Manau, visų pirma reikia truputį papasakoti apie save pačią. Esu devyniolikmetė palikusi šalį dėl studijų. Mokausi pirmame kurse, dirbu kavinėje. Sprendimas išvažiuoti buvo labai spontaniškas, priimtas, tiesiogine šio žodžio prasme per naktį, dar besimokant vienuoliktoje klasėje nė nesulaukus pilnametystės. Tuomet karuselė ėmė suktis ratu.
Kadangi turiu skambų balsą, šiltomis vasaros dienomis dainuodavau Pilies gatvėje, vėliau pavyko susirasti darbelį. Ruošiausi specialiam anglų kalbos egzaminui, kovojau su šūsnimis dokumentų, tačiau baigiau mokyklą nešina raudonos spalvos atestatu. Susitaupiusi pakankamą sumą pinigų, atšokau išleistuves ir vos po kelių dienų jau gėrėjausi Katedros aikšte iš paukščio skrydžio.
Pradžia buvo varginanti. Nelabai sekėsi, nes išsvajotoje Anglijoje darbo negalėjau rasti mėnesį, o pirmąją algą gavau tik praslinkus pusantro nuo sutarties pasirašymo datos. Kad tapčiau sistemos sraigteliu, teko atlaikyti nepalyginamai daugiau dokumentų atakų. Pinigai ištirpo, skendau skolose, kaip tikra studentė valgiau tik bulves, ką jau bekalbėti apie nuosavo kompiuterio įsigijimą. Tačiau reikalai ėmė taisytis.
Prabėgus pusei metų, jau buvau spėjusi ir Kalėdoms dovanų Vilniun parskraidinti, ir savo kambarį jaukiu paversti, šaldytuvas taipogi tuščias nebestovi iki šiol. Galiu pasidžiaugti, jog dėka gerų mokymosi rezultatų, kitąmet pabuvosiu tolimame žemyne, nes trumpam išmainysiu universitetą į kitą, o darbe trūksta perlipti tik vieną laiptelį iki paaukštinimo.
Sistema čia – puiki. Mokesčiai progresiniai, taigi nenukenčia silpniausieji, studentams apskritai nereikia mokėti beveik jokių mokesčių. Paskolos mokslams puikiomis sąlygomis, net gyvenant nelabai prastai, galima gauti įvairių tipų pašalpas. Bet ar tikrai neprastai? Čia, manau, atsiskleidžia lietuviška pozicija. Ko gi tūlam reikia... Tik kad skrandis puspilnis būtų ir vėjai namuose nešvilpautų.
Lietuvoje seniai tapo norma, jog reikia kasdien sukti galvą ar užteks kitam mėnesiui „ant dešros“, nė neverta užsiminti apie apsilankymą teatre ar galbūt sekmadienio popietę kavinėje tingiai suvalgytą pyrago gabaliuką.
Asmeniškai susidūriau su įvairiomis nuomonėmis. Vieni pritaria, gailisi, jog patys liko, tačiau iš paskutiniųjų dar vis laikosi, bet būta tokių, kurie tėškė: - Kaip žiurkė iš laivo... – tokiems nieko nebesakau, tik viena sau tyliai pagalvoju - kam gyventi blogiau, jei galima geriau? Esu jaunosios kartos atstovė ir patriotizmą suprantu jau kiek kitaip.
Atrodo truputį naivu didžiuotis šalimi vien todėl, kad ji paprasčiausiai YRA, nes patys nesirenkame, kur gimti. Galima džiaugtis pasiekimais, o ne pačia egzistencija. Gera pasakyti – mano šalis pirmauja lazerių pramonėje, bet gėda prisipažinti, kad vakarais ten baisu išeit į gatvę. Ne, apglėbusi Televizijos bokšto nestovėjau, bet manęs dar nė nebuvo. Tačiau ginčiau Lietuvą ne dėl pavadinimo žemėlapyje, o kad žmonės nebūtų dar labiau nuskriausti.
Išvykau ne dėl gero gyvenimo stokos, tuomet dar nežinojau, kaip žvėriškai nepatogiai gyvenau, nes neturėjau su kuo palyginti; išskristi teko vedinai noro įgauti patirties, pradėti naują gyvenimą, būti ten, kur draugai. Bet viena galiu pasakyti, ką kartoju visiems – per trumputį gyvenimą sprendimas emigruoti buvo geriausias.
Vis negaliu nusipurtyti regėtų Kalėdinių Lietuvos vaizdelių, žmonių nepagarbos visiems, ką sutinka ir kalbant plačiau – gerokai papelijusios sistemos... Taigi ten grįžti netraukia. Matyt, būsiu viena iš tų, kurie gyvena svečioje šalyje, o atostogauja savoje. Tik klausimas lieka neatsakytas – kuri šalis sava – ar ta, kurioje žmonės kalba mūsų gimtąja kalba, ar ta, kur gyventi yra gera?
Esi emigravęs? Norėtum rašyti apie savo patirtį ir dalintis ja su kitais DELFI skaitytojais? Rašyk pilieciai@delfi.lt! Arba registruokis mūsų sistemoje, kelk straipsnį ten, rink taškus ir rinkis prizus!