiausi dalykai ir sunku įsivaizduoti, kaip normaliai už kiną mokantis žiūrovas gali jame išbūti daugiau nei 15 minučių.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Motina įsitikinusi, kad tokio vaizdelio neturėtų būti trečiokų pratybose (61)

Baigėsi vasara, prasidėjo naujieji mokslo metai. Mokinukai sugužėję į savo klases, susitikę su...

Viena detalė IKI parduotuvėje sukėlė klausimų: ar tai leidžiama? (18)

DELFI vis gauna skaitytojų laiškų, kurie yra susirūpinę, ar Lietuvos prekybos tinklai tinkamai...

Statau, kaip noriu: priekabai jau leidžiama užtverti perėją? (13)

DELFI skaitytojui užkliuvo Vilniuje, Salininkuose, „Škodos“ vairuotojo netinkamai pastatytas...

Kauniečiai nusistebėjo: užsukus į parduotuvę, jiems buvo parodytos durys (15)

Į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi kauniečiai, kurie mandagiai arba ne taip gražiai buvo...

Skaitytoja pasibaisėjo situacija viename Lietuvos pašto skyriuje (6)

Mamoms su vežimėliais ir neįgaliesiems situacija Vilniaus Lazdynų mikrorajono Lietuvos pašto...

Top naujienos

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (64)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (329)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (582)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (784)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Iš CSKA – į „Žalgirį“: Westermannas grįžta į Kauną Leo komentaras (17)

Kauno „Žalgiris“ surado ilgai ieškotą patikimą atakų organizatorių. Į Kauną po sezono...

Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika (111)

2017 metų gruodį prieš pat Kalėdas Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Seimo narys Mindaugas...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (63)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Finansų planavimo programėlės – išmanus būdas taupyti (7)

Finansų ekspertai sako, kad tarp turtuolio ir vargšo paprastai būna vienas esminis skirtumas –...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1392)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (267)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...